Naujausios
SIBIRO REPORTAŽAI (10)
Lietuviškas kampelis Olchono saloje
Didžiausia Baikalo sala Olchonas – dvasių ir šamanų vieta. Čia vargo lietuviai tremtiniai, prievarta tapę žvejais. Olchono gyvenvietės Chužyro muziejuje lietuvių tremčiai atminti skirtas kampelis. Kapuose tebestovi aukšti lietuviški kryžiai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Per Baikalo vandenis
Laivas iš Irkutsko į Olchoną išplaukia 9 valandą ryto. Nors bilietai nepigūs – 3800 rublių – vietiniai įspėja, kad tą patį rytą ne visada pavyksta gauti bilietų.
Laivas „Barguzin-1“ pilnutėlis. Barguzinas – ir Buriatijos upė, ir miestas, ir Baikalo vėjas.
Laivo aikštelėje turistai fotoaparatais pyškina į kairę ir į dešinę: pakilę debesys atidengė skulptūras primenančias Baikalo uolas.
Viena kitą keičia jaukios įlankos, laivui moja poilsiautojai.
„Bolšyje Koty!“ – praneša laivo darbuoja.
„Buchta Pėsčianaja!“ – aidi balsas. Dėl sniego baltumo paplūdimio ši vieta vadinama Sibiro rivjera.
Paslaptinga sala
Olchonas – 72 kilometrų ilgio, 15 kilometrų pločio sala. Netoli salos yra giliausia Baikalo vieta, siekianti per 1600 metrų.
Smėlėtoje Mažosios jūros prieplaukoje lepinasi rugpjūčio pradžios poilsiautojai. Olchono saloje šiemet sniegas nutirpo tik birželį.
Ant rūsčių uolų kur ne kur Baikalo vėjus gaudo pušys. Salos žolė tarsi sulindusi atgal į žemę. Kantrios karvės, jaučiai peša smėlėtus varganus kuokštelius.
Kur besidairytum, atsiveria plačiausios erdvės. Oras gaivus kad, atrodo, net traška.
Olchonas – šamanų ir dvasių sala. Salos paslaptingumas slypi visur – Baikalo vėjuose, keistų formų uolose, senose pušyse, rausvo smėlio krantuose.
Pagal vieną iš legendų Olchono saloje buvo palaidotas Čingischanas.
Seną civilizaciją liudija piešiniai ant uolų. Šiandien jie perkelti ant suvenyrų.
Plačiausia gatvė
Palei Chužyro, Olchono salos gyvenvietės, gatves driekiasi medinės tvoros ir elektros stulpai.
Reklamų stendai vilioja tradicine virtuve, pirtimi, diskoteka, ekskursijomis. „Coca-cola“ stendai kviečia į Sočio žiemos olimpines žaidynes.
Kone ant kiekvieno kampo parduodami suvenyrai. Pardavėjai – buriatai, mongolai – turistams siūlo vilnos drabužių, „dainuojančių puodelių“, gydančių žolelių...
Greta magnetuko su Baikalo ruoniu prilipintas ir „politinis“ magnetas: iš vieno kampo žiūrėdamas matai V. Putiną, iš kito – D. Medvedevą. Subtili dvejybė.
Pagrindinė Chužyro gatvė tokia plati, kad, atrodo, namukai palei ją sumažėję ir susitraukę. Juokais kažkas šią gatvę pavadina penkių eismo juostų.
„Interneto kavinė“ – skelbia reklama ant medinio pastato.
Ant parduotuvės – senokai matytas užrašas „Gastronom“. Lentynose suguldyta forminė duona.
Viešbutis su pirtimi
Savivaldybės viešbutis „Baikal“ Chužyro svečiams skelbia siūlantis 2–4 vietų kambarius, nacionalinių patiekalų virtuvę, rusišką pirtį.
Gatvė, kurioje stovi viešbutis, primena retą pušyną. Savais keliais keliaudamos karvės prie viešbučio vartelių drėbteli „pyragų“.
Viešbučio kieme, prie pirties, stovi du mediniai trikampio formos tualetai.
Koridoriuje, prie laukujų durų, į metalinę statinę supiltas geriamasis vanduo, semiamas plastmasiniu kaušeliu.
Rusiškoje pirtyje įkaitę akmenys šnypščia šilumą, vėsina vanduo iš Baikalo.
