Kryžkelės kelionėje į save

Kryž­ke­lės ke­lio­nė­je į sa­ve

Ty­tu­vė­niš­kė Li­di­ja Ma­čiū­nie­nė, ži­no­ma kaip in­ter­ne­ti­nio vai­kų ra­di­jo įkū­rė­ja, lek­to­rė ir vie­nin­te­lis Kel­mės ra­jo­no žmo­gus, mo­kan­tis heb­ra­jų kal­bą, atei­nan­tį pa­va­sa­rį pa­lie­ka Ty­tu­vė­nus ir ke­lia­si į Vil­nių. Ten įkurs vai­kų ra­di­jo stu­di­ją „Ge­ro­sios nau­jie­nos“ cent­re. Li­di­jos įkur­to in­ter­ne­ti­nio vai­kų ra­di­jo jau ga­li­ma klau­sy­tis ir ra­di­jo ban­go­mis. O jo įkū­rė­ja ne­pa­liau­ja ieš­ko­ti sa­vęs.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Li­di­jos Ma­čiū­nie­nės gy­ve­ni­mas pri­me­na ne­si­bai­gian­čią ke­lio­nę į sa­ve, pa­šė­lu­sį no­rą iš­ban­dy­ti vis­ką, pa­ma­ty­ti sa­ve įvai­riuo­se vaid­me­ny­se. Ji įgi­jo me­di­ci­nos se­sers pro­fe­si­ją ir sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo.

Po to ne­ti­kė­tai pra­dė­jo ža­vė­ti skai­čiai – pa­ma­nė, jog jai la­biau pa­tin­ka bu­hal­te­ri­ja. Įgi­jo bu­hal­te­rės spe­cia­ly­bę ko­le­gi­jo­je ir eko­no­mis­tės – uni­ver­si­te­te. De­vy­ne­rius me­tus dir­bo pa­gal šią spe­cia­ly­bę.

Bet pa­ka­ko išei­ti mo­ti­nys­tės ato­sto­gų – ir pa­ju­to, jog dau­giau ne­be­no­ri gy­ven­ti su skai­čiais. No­rė­jo gi­lin­tis į jaus­mus. Tar­si bū­tų užau­gę nau­ji spar­nai.

To­se kryž­ke­lė­se, ku­rio­se jau­na mo­te­ris at­si­dur­da­vo, su­kū­rė vi­siš­kai nau­ją veik­lą – in­ter­ne­ti­nį vai­kų ra­di­ją. Min­tį pa­suf­le­ra­vo jos pa­čios vai­kai. Be to, Li­di­ja no­rė­jo, jog in­ter­ne­ti­nis vai­kų ra­di­jas su­bur­tų po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių lie­tu­vių vai­kus. Kad pa­dė­tų jiems pri­si­min­ti lie­tu­vių kal­bą, pa­ro­dy­tų mo­ky­mo­si ir pa­ži­ni­mo ža­ve­sį.

Lai­de­lės „La­bas, ma­te­ma­ti­ka“, „Srai­gių pa­mo­kė­lė“ apie kal­bą, „Va­ka­ro žvaigž­de­lė“ apie do­ro­vi­nes ver­ty­bes ir ar­ti­mo mei­lę, „Tik­rai, tik­rai“, ku­rio­je vai­kai su­pa­žin­da­mi su Evan­ge­li­ja, „Au­gu skai­ty­da­mas“, skie­pi­jan­ti mei­lę kny­gai, „Tauš­ku­čių skry­ne­lė“, ku­rio­je vai­kai dis­ku­tuo­ja – tai in­ter­ne­ti­nio vai­kų ra­di­jo tu­ri­nys.

Be­je, jau ku­ris lai­kas šios lai­de­lės skam­ba ir ra­di­jo ban­go­mis. Tuo pa­si­rū­pi­no „Ge­ro­sios nau­jie­nos“ cent­ro di­rek­to­rius Re­mi­gi­jus Ju­ce­vi­čius. Šiam cent­rui la­bai svar­bu au­gan­čių vai­kų do­ro­vė, auk­lė­ji­mas, kū­ry­bi­nė erd­vė. To­dėl vai­kų ra­di­jo lai­de­lę ve­da ir šio cent­ro dar­buo­to­ja Dai­va Baue­rie­nė.

