Naujausios
Likimo vingiuose – zakristijono darbas
Beinoraičių (Pakruojo rajonas) kaime gyvenantis 92-ejų Jonas Juozapaitis gyvenimo istoriją pasakoja cituodamas eilėraščius, įpindamas dainą. Prisiminimuose iškyla tarpukario Lietuva, vokiečių ir rusų okupacijos. Sovietmečiu likimo atblokštas į Šiaulius, du dešimtmečius dirbo Šv. Jurgio bažnyčios zakristijonu.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Praeities mirksniai
Danutės ir Jono Juozapaičių namai išsiskiria tvarka, originalumu ir tautine dvasia. Į sodybą, esančią netoli išnykusios J. Juozapaičio tėviškės Išdagiečiuose (Pakruojo rajonas), darbšti šeima sugrįžo Sąjūdžio metais.
J. Juozapaitis ant stalo deda iš pirmojo uždarbio tarpukariu pirktą albumą. Nuotraukose liko įamžintos praeities nuotrupos. Šeima senojoje sodyboje. Senelio karvė, duodavusi labai riebų pieną. Mokykla, į kurią ėjo dviese su seserimi, nes daugiau vaikų nebuvo. Lygumų bažnyčios choras, kurio giedojimą vyskupas buvo prilyginęs Vilniaus ir Kauno chorams.
Apie margą ir ilgą gyvenimą J. Juozapaitis kalba Bernardo Brazdžiono padėkos Dievui žodžiais: „Davei tu man gyvenimą kaip gintarinį lauką...“
O po akimirkos priduria: „Ne gintarais, o akmenimis buvo mano gyvenimo laukas nuklotas.“
Šiauliai buvo kaip dykuma
„Niekada netikėjau, kad teks į Šiaulius atvažiuoti. Gyvenimas iš namų išvarė“, – atsidūsta vyras.
Vokiečių vermachto kariuomenės J. Juozapaitis išvengė. Su keturių klasių baigimo pažymėjimu buvo priimtas į paskirstymo punktą, tris mėnesius dirbo žemės ūkio skyriaus sekretoriumi.
Porai savaičių buvo patekęs į kalėjimą. Vėl gyventi laisvėje padėjo tėvo vežti lašiniai, naminukė bei su kaimynu sudaryta fiktyvi žemės nuomos sutartis.
Vokiečiams išnykus, užėjo rusai. J. Juozapaitis prisimena: žmonės tikėjosi, kad laikinai.
Gavęs šaukimą į armiją, nuvažiavo į punktą prie Kryžių kalno. Sutiktas pažįstamas pasiūlė išeitį – dirbti geležinkelyje.
Šiaulių geležinkelio stotis buvo sudegusi, traukiniai dar nevažinėjo. Už Bubių tebestovėjo vokiečių kariuomenė.
Šiauliai buvo išdegę, kaip dykuma. Ten, kur būta medinių kvartalų, kyšojo tik kaminų miškas. Apgriautus mūrinius pastatus atstatinėjo belaisviai.
J. Juozapaitis įsitikinęs: gyvenimą nulemia kažkas iš aukščiau. Tąkart jaunuolis pamanęs, jog neaišku, ar rusai liks, patraukė namo į Lygumus.
Apsiriko – rusų buvo visur pilna. Beliko slapstytis tėvo įrengtoje slėptuvėje. Bet didžiausiuose pavojuose likimas buvo maloningas.
Prisiminęs rusų karininko sudegintą vokiečių okupacijos metais leisto žurnalo „Savaitė“ komplektą, išraiškingai, perduodamas anų dienų nerimą, deklamuoja: „Ugniakure žarijos pajuoduoja/ Tu žiūri jin ir tu verki, jaučiu,/ Ir man sunku, šioj negyvoj tyloje/ Uždėt tau ranką ant siaurų pečių...“
Pradėjo nuo Kairių
Gerokai įrudenėjus šeima sulaukė kalėdojančio kunigo kvietimo dirbti zakristijonu Kairiuose.