Viešbučio darbuotoja už 200 rublių užmokestį sutinka pakepti vietos žvejų sugautos žuvies. Už 3 kilogramus syko ir omulio žvejys paprašo 450 rublių. Sykas kiek sausokas, o omulis – nors pirštus laižyk.
Lietuviškas kampelis
Chužyro kraštotyros muziejaus direktorė Kapitolina Litvinova mena laikus, kai su lietuviais saloje buvo sveikinamasi lietuviškai: „Laba diena“, „Labas vakaras“.
„Be muziejaus nebeįsivaizduoju gyvenimo, atrodo, kad be manęs nieko neliks. Nors jau seniai esu pensijoje“, – sako K. Litvinova.
Muziejuje surinkti eksponatai nuo seniausių laikų iki šiandienos, nuo buriatų buities iki pionierių kampelio... „Vaikai nebežino, kas buvo pionieriai“, – skėsteli rankomis.
Po stiklu – akmenų, mineralų kolekcija. Joje yra ir 1975 metais turistų atvežtas gintaras iš Lietuvos.
Įgyvendinta muziejininkės idėja – lietuviams tremtiniams skirta ekspozicija, pavadinta „Iš Olchono istorijos“. Stendai apvynioti spygliuota viela.
Pirmieji lietuviai į Olchono salą atitremti 1949 metų balandį. Daugiausia – 20–30 metų jaunimas, tarp jų – grupė klierikų, poetas Jonas Graičiūnas, kurio vardu pavadinta Kelmės gimnazija.
Lietuvių gyvenimai
Anų dienų lietuvių gyvenimą stenduose atspindi tremties nuotraukos, asmeniniai daiktai.
Ant sienos kabo ir Lietuvos žemėlapis, nedidelė trispalvė ir Vytis, iš apyvartos išimti pinigai „žvėriukai“, 1, 2 litų popieriniai banknotai.
Muziejaus direktorė rodo 2013 metų kovo mėnesio laikraštį su straipsniu „Tai nepamirštama“ apie lietuvių tremtinius. Iš vokų traukia laiškus, kurie Olchono salą pasiekė iš Lietuvos.
Į salą lietuvių laiškai pradėjo keliauti 1989–1990 metais. Į K. Litvinovą kreipėsi buvę tremtiniai, ieškantys artimųjų kapų. Laiškais užsimezgė draugystė.
Muziejaus direktorė lapas po lapo verčia buvusio Olchono salos tremtinio Vytauto Aneliausko sudarytą tremtinių sąrašą. Jame – 207 pavardės.
1990 metais V. Aneliauskas buvo grįžęs į Chužyrą – savo sūnelio palaikų.
K. Litvinova skaito lietuvio 1990 metais rašytą laišką: „Neseniai buvom susirinkę (kas dar gyvas), sudainavome savo olchonišką repertuarą, paminėjome keturiasdešimtmetį. Palei seną įpratimą gyvename gana draugiškai, susitinkame dažniausiai laidotuvėse.“
Prisimindamas dienas Olchone, tremtinys rašo: „Publika buvo įvairi. Buvo darbščių žmonių ir „užnugario žiurkių“, tikinčių ir netgi šventųjų, Lietuvos patriotų ir skundikų.“
Klieriko likimas
Po žodžiais „netgi šventųjų“ greičiausiai slypi pirmosios lietuvių netekties Olchono saloje – klieriko Valerijaus Vaitkevičiaus asmenybė.
Sibiro šaltis ir sunkus darbas V. Vaitkevičių pakirto 1953 metais.
1990 metais K. Litvinova gavo laišką. Rašė Valerijaus brolio žmona V. Vaitkevičienė. Ant voko nurodytas adresas – Šiaulių rajonas, Aukštelkė.
Laišku teiravosi, ar likęs Valerijaus kapas. Į kapines nuėjusi K. Litvinova rado tebestovintį didelį kryžių.
„Jį parsivežti planuojame rugpjūtį. Mūsų bus du“, – įvykių detales, likusias laiškuose, cituoja muziejaus direktorė.
Moteris pasakoja: parsivežti Valerijaus atvyko jo brolis ir kaimynas.