O nuo ge­gu­žės vai­kų ra­di­jui „Ge­ro­sios nau­jie­nos“ cent­re bus skir­ta ir stu­di­ja. To­dėl į sos­ti­nę ke­ti­na iš­si­kel­ti ir pa­ti vai­kų ra­di­jo įkū­rė­ja Li­di­ja Ma­čiū­nie­nė. Jau atei­nan­čią va­sa­rą mo­te­ris ke­ti­na or­ga­ni­zuo­ti jau­nų­jų ra­di­jo lai­dų ve­dė­jų sto­vyk­las, mo­ky­ti vai­kus gy­vy­bin­gu­mo, žais­min­gu­mo, kul­tū­rin­gos kal­bos ir ge­ros dik­ci­jos.

Ty­tu­vė­niš­kė vi­lia­si, jog Vil­niu­je ga­lės pla­čiau pri­tai­ky­ti iš­mok­tą heb­ra­jų kal­bą. Gal­būt dės­ty­ti ko­kio­je žy­dų vai­kų mo­kyk­lė­lė­je. Po­rą me­tų ji gy­ve­no Iz­rae­ly­je, kur, at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, iš­va­žia­vo tė­vai. Iš­mo­ko heb­ra­jų kal­bą. Ta­čiau ne­ga­lė­jo pri­tap­ti sa­vo ma­mos pro­tė­vių ša­ly­je dėl karš­to kli­ma­to. Be to, tu­rė­da­ma aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, ne­no­rė­jo dirb­ti na­mų tvar­ky­to­ja.

„Ten gy­ven­ti taip pat ne­leng­va. Ma­no ma­ma Ty­tu­vė­nuo­se dir­bo mo­ky­to­ja, o ten pri­vers­ta dirb­ti ga­myk­lo­je. Tė­tė – elekt­ri­kas. Bet tu­ri la­bai daug dirb­ti, kad oriai gy­ven­tų", – pa­sa­ko­ja po­nia Li­di­ja.

Už­tat Iz­rae­lis la­bai tin­ka vy­riau­sia­jai jos duk­rai. De­vy­nio­lik­me­tė mer­gi­na, bai­gu­si mo­kyk­lą, iš­va­žia­vo į Iz­rae­lį. Ruo­šia­si tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je, kad po to ga­lė­tų ne­mo­ka­mai stu­di­juo­ti. Ji ten jau­čia­si lai­min­ga.

Sos­ti­nė­je mo­te­ris ti­ki­si į pla­tes­nius van­de­nis iš­ves­ti ir ki­tą sa­vo veik­lą – psi­cho­lo­gi­nes kon­sul­ta­ci­jas.

Ji pri­klau­so emo­ci­jų pa­lei­di­mo cent­rui „Į sa­ve“. Or­ga­ni­zuo­ja me­di­ta­ci­jų va­ka­rus, ve­da se­mi­na­rus. „Facebook'e“ tu­ri sa­vo pus­la­pį „Ke­lias į vi­di­nę ra­my­bę“, ku­ria­me bend­rau­ja su ke­liais šim­tais žmo­nių.

Iki šiol me­di­ta­ci­jų va­ka­rus ir se­mi­na­rus ji ve­da Ty­tu­vė­nuo­se, Šiau­liuo­se ir ki­tuo­se ap­skri­ties ra­jo­nuo­se. Tei­kia žmo­nėms as­me­ni­nes kon­sul­ta­ci­jas.

Kad ga­lė­tų tai da­ry­ti, Li­di­ja il­gai stu­di­ja­vo psi­cho­lo­gi­nę li­te­ra­tū­rą, pa­ti da­ly­va­vo dau­gy­bė­je se­mi­na­rų.

Prieš po­rą me­tų ji pa­ra­šė in­ter­ne­ti­nę kny­gą „Lai­min­ga kas­dien be prie­žas­ties“. Į ją su­dė­jo sa­vo as­me­ni­nius iš­gy­ve­ni­mus ir su­vo­ki­mus. Kny­go­je tei­gia­ma, jog žmo­gų lai­min­gą da­ro tik po­zi­ty­vus mąs­ty­mas. Tei­gi­nius grin­dė sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi.

