Meilė turi daug spalvų

Ne­ti­kė­ta pra­džia

No­ras paim­ti į ran­kas fo­toa­pa­ra­tą A. Kont­ri­mui at­si­ra­do vai­kys­tė­je pa­ska­ti­nus vie­nuo­li­ka me­tų vy­res­niam bro­liui. Tai jis Al­gir­dui į ran­kas pa­da­vė fo­toa­pa­ra­tą "Zor­kij 4" ir pa­ra­gi­no pa­ban­dy­ti. Pa­ban­dė ir, juo­kia­si, pa­si­ju­to "kie­tas" – tiems lai­kams "Zor­kij", kaip, be­je, ir "Ki­jev", bu­vo vi­sai ne­blo­gas fo­toa­pa­ra­tas. Juo­lab kad bro­lis jį pa­sko­li­no, o pa­ts fo­tog­ra­fa­vi­mą už­me­tė. Taip jis ir li­ko A. Kont­ri­mo nuo­sa­vy­be.

Bė­gant me­tams, jau pa­žen­gu­siam Al­gir­dui gi­mė sva­jo­nė – veid­ro­di­nis fo­toa­pa­ra­tas. Tiems lai­kams pra­šmat­nų "Ze­nit" par­si­siun­tė iš Mask­vos, su­mo­kė­jęs net 100 rub­lių, ku­riuos su­tau­pė už­dar­biau­da­mas per va­sa­ros ato­sto­gas.

Fo­tog­ra­fų tais lai­kais ne­bu­vo tiek gau­su, kiek jų yra šian­dien, tad vie­nas po ki­to ėmė by­rė­ti už­sa­ky­mai fo­tog­ra­fuo­ti krikš­ty­nas, lai­do­tu­ves, ves­tu­ves ir ju­bi­lie­jus. Pi­ni­gas prie pi­ni­go – taip pa­si­tau­py­da­vo vis nau­jam fo­to­pir­ki­niui.

Iš pra­džių nu­si­žiū­rė­jo te­leob­jek­ty­vą – kad fo­tog­ra­fuo­jant paukš­tį kiek­vie­na jo plunks­ne­lė ma­ty­tų­si. Gam­to­vaiz­džiai, gy­vū­ni­ja, au­ga­li­ja fo­tog­ra­fą nuo pat pra­džių trau­kė sa­vo ma­giš­ku gro­žiu. Ji – vie­nas iš mėgs­ta­miau­sių "mo­de­lių", li­ku­si iki šian­dien. Juo­lab kad Kur­tu­vė­nų kraš­tas, kur gi­mė ir užau­go, gar­sus iš­skir­ti­nio gro­žio vaiz­dais.

"Gam­ta – fo­to­ge­niš­kiau­sias ob­jek­tas, nie­kur nuo fo­tog­ra­fo ne­pa­bėgs, ne­pa­sit­rauks, kaip kar­tais nu­tin­ka fo­tog­ra­fuo­jant žmo­nes", – sa­ko Al­gir­das.

Nuot­rau­kos gu­la į al­bu­mus

To­bu­lė­jo tech­ni­ka, to­bu­lė­jo jau­no­jo fo­tog­ra­fo akis, įgū­džiai, nuo­jau­ta.

Vis­ką, ko iš­mo­ko, la­bai pra­ver­čia dir­bant va­do­vau­ja­mą dar­bą mo­kyk­lo­je: be di­rek­to­riaus fo­toa­pa­ra­to sprag­sė­ji­mo da­bar ne­praei­na nė vie­na mo­kyk­los šven­tė.

Mie­lai, kaip bū­da­vo anks­čiau, or­ga­ni­zuo­tų ir fo­tog­ra­fi­jos už­siė­mi­mus gim­na­zis­tams, bet da­bar bū­re­liams mo­kyk­lų va­do­vai ne­ga­li va­do­vau­ti, tad su fo­tog­ra­fi­ja be­si­do­min­čiais vai­kais bend­rau­ja vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais.

