Naujausios
SIBIRO REPORTAŽAI (3)
Lietuviški Sibiro peizažo potėpiai ir saviškių susitikimas
Į Centrinį Chazaną (Centralnyj Chazan) 1948 metais atvežti lietuvių tremtiniai sudarė daugumą gyventojų. Dabar liko dviese. Į Lietuvą parvežta ir dauguma kapinėse atgulusių lietuvių. „Randasi namie“, – ant kryžiaus išraižė artimieji.
Gyvenvietėje sutkome savamokslę dailininkę Vandą Valiūtę. „Saviškį radau!“ – ištaria 86-erių moteris, netikėtai atradusi mūsų grupėje žmogų iš gimtinės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Iš Zimos – į Centrinį Chazaną
Į Centrinio Chazano kapines pasiūlo nuvežti Svetlana ir Viktoras Gavrilovai bei jos brolis Viktoras Gornostajevas. Nuo Zimos iki Centrinio Chazano – per 10 kilometrų.
„Pas mus didžiulis nedarbas, gamyklas uždarė, nieko naujo nepastatė“, – vairuodamas pasakoja V. Gavrilovas.
Jo mašinos vairas, kaip ir daugumos čia, – dešinėje pusėje. Mašinos atkeliauja iš Japonijos.
„Viskas iškeliauja į Kiniją. Mišką vagia, neatsodina“, – trinkteli delnais per vairą. Tremtinių iškirsti miškai, pasak jo, būdavo atsodinami.
„Šaunuoliai, asfaltą išliejo!“ – tik spėja sibirietis pasidžiaugti asfalto atkarpa, o mašina vėl paskęsta duobėto kelio dulkėse. Už kelių šimtų metrų vieškelio automobilis vėl užšoka ant šviežio asfalto. Sakytum, gabalą sutvarkyto kelio kažkas nešte išnešė.
Centriniame Chazane iki šiol viena parduotuvė vadinama lietuvių, nors lietuviai ten seniai nedirba. Bet žmonių atmintyje įsirėžė toks pavadinimas.
Kiek toliau nuo gyvenvietės esančias kapines darbininkai tveria tvora. Šalia, tingiai uodegomis baidydamos uodus, rupšnoja karvės. Žmonės joms – nė motais. Eidama pro šalį viena karvutė sumano pasikasyti į automobilį. Į garso signalą nereaguoja – ramiai baigia malonią procedūrą.
Lengva negimtoji žemė
Kapinių pušys primena Lietuvą. Lengva, smėlėta žemė, smilgų kuokštai. Kryžiai – tiesūs ar oriai pakrypę – rikuojasi netoli vienas kito. Virstančios medinės tvorelės remiasi į medžius, palinkusius paminklus ir žemę.
Daug atgulusių smėlėtose Centrinio Chazano kapinėse jau ilsisi Tėvynėje. „Grįžo į Lietuvą“, – praneša pritvirtintos lentelės. „Išvežtas“, – po vardu ir pavarde kreivuoja raidės.
„Randasi namie“, – du žodžiai, išraižyti ant kryžiaus, smelkiasi iki širdies. Tarsi prisikėlimo liudijimas.
„Tegul būna jums lengva negimtoji Sibiro žemelė“, – linkima ant tradiciniais ornamentais puošto cementinio nugriuvusio paminklo.
Virš kapų tvyro ramybė.
Linkėjimai giminaičiams
Svetlana Gavrilova į kapines grįžta su gera žinia: mus priims Centriniame Chazane gyvenanti Vanda Valiūtė. Buvusi tremtinė, savamokslė dailininkė.
V. Valiūtės kiemas mirga žiedais. Aršus šuo skalija ant nepažįstamųjų. Šeimininkė tramdo jį, kol sugužame į svečius. Šypsosi, plaukus pasirišusi skarele.
„Iš pavasario buvo nieko, daržą sukasiau, bet blogai pasidarė. Viskas prapuolė, žolėm užaugo. Nėra kas daryt“, – guodžiasi.
Priima mus savo dirbtuvėse. Iš stiklainių, surikiuotų ant spintelės, kyšo dešimtys teptukų. Budriai saugo kėdę, uždengtą raudonu audeklu. „Mano molbertas“, – paaiškina.