Kairių špitolę buvo užėmę batsiuviai. Apylinkės pirmininkas klebonui buvo suteikęs vieną kambariuką. Čia pastatė iš Lygumų parsivežtą medinį altorių.
Kai dalinys išsikėlė, sukviesti vyrai išardė namo sieną, išplėtė bažnyčios plotą, perkėlė altorių, ant sienos iškėlė kryžių. Atsikėlęs kitas dalinys stebėjosi: pagal jų popierius špitolė – batsiuviams skirta vieta.
Karui pasibaigus, J. Juozapaitis ir toliau zakristijonavo Kairiuose. Prisimena kartą klebonui išsitaręs, kad Lietuva bus laisva.
„Klebonas už kvailą palaikė. Atsakiau: „Jei Dievas panorės, tai ir bus“, – šypsosi buvęs zakristijonas.
Po nesutarimo su klebonu Kairiuose pasuko į Šiaulius. Įsidarbino vaistų sandėlyje sargu. Tikėjosi neakivaizdžiai mokytis.
Pasiūlė pažįstamas
Šiauliuose, pasak J. Juozapaičio, prasidėjo Kryžiaus keliai. Kone badmetis. Gyvenimas barake. Menki atlyginimai. Forminė duona.
Prikibo pleuritas, nusilpo kraujas. Šviečiant pavasarėjančiai saulei, vos bepavilko kojas. Sveikatą sugrąžino sanatorija Romainiuose prie Kauno.
Sugrįžęs į Šiaulius, dairėsi lengvesnės tarnybos. Sužinojo, jog kino teatre seanso metu reikia gaisrininko. Nešdamas pareiškimą, susitiko pažįstamą, pasiūliusį šv. Jurgio bažnyčios zakristijono vietą.
„Kiek nusigandau. Kairiuose buvo vienas kunigas, čia – keliese. Trūks praktikos“, – šypsosi J. Juozapaitis.
Draugas nenurimo: klebonas – geras, duos kambarėlį.
„Jei gausiu kambarėlį, jau ponas“, – prisimena prieš šešis dešimtmečius priimtą sprendimą.
Tekdavo suktis
Šv. Jurgio bažnyčios zakristijonu J. Juozapaitis pradėjo dirbti 1950 metų gegužės 5 dieną.
Tuo metu Šv. Jurgio bažnyčioje dirbo Šiaulių dekanato dekanas Jonas Marcinkus, kelių knygų autorius, buvęs Mergaičių gimnazijos kapelionas (1953 metais areštuotas ir ištremtas į lagerį).
Naujajam zakristijonui darbo netrūkdavo. Kiekvieną kunigą reikėdavo aprengti. Po Šv. Mišių būdavo giedama „Libera“ – psalmės. Maldos buvo lotyniškos.
Prieš kalėdojant zakristijonas turėdavo apeiti priskirtą rajoną ir paklausti žmonių, ar priims kalėdotoją.
„Kartą kaip šunį išginė. Visko būdavo, žmonės bijodavo“, – prisimena J. Juozapaitis.
Į pamaldas Šv. Jurgio bažnyčioje ateidavo daugybė žmonių. Ypač žmonės buvo pamilę gegužines pamaldas. Didžiajame altoriuje būdavo iškeliamas apšviestas Aušros Vartų Marijos paveikslas. Choras užgiedodavo „Marija, Marija“.
„Iš lagerio grįžęs Eduardas Simaška buvo labai geras pamokslininkas. Pamokslą tikintiesiems tarsi į galvą įkaldavo. Sakydavo ne iš popieriaus“, – prisimena J. Juozapavičius.
Po litanijos bažnyčios šviesos užgesdavo, likdavo apšviesta tik Šv. Marija. Pasigirsdavo giesmė: „O Marija Motinėle, Vilniuj stebuklais garsėji...“
Kunigas Justinas Lapis buvo sumanęs velykinį karstą. Per Šv. Velykas dekoracijos bažnyčioje būdavo tarsi teatre.