Di­rek­to­rius sa­ko, kad žmo­gui svar­bu bent lais­va­lai­kiu už­siim­ti tuo, kas mie­la. Tai­gi lei­džia fo­toal­bu­mus, ren­gia fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­das. Nuot­rau­ko­se įam­ži­na Kur­tu­vė­nų teat­ro fes­ti­va­lių aki­mir­kas – vie­nas iš to­kių al­bu­mų bu­vo at­si­dū­ręs tarp no­mi­nan­tų į ge­riau­sią me­tų kny­gą apie teat­rą.

Kiek­vie­nais me­tais fo­tog­ra­fuo­ja Kur­tu­vė­nų už­ga­vė­nes, iš­lei­do fo­toal­bu­mą. Jo dar­bų al­bu­mai su­tei­kia ga­li­my­bę pa­ste­bė­ti, kaip kiek­vie­nais me­tais kei­čia­si kau­kės, jų ap­rė­dai, žmo­nės, pa­pro­čiai – ga­li­ma vis­ką pa­ly­gin­ti.

Ne­pa­žin­ti Kur­tu­vė­nai

Ne­se­niai gim­na­zi­jos va­do­vą su­vi­lio­jo ir dar vie­nas už­siė­mi­mas – nu­si­pir­ko ir į dan­gų pa­kė­lė dro­ną. Tai, ką pa­ma­tė, ką įren­gi­nys už­fik­sa­vo, ge­ro­kai nu­ste­bi­no. Kur­tu­vė­nai, jų apy­lin­kės, su­rai­ky­ti kar­py­nų tven­ki­niai, ki­ti mie­li kam­pe­liai iš paukš­čio skrydžio at­si­sklei­dė vi­su gra­žu­mu.

Sa­ko, ne ka­žin ko­kio ir įdir­bio rei­kia – pa­kė­lei gra­žio­je vie­to­je, nu­spau­dei. Svar­bu pa­ste­bė­ti sau­lė­ly­dį, sau­lė­te­kį ar šiaip gra­žų vaiz­dą.

Su­vi­lio­tas neat­pa­žin­tų vaiz­dų A. Kont­ri­mas Kur­tu­vė­nų mo­kyk­lo­je pa­ruoš pa­ro­dą, ti­ki­si, kad bus įdo­mu pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do mies­te­lis, tven­ki­niai, apy­lin­kės iš dan­gaus.

Tos nuo­trau­kos pa­teks ir į kny­gą "Kur­tu­va, ar­ba Kur pa­si­kly­do gra­fai­tė".

"Tai ne moks­li­nis trak­ta­tas, o grei­čiau kny­ga prie ka­vos, skir­ta pri­sta­ty­ti sa­vo mies­te­lį sve­čiui", – sa­ko au­to­rius.

Ši kny­ga jau ma­ke­tuo­ja­ma. Gruo­džio pra­džio­je ji tu­rė­tų iš­vys­ti die­nos švie­są.

Ne­pap­ras­ta gim­ti­nė

Svar­biau­sia, var­di­ja pa­šne­ko­vas, taik­li akis, nuo­jau­ta ir lai­mė bū­ti rei­kia­mu lai­ku ir rei­kia­mo­je vie­to­je: jei vi­si pa­mi­nė­ti da­ly­kai yra, esą ir su se­nu­tė­le anų lai­kų "Sme­na" ga­li­ma pa­da­ry­ti pui­kiau­sių nuo­trau­kų.

Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį Kont­ri­mas už­ra­ki­na bu­to Šiau­liuo­se du­ris ir – į gim­to Kur­tu­vė­nų mies­te­lio Ra­my­bės gat­vę, kur iki šiol te­bes­to­vi tė­vų na­me­lis.

"Kai gy­ve­ni kai­me, bū­ti­nai su­ran­di lai­ko sės­ti ant dvi­ra­čio ir nu­va­žiuo­ti kur nors į miš­ką ar prie eže­ro. Ge­riau ty­liai su dvi­ra­čiu kur no­ri su­sto­ji, jei pa­ma­tai, ką nu­spaus­ti, sprag­te­lė­ji. Lie­tu­va – ne­pap­ras­tai gra­ži ša­lis. Nors dau­gy­bę jų esu ap­lan­kęs, daug pa­ma­tęs, bet Lie­tu­vos vaiz­dai – pa­tys gra­žiau­si. Sa­vai­tę už­sie­ny­je pa­bū­nu ir jau no­riu na­mo, į Lie­tu­vą."

Kas yra mei­lė?