Atkasė kapą. Per tuos metus išliko maumedžio karstas, sutana. Bet pakako menko prisilietimo ir viskas subyrėjo. Liko tik skeletas ir plaukai.
„Įdėjo į cinkuotą dėžę ir lagaminuką – nepagalvosi, kad neša kaulus“, – jaudinančias akimirkas mena muziejininkė.
Vietoje akordeono – tinklai
Olchono salos tremtinių sąraše įrašyta ir Gražina Ručytė-Landsbergienė.
Pernai K. Litvinova gavo G. Ručytės-Landsbergienės laišką su dviem fotografijomis.
K. Litvinova cituoja laišką: „Galiu dėkoti Dievui už gyvenimą...“ Stabteli ir pakomentuoja: „Matote, nuoskaudos nėra...“
Laiške buvusi tremtinė rašo nesigailinti, kad buvo Olchone: „Gamta, kad ir atšiauri, ramino. Viskas ryškiai išliko atmintyje. Mezgant tinklus mane palaikė – žmonės buvo draugiški.“
„Ji grojo akordeonu, o čia turėjo dirbti sunkius darbus...“ – į realybę sugrąžina muziejaus direktorė.
Ji nuoširdžiai paprašo G. Ručytei-Landsbergienei perduoti daug linkėjimų bei stiprios sveikatos.
Pažada: padariusi kopijas, lietuviškoje ekspozicijoje pakabins ir G. Ručytės-Landsbergienės atsiųstas nuotraukas.
Knygą išvertė lietuvis
K. Litvinova rodo ranka rašytą įkliją Vinco Algirdo Pranckiečio knygoje „Baikalo žvejys": „Iš lietuvių į rusų kalbą išvertė Jonas Gintautas Juškėnas, Prano, gimęs 1940 metais Lietuvos TSRS, Zarasų rajone, Suntupiuose. Mirė 2004 metų gruodžio 13 d.“ Prie teksto pridėtos dvi jauno vyro su uniforma nuotraukos.
„XX amžiaus pabaigoje saloje atsirado nematytas žmogus. Lietuvis. Tą išdavė manieros, išsilavinimas. Jis mokėjo lenkų, italų, vokiečių, rusų, lietuvių kalbas, tik išgerdavo, – prisimena K. Litvinova. – Saloje jis buvo vienintelis lietuvis. Daviau tušinuką, akinius, kad išverstų knygą.“
Vyrą visi vadino Janu. Po kiek laiko per populiarią rusų programą „Ždi menia“ K. Litvinova pamatė, kad jų Jano ieško sesuo iš Lietuvos.
K. Litvinova atsiliepė į pagalbos prašymą.
Mirus Janui, jo sesuo poniai Kapitolinai atsiuntė pašventintą žvakelę. Uždegti žvakelę ant šio vyro kapo sibirietė nueina ir per šventes. Žvakė tolimoje saloje plazda Lietuvai.
Angeliukas kapinėse
Chužyro kapinės – smėlingame pušynėlyje. Aukšti lietuvių kapų kryžiai matyti jau nuo tvoros.
Prie vieno iš medinių kryžių prisiglaudęs baltas keraminis angeliukas. „Nuo atgimstančios Lietuvos“, – parašyta ant kryžiaus.
Ant greta esančio metalinio kryžiaus prikalta lentelė: „Čia ilsisi Lietuvos tremtiniai. Ekspedicijos į trėmimo ir žūties vietas 2006.“
Kapų – buvusių ir esamų – suskaičiuojame trylika.
Ant mėlyno nublukusio kryžiaus juodos raidės beveik nutrupėjusios, bet prikalta lentelė informuoja apie grįžimą į Tėvynę: „Simanas Leščinskas 1883–1853, 1990.“
Ant nedidelio medinio kryžiaus pakabintas rožinis su užrašu „Fatima“. „Raimondas Anelauskas 1956, 1990.“
Metalinis kryželis saugo du betoninius antkapius: „Feliksas Antano Bakutis 1927–1952-IX-17“, „Petras Jurgio Pelekas 1894–1958 1-21.“
Ant medinio kryžiaus likusi sunkiai įskaitoma pavardė: „Pranė Ma...aitė“.
Kiek atokiau – medinis kryžius su sunkiai įskaitomu išraižytu užrašu: „Beloka (Belčka?) Juozapas.
