Naujausios
Menininkė grįžta ir į vaikystės kaimą
Iš Gataučių kaimo (Joniškio rajonas) kilusi Joana Gelažytė prieš trejus metus turėjo bilietą į vieną pusę – Norvegijos sostinę Oslą. Tapusi vietos menininkų sąjungos nare, ji mėgaujasi galimybe dalyvauti tarptautinėse parodose, performansuose, bet emigrante nesijaučia, nes dažnai grįžta į Lietuvą. Šiemet ji kartu su bendraminte fotografe vilniete Justina Christauskaite Joniškio rajone fiksavo dviejų kartų – senelių ir anūkų – santykį, atsiskleidžiantį per rūbus, daiktus, kitus svarbius apčiuopiamus ženklus.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Prieš akis iškilo kelionės su seneliais į Žagarę, į kapines ūksminga Raktuvės gatve, kurios pradžioje prie Švėtės upės į akis krisdavo gyvybe šurmuliuojantis molinis senovinis namas. Jo nelikę nė ženklo. Sugrįžo vaizdai iš sodybos, kurioje seneliai palikdavo savo automobilį, eidami į bažnyčią.
Tik šįkart Joana po Žagarę ir Veršių kaimą keliavo ne savosios, o kitų anūkų ir senelių atminties žadinti.
„Jau prieš dešimtmetį ėmiau fotografuoti senelius, eksperimentuoti su fototechnika. 2011 metais Joniškyje surengiau parodą-instaliaciją, kuria tyrinėjau atmintį, pasitelkusi menines priemones. Svarbiausia grandis buvo mano močiutė. Dar spėjau ją nufilmuoti, užrašyti pasakojimus, prisiminimus. Praeities jungtis su dabartimi pasirodė labai svarbi. Todėl grįžau darbo tęsti“, – savo idėją pristato Joana Gelažytė.
Mergina kalbino garbaus amžiaus poras ir vienišus likusius senelius apie jų gyvenimą, buitį, supantį pasaulį, klausėsi rupios praktiškumu paremtos filosofijos. Nuo vaikystės jautusi ryšį su seneliais, menininkė moka prieiti palengva, neskubindama.
Per Žolinę ji įrašė į Juodeikių bažnytėlę išsiruošusių giminaičių pasakojimus, porą fotografavo.
Jei pavyksta susitarti, žmonės „neužsirakina“ savyje, kameroje gula ir vaizdo įrašai.
Kitąmet, planuoja menininkė, iš susitikimų su vyresniąja karta turėtų gimti vaizdo ir garso instaliacija, kurią pristatys Joniškyje.
Kartu su Joana, į kiekvieną kiemą veždamasi reikalingą įrangą, keliavo vilnietė fotomenininkė Justina Christauskaitė, fotografuojanti senolių brangiausiuosius – anūkus. Tačiau ne bet kaip – trečios kartos atstovai rengėsi senelių rūbais ir stojosi prie namo durų – jungties su šiapus ir anapus simboliu.
Durys – labai reikšmingas elementas žmogaus gyvenime: per jas išlydimi vaikai į mokyklą, sutinkami grįžę jaunieji, tą pačią rankeną dažnai spaudžia žmonės, gimę amžiaus pradžioje ir gale.
J. Christauskaitė sako, kad per anūkus, kuriuos močiutės ir seneliai labai myli, paprastėja kelias ir link tų garbaus amžiaus žmonių. Žiūrėk, ir prasiveria pokalbiui gyvenimo patirties, išgyvenimų, kančių užrūstinos lūpos.
J. Christauskaitė, kurios fotomeninį projektą, pradėtą 2013 metais, šiemet parėmė Lietuvos kultūros taryba, fotografavo anūkus ne tik Joniškio rajone, bet ir Ariogaloje, Kėdainiuose, Mažeikiuose, kituose šalies miestuose.
J. Christauskaitę su Žagare sieja seneliai, kurie apie dešimt metų, kol jos mamai sukako 14 metų, čia gyveno. Mama pasakodavusi, kaip anksti rytais su draugais, pasirinkę smulkių akmenukų, lėkdavo jų palaidyti į mokyklos bendrabučio – dviejų aukštų raudonų plytų pastato priešais stotį – langus.
J. Gelažytei jos meninis sumanymas, jungiantis su savo kraštu, ypač brangus, todėl ji, jau įsitvirtinusi Osle, sako būnanti viena koja Lietuvoje, kita – Norvegijoje. Ne emigrantė, bet migruojanti menininkė.
Į Oslą mergina išvyko prieš trejus metus, turėdama bilietą į vieną pusę. Vilniaus dailės akademijoje įgijusi restauratorės specialybę, atsidūrė tarsi gyvenimo kryžkelėje.
Kuo užsiims, ką dirbs, skrisdama į svetimą šalį pas draugus Joana nė nenutuokė, bet aiškiai žinojo sieksianti svarbiausio tikslo – save išreikšti per meną.
Šiuo metu ji dirba vienoje didžiausių Norvegijoje „Allkopi“ spaustuvėje, kurios produkcija – nuo skrajučių iki knygų. Nors lietuvė nekuria dizaino, kaip galėtų pagal profesiją, o prižiūri produkcijos kokybę, šis darbas jai suteikia lėšų pragyvenimui ir visišką laisvę. Kadangi dirba puse etato, nevaržoma gali realizuoti kūrybinius sumanymus. O juos finansuoja Oslo performansų meno sąjunga, į kurią Joana Gelažytė, pristačiusi savo darbus, buvo priimta prieš metus.
„Sakoma, kad svetur žmogus visiškai adaptuojasi maždaug per trejus metus. Treti metai man tapo lemtingi. Kol nepriklausiau menininkų sąjungai, mano prašymai dalyvauti renginiuose, parodose buvo atmetami. Dabar, net pristačiusi tas pačias idėjas, esu priimama išskėstomis rankomis“, – perpratusi skirtumą šypsosi Joana.
Minėta organizacija teikia paraiškas įvairiems festivaliams, plenerams, kitiems tarptautiniams renginiams ir siunčia menininkus, kuriems suranda finansavimą kelionei, pragyvenimui, darbo priemonėms.
„Asmeniškai niekada Lietuvoje to nepatyriau. Gal kitų patirtis priešinga, – sako menininkė. – Norvegijoje žmonės labai remia meną. Ten drąsiai gali nueiti į komuną (bendruomenę – aut. past.), paprašyti paramos meno projektui, ir dažniausiai jie skiria lėšų.“
Joana Gelažytė sako Lietuvos nepamiršianti ir grįšianti tęsti pradėtų darbų. Juolab kad šiemet buvo išrinkta ir naująja Žiemgalos dailininkų plenero, tradiciškai organizuojamo jau 26-erius metus, koordinatore.
Autorės nuotr.
PROJEKTAS: Šių metų vasarą Joniškio rajone Joana Gelažytė (dešinėje) kartu su bendraminte fotografe vilniete Justina Christauskaite fiksavo dviejų kartų – senelių ir anūkų – santykį, kuris atsiskleidžia per rūbus, daiktus, kitus svarbius apčiuopiamus ženklus.
Justinos Christauskaitės nuotr.
RŪBAI: Sesuo Joana su broliu Dovydu nusifotografavo su senelių Julės ir Alberto Gurskių rūbais.
Asmeninio albumo nuotr.
VEIKLA: Šiuo metu Joana Gelažytė dirba vienoje didžiausių Norvegijoje spaustuvių, o savo kūrybinius sumanymus realizuoja, gavusi finansavimą iš Oslo performansų meno sąjungos.