
Naujausios
Mama ir sūnus: dviem balsais – viena širdim
Didelę muzikos pedagogės Aurelijos Meškauskienės gyvenimo dalį sudaro iššūkiai, jauną moterį lydintys ir darbe, ir laisvalaikiu.
Pašaukimu savo darbą įvardijanti mokytoja iššūkių nebijo, nes jai tai – vis nauja gyvenimiška patirtis, kurios mokosi ir su mokiniais, ir su šeima.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Didžiausia avantiūra – televizinis projektas
Repeticijos, koncertai, konkursai, didesni ir mažesni iššūkiai – kone kasdienė Radviliškio rajone, Šeduvoje, gyvenančios muzikos pedagogės Aurelijos Meškauskienės veikla. Vis kažkur lekiančiai, skubančiai ir kur nors dalyvaujančiai pedagogei buvo nelengva rasti laiko ir pokalbiui.
Šeduvės dienotvarkė tapo ypač įtempta, praėjusių metų pabaigoje visa galva panirus į muzikinį televizijos projektą „Du balsai – viena širdis“, kuriame ji dalyvavo kartu su šešiolikmečiu sūnumi Rapolu.
Tuomet žiūrovų pamėgtam bei palaikomam jųdviejų duetui pavyko aplenkti ir gerai šou pasaulyje žinomus veidus – projekte Aurelija ir Rapolas pelnė trečiąją vietą.
„Pirmaisiais metais neišdrįsau užsiregistruoti į šį konkursą. Antraisiais pasiūliau Rapolui: gal pabandom? Sūnus didelio entuziazmo neparodė: jei tu nori dalyvauti, dalyvaukime.
O aš esu iššūkių žmogus, man tai buvo tam tikras adrenalinas, reikalaujantis ir drąsos, ir gerokai pasukti galvą. Mes viską iki smulkmenų sugalvodavome patys: nuo suknelės iki batelių, scenarijaus ir repertuaro.
Ir sūnui šis iššūkis ėmė patikti – kiekvieną savaitę tekdavo sukurti ir parengti vis naują pasirodymą. Ir visa tai turėjome suderinti su mokslais, darbu – atostogų tam laikotarpiui nebuvo.
Labai padėjo kolegos, puiki buvo visa komanda, palaikė šeima“, – įdomią naują patirtį prisimena pedagogė.
Kadangi kai kuriuose pasirodymuose turėjo dalyvauti ir šeimos nariai, į pagalbą atėjo vyras ir uošvis, vadovaujantis vieninteliam pučiamųjų orkestrui Radviliškio rajone.
„Uošvio net nereikėjo kalbinti: pasakėm, kad reikės groti akordeonu, ir viskas. O vyras bambėjo: o Dieve, kam čia dar manęs prireikė. Bet reikia, tai reikia. Aš irgi eičiau, jei jam reikėtų“, – žavingai šypsosi Aurelija.
Aurelija pripažįsta – televizija yra didelė jėga. Po „Dviejų balsų“ jų duetui padaugėjo kvietimų koncertuoti – į bendruomenes, kultūros centrus – mažesnius ir didesnius.
O Rapolui televizinė karjera netgi prasitęsė – šiuo metu jis kartu su legendinės Šiaulių grupės „Vairas“ vokalistu Rolandu Janušu dalyvauja naujame projekte „Dvi kartos“.
„Jam ten tikrai yra, ką veikti, tenka plušėti iš peties. Ten dirba – profesionalai“, – taip naująjį iššūkį vertina pedagogė mama.
Ar ji pati dar kartą dalyvautų panašioje avantiūroje?
„Labai gerai pagalvočiau. Man buvo sunku fiziškai, kai reikėjo suderinti darbus ir projektą. Bet tai buvo labai gera patirtis. Tai, ką matai televizijos ekrane – yra tik ledkalnio viršūnė, kuri neatspindi viso įdėto triūso, daugybės repeticijų ir pakartojimų“, – sako Aurelija.
Konkursai – vis nauja patirtis
Netrukus po muzikinio projekto Aurelijai teko išgyventi dar vieną patirtį – Šeduvos miesto seniūnija ir Šeduvos kultūros ir amatų centras ją pasiūlė kandidate į Šiaulių televizijos organizuojamą konkursą „Moteris Saulė“.
Šio jau ne vienerius metus organizuojamo konkurso tikslas – pagerbti savo kraštą įvairiais darbais bei veikla garsinančias apskrities moteris.
„Buvo ir malonu, ir labai netikėta. Man tai tapo tarsi lakmuso popierėliu, padedančiu pasitikrinti, kiek esi vertinama ir mylima žmonių“, – apie konkursą sako Aurelija.
Ir pasitikrino – ji tapo konkurso nugalėtoja.
A. Meškauskienės gyvenime įvairių konkursų buvo ne vienas. Dauguma jų susiję su mėgstama veikla – dainavimu.
Pati dalyvavusi ne viename „Dainų dainelės“ konkurse, keliolika metų dirbusi Šeduvos gimnazijos muzikos mokytoja, dabar – Radviliškio muzikos mokyklos pedagogė bei Šiaulių Lieporių gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja kartu su savo mokiniais „išmaišė“ įvairiausių konkursų sales.