Skambūs mūsų balsai 86-erių Vandutės nepasiekia – ji prastai girdi. „Iš kokių miestų esate?“ – teiraujasi. „Vilnius, Druskininkai, Šiauliai“, – ant popieriaus užrašome tris miestus.
„Mano giminės gyvena Kelmės rajone. Pusseserė Stefa Gumuliauskienė, 2 metais ir 2 mėnesiais už mane vyresnė, 88 metų. Jos dukra – rusų kalbos mokytoja Antanina Valčiukienė, anūkė – Aušra Valčiukaitė“, – nudžiunga V. Valiūtė ir akimis ieško, kas iš Šiaulių.
Rodau į save, mano gimtinė – Kelmė. V. Valiūtė nudžiunga ir bando prisiminti: „Ar tik ne Tytuvėnų paštas, seniai laišką berašiau. Lyg Mockaičiai...“
Stalčiuje ieško voko, ant kurio būtų adresas. Per skubą nepavyksta. Bet tolimame krašte mus jau sieja ryšys. Čia mes – beveik giminės.
„Suraskit jas, perduokit linkėjimų“, – paprašo.
„Ką dar perduoti?“ – skubiai rašau.
„Būtų sveikata, būtų viskas gerai“, – prideda prie linkėjimų V. Valiūtė.
Nebaigtas paveikslas
„Jau metai nebepiešiu. Sveikatos nebėra. Gal dar pasitaisysiu, dar padirbėsiu“, – lyg mums sako, lyg save drąsina.
Pakelia nebaigtą paveikslą. Šviesių spalvų peizaže debesis remia kalnai. Akimirką dailininkės akys nukrypsta į tolį. Gal namo?
V. Valiūtę areštavo 1946 metais.
„Lageryje buvau Krasnojarske. Paskutinį laiką – Kazachstane, iš ten pasiliuosavau. Dešimt metų lageriuose, koks ten gyvenimas buvo... Tėvai – čia, bet jau keleri metai į kapus nenueinu. Moteris patvarko, už viską reikia mokėti“, – lietuvišką sakinį rusiškai užbaigia V. Valiūtė.
„Man jau rusiškai lengviau“, – susizgrimba. Nors kalbėdama lietuviškai gražiai žemaičiuoja. Atsidūsta, kad lietuviškai sunkoka skaityti. Skaito daug, bet vis – rusiškai.
Centriniame Chazane gyvena nuo 1963-iųjų.
„Ką padarysi... Viskas taip...“ – nebaigia sakinio, tik sumosikuoja rankomis. Pirštai ore piešia sujaukto pasaulio chaosą.
Dabar Centriniame Chazane likusios dvi lietuvės. Ji ir Vitiutneva Ania, buvusi Čepkevičiūtė.
„Mano brolis iš Kauno jai skambina, aš negirdžiu. Bet ji blogai vaikšto. Aš dar nušliaužiu iki kaimynų“, – nusako trapų ryšį, jungiantį su praeitimi.
Susimąsčiusi pergalvoja kitų lietuvių likimus. Čia dar gyvenęs Juozas Kučinskis, bet dabar – senelių prieglaudoje.
„Lietuvių daug prilaidota. Ne tik pirmykščiai, bet ir paskutiniai...“, – atsidūsta.
Netikėtas atradimas
„Aš čia - niekam ne teta...“ – atveria savo skaudžią vienatvę V. Valiūtė.
„Kur jūsų gimtinė?“ – rašau ant lapelio.
„Tauragės apskritis, Kaltinėnų valsčius, Karužiškė. Medvėgalio kalnas ten – visai papėdėje mano gimtinės...“
Sulig kiekvienu vardijamu vietovardžiu vis labiau plečiasi bendrakeleivio Zenono Bielskio akys.
„Bucevičiai. Mama – Bucevičiūtė“, – rašo Zenonas.
„Buciške ta vieta vadinos! Viena dukra už Rimkaus buvo ištekėjusi kita – už Bielskio“, – vardija V. Valiūtė jaunystės kaimynus.
„Sūnus to Bielskio Stanislovo“, – rodo į save Zenonas.
„O Viešpatie! Bucevičių nedidelis ūgis buvo! Visai nepanašus į giminę ūgiu!“ – negali atsistebėti V. Valiūtė, žiūrėdama į tvirto sudėjimo, aukštą Zenoną.