Ne tik fo­tog­ra­fi­ja su­vi­lio­ju­si pe­da­go­gą. Vi­liok­lė poe­zi­ja – aist­ra, ku­riai jis taip pat ne­ga­li at­si­spir­ti. Ei­lės ne­re­tai gims­ta ne­ti­kė­tai. Bū­na, kad nė ei­lu­tės ne­brūkš­te­li ke­le­tą mė­ne­sių, o čia, žiū­rėk, žo­džiai gra­žiai gu­la...

Pri­si­me­na, kai Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te rei­kė­jo lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­ną, ir bu­vo lei­džia­mas laik­raš­tis "Pe­da­go­gas", ku­riam va­do­va­vo li­tua­nis­tė Re­gi­na Pet­ke­vi­čie­nė. La­bai griež­ta dės­ty­to­ja, to­dėl į eg­za­mi­nus – tik ge­rai pa­si­ruo­šus. Al­gir­dui pui­kiai se­kė­si li­te­ra­tū­ra, bet stri­go gra­ma­ti­ka, tad – su­kurs ei­lė­raš­tį ir iš­spaus­dins jį "Pe­da­go­ge"! Taip vie­šai pa­si­ro­dė pir­mas jo ei­lė­raš­tis... Eg­za­mi­ną iš­lai­kė.

A. Kont­ri­mo ei­lių at­si­ra­do ko­ne kiek­vie­na­me "Pe­da­go­ge". Dės­ty­to­jai ska­ti­no ra­šy­ti. Ypač jau­no­jo poe­to ei­lės pa­ti­ko de­ka­nui Bro­niui Prės­kie­niui.

Nuo poe­zi­jos ne­nu­to­lo ir bai­gęs moks­lus. Ei­lė­raš­čius spaus­di­no vie­tos spau­da, al­ma­na­chas "Šiau­rės Lie­tu­va", iš­leis­ta poe­zi­jos kny­gu­čių.

Prieš ke­le­tą me­tų A. Kont­ri­mo ei­lė­raš­čiai kar­tu su Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Mar­ce­li­jaus Mar­ti­nai­čio, Al­fon­so Mal­do­nio pa­si­ro­dė kny­go­je "Tė­vui, nors tiek."

"Ei­lė­raš­čių apie ma­mą daug, o apie tė­vą ne tiek. Sma­gu, kad kny­gos su­ma­ny­to­jas Meš­kaus­kas pa­pra­šė ir ma­no ei­lė­raš­čių – ke­tu­ri ei­lė­raš­čiai bu­vo iš­spaus­din­ti."

Kai ku­rioms A. Kont­ri­mo ei­lėms pa­ra­šy­ta ir mu­zi­ka – žo­džiai vir­to dai­no­mis.

"Kaž­kas pa­si­gau­na žo­džius, dai­nas pa­ra­šo. Vie­ni pa­pra­šo, o bū­na, kad at­si­tik­ti­nai iš­girs­ti, kaip ma­no ei­lė­mis pa­ra­šy­tą dai­ną "Ar­mo­ni­ka" dai­nuo­ja. Pa­pi­lės baž­ny­čios kle­bo­nas ma­no žo­džiais dai­na­vo", – šyp­so­si kū­rė­jas.

Jis pa­ts dau­ge­liu mu­zi­kos inst­ru­men­tų gro­ja, juk yra pe­da­go­gas su mu­zi­ki­niu iš­si­la­vi­ni­mu!

Kas jam yra ei­lės? Tai tas pa­ts, kad pa­klaus­ti, kas yra mei­lė.

"Ne­ga­liu paaiš­kin­ti. Tie­siog, kai sun­ku kaž­ką iš­sa­ky­ti pa­pras­tais žo­džiais, gims­ta kaž­kas to­kio,– iš­sa­kai sa­vo jaus­mus."

Mei­lės te­ma jis iš­lei­do kny­ge­lę "Mei­lė­raš­čiai" – kny­ge­lė tel­pa į ne­di­de­lę mo­ters ran­ki­nę.

Mei­lė, sa­ko Al­gir­das, tu­ri daug spal­vų: ir ge­rai kny­gai, ir žmo­gui, ir mo­kyk­lai, ir fo­tog­ra­fi­jai.