Laureatų nominacijos Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimų (ŠAMA) renginiuose, daugkartiniai laimėjimai „Dainų dainelės“ konkurse, diplomai kituose festivaliuose bei konkursuose – tai A. Meškauskienei ne tik pasiekimai, bet ir neįkainojama patirtis. Dėl to jai negaila savo laiko, negėda ir paprašyti paramos.
Ir šiandien Aurelija pamena, kaip, sugalvojus gabius vaikus išvežti koncertuoti į užsienį, teko pačiai apeiti ne vieną Šeduvos verslininką. Ir jai pavyko.
„Kai eini ne dėl savęs, tai eini su polėkiu. Ir dabar dėl vaikų tą patį padaryčiau“, – sako.
Pedagogė didžiuojasi savo buvusių mokinių pasiekimais.
„Tikras perliukas, o net muzikos mokyklos nebaigusi“, – taip ji kalba apie Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentę Gabrielę Skromanaitę, patekusią į Varšuvos Didžiojo teatro tarptautinę jaunųjų solistų programą.
Arba Vaiva Diržinauskytė – Klaipėdos universiteto docentė, studentus mokanti muzikos edukologijos. Yra ir daugiau Šeduvos gimnaziją baigusių gabių jos mokinių, sukūrusių savo roko grupes ir dabar grojančių „metalą“, sėkmingai besiskinančių kelią į muzikos pasaulį.
„Mokytojo darbas – tai pašaukimas“
Aurelija sako, jog visada norėjo savo gyvenimą sieti su muzika, nors protas ir kuždėjo, kad reikia žemiškesnės, pelningesnės specialybės. Ir prisipažįsta: nėkart nėra pasigailėjusi dėl savo sprendimo.
„Jeigu tu myli savo darbą, vaikus, juos supranti, moki bendrauti, tai darbo visada turėsi ir iš jo pragyvensi.
Savo darbe esu reikli, bet „mamiška“. Jei neperprantu vaiko, stengiuosi prisiminti, kokia aš buvau tokių metų: ar neklausiau, ar buvau išdykus, ir tada labai paprasta tampa pritaikyti auklėjimo metodus. Manau, kad su vaikais sutariu – vaikai noriai atlieka užduotis, eina į pamokas.
Muzikos pedagogui yra paprasčiau, nes jis greičiau gauna atgalinį ryšį, tą mokymo malonumą. Padainavau su vaiku, ir jau matau rezultatą. O matematikos ar lietuvių kalbos mokytojui ta sėkmė eina ilgiau. Jam reikia daug ilgiau laukti gabaus vaiko rezultatų. Bet jei turi pašaukimą, tai vienodai sulauksi rezultato. Tik nevienodu laiku“, – apie savo profesiją kalba pedagogė.
Aurelija nekeikia likimo ir dėl to, kad jai tenka dirbti ne vieną darbą: „Dauguma žmonių dirba iki 18-19 valandos vakaro ir nebumba. Tai kodėl aš iš darbo turiu grįžti 13 valandą? Tiesiog viską susidėlioji į lentynėles ir tada viską suspėji“.
A. Meškauskienė siekia, kad vaikai pamiltų muziką, būtų kūrybiški, turėtų saviraišką, išsiugdytų emocinį stabilumą, nes tada, pasak jos, išmokstama atsipalaiduoti nuo bet kokios įtampos.
„Būtų mano valia – aš muzikos balais nevertinčiau. Man tai tik trukdo – kartais tenka „iš kepurės“ prirašyti pažymius. Bet mes tebesame pažymio visuomenė. Mes laikomės pažymio kaip drausmės įrankio. Tai padeda mokytojui valdyti klasę. Man asmeniškai to nereikia. Aš nė vieno mokinio nesu nusiuntusi pas socialinę darbuotoją – tiesiog reikia rasti tą raktelį į vaiko širdį.
Vaikai visada yra vienodi. Keičiamės mes, keičiasi laiko tarpas tarp vaiko ir mokytojo. Mes senstame, mūsų tempas lėtėja ir mums darosi sunku.
Kodėl būdami jauni nesakydavom, kad vaikai yra sunkūs? Tiesiog su metais didėja atotrūkis tarp vaiko ir pedagogo. Daugiau reikalauji, tau patogiau pasėdėti, o ne lakstyt tarp suolų. Tau nebepatogu dėvėti džinsus ir sėdėti su vaikais ant grindų. Jei vaikas dūksta, jis nėra blogas, tik reikia rasti metodą, kaip prie jo prieiti.
Kita vertus, mokytojo darbas – tai pašaukimas. Kaip ir kunigo. Ir pedagogui, jį turinčiam, amžius – ne kliūtis“, – dėsto pozityvu ir energija trykštanti, iššūkių nebijanti pedagogė.
Asmeninės nuotr.
Muzikinis televizijos projektas „Du balsai – viena širdis“ Aurelijai ir Rapolui tapo rimtu išbandymu ir nauja patirtimi.
Aurelijai Meškauskienei (viduryje) nesvetima ir liaudies kūryba.
Dalyvauti projekte padėjo ir šeimos nariai.
Entuziazmu ir energija trykštanti Aurelija mielai neria į gyvenimo jai pasiūlytas avantiūras.
Autorės nuotr.
Aurelija Meškauskienė vis dažniau pasirodo kartu su sūnumi Rapolu.