„Per Velykas prakaitas pildavo nuo lakstymo ir darbų. Būdavo daug įtampos ir atsakomybės, – prisimena J. Juozapaitis. – Žmonių susirinkdavo tiek, kad net lauke altorių ruošdavome. Po procesijos vienas kunigas laikydavo Šv. Mišias lauke, kitas – vėl bažnyčioje.“
Šilti prisiminimai apie kunigus
Juokdamasis J. Juozapaitis prisimena kunigų įspėjimą apie 1953 metais į Šiaulius atkeltą kunigą Juozą Josiuką: „Gausi kleboną suvalkietį, šykštų. Kunigai negauna pas jį geresnio gėrimo, kaip vyno“.
Tokias kalbas itin stiprų humoro jausmą turėjęs J. Josiukas atrėmė: „Kristus vyno padaugino, o ne kokios degtinės!“
Apie kunigą J. Josiuką, dirbusį Rusijoje per teroro žiaurumus, J. Juozapaičiui išliko daug šiltų prisiminimų.
„Galvojau, kaip jis išlaikė, juk kiek kunigų buvo sušaudyta. Jis ištvėrė. Spėju dėl to, kad humorą turėjo. Tokio judrumo, kaip jis, kito nežinau. Žemišką pragarą praėjęs, liko drąsus“, – sako J. Juozapaitis.
Vieną dieną J. Josiukas zakristijono pasiteiravo, ar šis išgyvena mieste už tokį mažą atlyginimą. J. Juozapaitis prisipažino nesiderėjęs. Kunigas garsiai pasamprotavęs: jei zakristijonas ves, tai tikrai šeimos neišlaikys. Ir pakėlė atlygį.
„Va, ir suvalkietis!“ – juokiasi J. Juozapaitis.
J. Josiukas, didelis komedijų mėgėjas, į kiną kartu vesdavosi ir zakristijoną. O išvažiuodamas pripažino: „Buvote man artimiausias žmogus.“
Parapijos klebonas, Šiaulių dekanato dekanas Pranciškus Juozapavičius zakristijono atmintyje iškyla kaip nuoširdus, draugiškas žemaitis. Su juo susirašinėjo ir vėliau, kai šis dvasininkas buvo perkeltas į Kauno arkikatedrą baziliką. „Atrodo, jog šis žmogus buvo daugiau nei giminė“.
Kai J. Juozapaitis su šeima nusipirko namuką Vytauto gatvėje, tolimas kelias iki bažnyčios, didelis krūvis pradėjo atimti per daug jėgų.
Zakristijonas tarnystę Šv. Jurgio bažnyčioje baigė 1970-aisiais – po 20 metų ir vieno mėnesio triūso.
Jono TAMULIO nuotr.
ŠEIMA: Danutė ir Jonas Juozapaičiai į sodybą Beinoraičių (Pakruojo rajonas) kaime persikraustė iš Šiaulių.
PRISIMINIMAI: Jono Juozpaičio rankose – už pirmą atlygį tarpukariu įsigytas albumas.
ISTORIJA: Jonas Juozapaitis ilgą ir sudėtingą gyvenimo istoriją pasakoja su šypsena. Du dešimtmečius triūsęs Šv. Jurgio bažnyčios zakristijonu, antrątiek dirbo Šiaulių vandentiekyje.
Jono JUOZAPAIČIO albumo nuotr.
PRAEITIS: Jono Juozapaičio albume saugomos senosios Šv. Jurgio bažnyčios fotografijos.
ZAKRISTIJONAS: Jonas Juozapaitis zakristijonavimo Šv. Jurgio bažnyčioje metais su kunigu Jonu Survila. Antras iš kairės – būsimas monsinjoras docentas dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas.
DEKORACIJA: Per Šv. Velykas dekoracijos Šv. Jurgio bažnyčioje nenusileisdavo teatrui.
BAŽNYČIA: Kairiuose bažnyčia buvo įkurta špitolėje.
PORTETAS: Jonas Juozapaitis jaunystėje įsiamžino Laurinavičiaus fotoateljė, veikusioje Šiauliuose, Vilniaus gatvėje 100.