„Visai pažįstamas! – aikčioja, stveriasi iš nuostabos už burnos. – Saviškį radau!“
Glaudžiasi prie Zenono – negali patikėti. Tai šluostosi ašaras, tai plačiai šypsosi.
„Sūnus mano pažįstamo... Va, kaip įdomu...“, – jau rusiškai užvertusi galvą stebisi.
Zenono tėvai nuo tremties pabėgo, o Rimkų pusė Sibiro neišvengė. Centrinio Chazano kapinėse ilsisi jo tėvo dėdės žmona S. Monstvilienė. „Kai eidavome rudenį į kapus, žvakę uždegdavau“, – Zenonui sako V. Valiūtė.
Nors atsisveikiname prie durų, tautietė išlydi iki pat gatvės. „Ačiū, kad atvažiavote“, – vis dėkoja.
Mes pajudame, o ji vis dar stovi. Gal prieš akis dabar – ne sena Centrinio Chazano gatvė, o jaunystė Medvėgalio papėdėje?
(Bus daugiau)
Autorės nuotr.
SUSITIKIMAS: „Visai pažįstamas!“ – sumišusi iš džiaugsmo ir jaudulio, prie Zenono Bielskio glaudžiasi Vanda Valiūtė.
PAGALBA: Viktoras Gavrilovas tikslinasi kelią į Centrinio Chazano kapines, kur palaidota lietuvių. Ant baltarusiško „Belarus“ traktoriaus – „Toyota“ ženklas.
KAPINĖS: Centrinio Chazano kapinėse lietuviai ilsisi pušyne. Daug palaikų 1989–1990 metais pargabenti į Lietuvą.
TVORELĖS: Metalo, betono kryžiai dar tvirti, bet tręštančios medinės tvorelės griūva.
RAŠMENYS: Ne viena lietuviška pavardė parašyta kirilica.
ŽINIA: „Randasi namie“. Palaikai parvežti į Lietuvą.
PAMINKLAS: „Tegul būna jums lengva negimtoji Sibiro žemelė“, – parašyta paminklo pamate.
KRYŽIUS: Prikalus Dievo mūkelę, medinis kryžius bus atstatytas.
MALDA: Prie atstatyto kryžiaus – malda už Lietuvos kankinius.
SUMANYMAS: Prie Centrinio Chazano gyvenvietės kapinių besiganiusi karvė sumanė pasikasyti į automobilį.
DAILININKĖ: Vanda Valiūtė ir jos paveikslas.
LIKIMAS: Centriniame Chazane gyvenanti Vanda Valiūtė iš Lietuvos į lagerį išvežta 1946 metais. Jai tuomet buvo devyniolika.
DIRBTUVĖS: Vandos Valiūtės tapybos kampelis. Raudonu audeklu užklota kėdė – molbertas.
PALYDOS: Vanda Valiūtė, atsisveikinusi kieme, lydėjo iki gatvės.
SARGAS: Vandos Valiūtės šuo – aršus šeimininkės gynėjas, nugraužęs tvirtas lentas.
Centriniame Chazane palaidotų lietuvių pavardės, kurias pavyko perskaityti (dėl sunkiai įskaitomų tekstų gali būti netikslumų):
Antanas Kr(...)ša (...) (...)-1957 (išvežtas);
Balčyčia grįžo į Lietuvą 1990;
Jancevičienė O. A. 1888–1954;
Juškys Stasys Petro 1896–1972 06 23 (užrašas rusų kalba);
Širvinskas P. G. 1908–1976, Širvinskienė S. I. 1908–1958 (užrašai rusų kalba);
Kaminskieni Marijona 1891–1951;
Čia ilsisi Najai Joana 1888–1949, Kazimieras1889–1969. Liūdi vaikai. Tegul būna jums lengva negimtoji Sibiro žemelė;
Liaudanskas Juozas Juozo 1894 08 14– 1968 02 07, Liaudanskienė Agafija Vasiljevna 1912 12 10–1978 11 28;
Tamašauskas Jonas Petro 1964.07.16–1964.08.06;
Kazlauskas K. (rusų kalba) 1909–1974. Liūdi žmona ir vaikai (lietuviškai). Greta – Kazankova Zita Kosto (rusų kalba)1947 14 04–1992 08 18.