In­ter­ne­tu pla­ti­na­ma kny­ga su­lau­kė pa­si­se­ki­mo. Ta­čiau pa­ti jos au­to­rė il­gai­niui su­vo­kė, jog neuž­ten­ka vien po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo.

„Praė­jus ku­riam lai­kui po kny­gos pa­ra­šy­mo, pa­ti at­si­dū­riau gi­lio­je dva­si­nė­je duo­bė­je, – me­na Li­di­ja. – Tuo­met su­vo­kiau, jog neuž­ten­ka vien po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo. Žmo­gus pri­va­lo gi­lin­tis į sa­ve, su­vok­ti sa­vo no­rus ir gy­ve­ni­mo lū­kes­čius. Mes per­ne­lyg daž­nai sten­gia­mės pa­bėg­ti nuo sa­vo jaus­mų. O rei­kė­tų ati­džiau į juos įsi­žiū­rė­ti. Są­ži­nin­gai pri­pa­žin­ti, jog jau­ti pyk­tį, ne­tei­sy­bę, no­rą pa­keis­ti pa­sau­lį. Kai pri­pa­žįs­ti, ta blo­ga ener­gi­ja iš­si­sklai­do. Jei ne­pri­pa­žįs­ta­me, nei­gia­mus jaus­mus ne­šio­ja­mės lyg kon­ser­vuo­tų dar­žo­vių stik­lai­niu­kus kup­ri­nė­je. Sun­ku. Va­di­na­si, tu­ri­me juos iš­mes­ti, tie­siog pa­leis­ti. Ir taps leng­viau.“

Li­di­ja pa­tei­kia pa­vyz­dį, kaip sun­ku su­si­tik­ti su žmo­gu­mi, su ku­riuo esi su­si­py­kęs. Ei­ni prie jo, o tau dre­ba ran­kos ir ko­jos. Bet jei­gu pa­lei­si blo­gą emo­ci­ją, ne­jau­si pyk­čio. Pyk­tis pa­virs mei­lės ener­gi­ja. Priim­si tą su­si­ti­ki­mą kaip neiš­ven­gia­mą. Ir bus ra­mu.

Li­di­ja pa­ste­bi, jog žmo­nės kar­tais per daug iš­gy­ve­na dėl ar­ti­mų­jų, gi­mi­nai­čių, drau­gų, ne­tgi men­kai pa­žįs­ta­mų gy­ve­ni­mo. Ta­čiau tu­ri su­vok­ti, jog tų gy­ve­ni­mų jie ne­ga­li pa­keis­ti. Gal­būt ar­ti­mie­siems ne­si­se­ka dėl kar­mi­nių da­ly­kų. Gal­būt dėl ki­to­kių prie­žas­čių. Pa­ša­lie­tis tuos, ku­riems ne­si­se­ka, ga­li tik my­lė­ti. Pa­keis­ti jų li­ki­mo  ne­ga­li.

As­me­ni­nės nuo­tr.

AT­RA­DI­MAI: Ne kar­tą gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­se su­sto­ju­si ir įsi­klau­siu­si į sa­ve, Li­di­ja Ma­čiū­nie­nė at­ran­da ką nors nau­jo.

SPAR­NAI: Pa­ju­tu­si, jog ne­no­ri dirb­ti nė pa­gal vie­ną iš tri­jų įgy­tų spe­cia­ly­bių, Li­di­ja Ma­čiū­nie­nė sa­ko tar­si įga­vu­si spar­nus.

ŠI­LU­MA: Šil­tas Li­di­jos Ma­čiū­nie­nės pro­tė­vių kraš­tas jai tin­ka tik at­os­to­goms. Gy­ven­ti su duk­re­le Ie­va ji no­ri Lie­tu­vo­je.

ŠAK­NYS: Kar­tais sma­gu pri­sės­ti ant Vi­dur­že­mio jū­ros kran­to ir pa­mąs­ty­ti apie sa­vo šak­nis. Ta­čiau Tė­vy­ne Li­di­jai Ma­čiū­nie­nei jau ta­pu­si Lie­tu­va.

LENG­VU­MAS: Kai pa­lei­di ne­rei­ka­lin­gas nei­gia­mas emo­ci­jas, at­si­ran­da leng­vu­mas. Tar­si gy­ve­ni­mas ten, kur ant me­džių au­ga ba­na­nai.