Kiek paėjėjus, ilsisi „Butkus Antanina Grigorjevna 1930–1999.“
„Negailėkite širdies, neslėpkite savo gerumo ir švelnumo. Skubėkite viską atiduoti šiame gyvenime“, – įsminga rusiški žodžiai nuo vieno rusiško antkapio.
Kapų ramybę sudrumsčia patinusio vietinio balsas. Pasirodo, nori išgerti – paminėti žmonos atminimą. Išlaidojęs visus artimuosius, visi jie čia.
Pamatęs, kad tvarkome kapus, suskumba rinkti šiukšles prie kapinių tvoros. Barasi, kad netvarka.
Stepės keliais
Keleivinis autobusas iš Chužyro į Irkutską turi pajudėti 14 valandą. Kelionė autobusu kainuoja gerokai pigiau nei laivu – 600 rublių. Iš salos persikelsime keltu.
Mikroautobusas prie viešbučio stabteli anksčiau. „Laba diena“, – lietuviškai pasisveikina bendrakeleivė totorė Ala, sovietmečiu buvusi Vilniuje.
„Mikriukas“ išrieda iš Chužyro ir nusikrato Baikalo pakrantėmis. Už lango – nepabostantis rūsčiai švelnaus ežero peizažas.
Stepės keliu ratai kasasi per smėlį. Mikroautobusas urzgia ir skinasi kelią pirmyn.
Už mūsų šokinėja mėlynas ekskursinis PAZ autobusiukas su anglišku užrašu „Happy bus“ (laimingas autobusas).
Tarsi iš reklamos geltoname fone išnyra raudonas „Coca-cola“ sunkvežimis. Gal ir neverta stebėtis, nes populiarųjį limonadą „Buratinas“ čia jau gamina „Coca-cola“...
Kelio ženklas įspėja apie 12 procentų įkalnę. Dulkių kamuoliai graužia gerklę: kratantis mikroautobusui, vis atsikrato ir šalia esantis langas. Tenka saugoti dantis ir pakaušį.
Kai autobusą, atrodo, ir vėžlys pralenktų, prieš akis išdygsta greičio ribojimo ženklas – 70.
Plynėje atsiveria penki smėlio keliai, savotiška kelių aukštų autostrada stepėje. Vairuotojai tik jiems žinomu būdu atsirenka, kuriuo keliu sukti.
„Kur važiuojame?“ – kažkas pasiteirauja dykynėje.
„Į Irkutską“, – ramiai atsako vairuotojas.
Iki Irkutsko – apie 270 kilometrų.
(Bus daugiau)
Autorės nuotr.
PAKRANTĖ: Baikalo ežero pakrantė.
UOLA: Baikalo uolos – tarsi skulptūros.
PAPLŪDIMYS: Balto smėlio paplūdimys.
NUOTRAUKA: Fotosesija ant įspūdingos uolos.
PAKRANTĖ: Laivas „Barguzin-1“ prisišvartavo Olchono salos pakrantėje.
PREKYBA: Vietos prekeiviai siūlo prekes.
KARVĖS: Chužyre ramiai vaikštinėja karvės, pešančios skurdžią žolę.
MEISTRYSTĖ: Motociklas su medine priekaba.
KAVINĖ: Kviečia Chužyro gatvės kavinukė.
INTERNETAS: Ant namo – interneto kavinės reklama.
GATVĖ: Plačioji Chužyro gatvė.
DIREKTORĖ: Muziejaus direktorė Kapitolina Litvinova rodo Gražinos Ručytės-Landsbergienės atsiųstą nuotrauką.
EKSPOZICIJA: Muziejaus lietuviškas kampelis.
DUONA: Parduotuvės lentynose – forminė duona.
GYVENVIETĖ: Chužyro panorama.
KRYŽIAI: Lietuvių kapų kryžiai Chužyro kapinėse.
KAPINĖS: Kapus tebejuosia medinės tvorelės.
ROŽANČIUS: Ant medinio kryžiaus užkabintas rožančius.
DARBAS: Sutvarkius kapus, išnešamos šiukšlės.
INTERJERAS: Chužyro kavinės vidus.
ŽUVIS: Keptas sykas ir omulis.
RAITELIAI: Per stepę – arkliais.
PANORAMA: Vaizdas į Baikalą, važiuojant iš Chužyro į Irkutską.