Naujausios
Muzikinio kelio pradžia
Mokytoja Živilė kilusi iš Kelmės rajono, tačiau augo ir kituose rajonuose. Lankyti teko ir Salantų mokyklą Kretingos rajone, o po pamokų grįžti į Žvainių kaimą. Šis kaimas jai įsiminė, nes per pievą gyveno pirmieji jos muzikos mokytojai Danutė ir Petras Pučkoriai.
Živilė sako, kad jos meilę muzikai lėmė muzikiniai genai. Ir seneliai, ir tėveliai muzikuodavo, namuose stovėjo pianinas. Prisimena, kaip antroje klasėje Salantuose savo klasės mokiniams akompanuodavo, nors net natų nepažinojo ir muzikos mokyklos dar nelankė.
Tėtis kaime grojo gitara, mama dainuodavo. Iš tėvelio pusės ir proseneliai buvo muzikantai. Prosenelis Petras buvo kaimo muzikantas, o jo žmona Veronika dainavo. Živilė turi jos liaudies dainų įrašus, kuriuos įrašė muzikologė Zita Kelmickaitė.
Kai pradėjo galvoti apie muzikos mokyklą, tėtis norėjo, kad dukra būtų smuikininkė. Bet tais metais Kelmės muzikos mokykloje smuiko klasės nebuvo, tai mergaitę užrašė į chorinį dainavimą. Po pirmų metų ją pakvietė grįžti į pirmą klasę ir mokytis smuiko, tačiau Živilė nebesutiko – norėjo toliau dainuoti.
Mokytojai ją laikė gabia muzikai mergaite, o ji norėjo tapti gydytoja. Tačiau dėl mediko kelio sulaukusi daug atkalbinėjimų, nusprendė važiuoti paskui vyresnę sesę į Šiaulių konservatoriją.
Živilė prisimena, kad konservatorijoje mokytis buvo sunku, nes dėstytojai į mokinius žiūrėjo iš aukšto. Dabar laikai keičiasi, mokytojai vaikus myli, gerbia.
Tada mergaitė jautė nuolatinį menkinimą. Kaip besistengdavai, mokytoja sakydavo: „Tu nemokėsi geriau negu Dievas arba aš.“ Pažymių buvo visokių, tačiau motyvacija vis mažėjo. Dešimtukų mokytojai nerašydavo, nes tada būtų reikėję mokėti stipendiją.
Netyčia pasirinktos studijos
„Aš niekada negalvojau, kad būsiu muzikos mokytoja. Vasarą mes su tėčiu ir sese dainavome prie jūros, Palangoje. Draugė Laura pasiūlė nunešti mano dokumentus stoti į Šiaulių universitetą. Sakau: „Gerai, nunešk. Pirmu numeriu rašyk muziką, antru – verslo administravimą.“ Kur stojau, pati nežinojau, tik supratau, kad kažkas su muzika. Taip ir liko. Paskui galvoju: juk aš ruošiuosi būti muzikos mokytoja. O ne!“ – smagiai pasakojo Živilė, pridūrusi, kad universitete studijos buvo tobulos.
Koncertuoti Živilė pradėjo nuo mažumės. Antrokų ansamblis iš Imbarės kultūros namų, kuriame ji dainavo, tapo „Dainų dainelės“ laureatais. Jau vėliau „Dainų dainelės“ laureato vardą pelnė jos ir sesės Vitalijos duetas.
Ir tai dar ne viskas. Jauniausias brolis Gražvydas buvo pirmasis Živilės mokinys, kurį ji paruošė „Dainų dainelės“ konkursui 2014 metais, ir jis taip pat tapo laureatu.
Jau nuo 10 metų abi su sese pritardavo tėčio ir mamos pasirodymams. Mama buvo Kelmės rajono Vidsodžio kultūros namų direktorė, o tėtis – meno vadovas. Su koncertinėmis programomis apvažinėti aplinkiniai rajonai.
Paskui prasidėjo muzikavimas kavinėse. Kartu su tėčiu Aleksu Gedvilu ir jo kolega Raimondu Zemecku vasaromis dainuodavo Palangos kavinėse. Tėtis suskaičiavo, kad 9 vasaros kartu dainuojant pajūryje praėjo.
„Tėtis lankė muzikos mokyklą, bet mokytoja buvo labai pikta ir dėl to nebaigė. Šiandien jis groja gitara, mušamaisiais, pučia saksofoną, akordeonu groja, klavišiniais. Sako, kad nemoka tik smuiku griežti“, – šypsosi Živilė.
Tikra muzikos mokytoja jaučiasi muzikinėse klasėse
Mokytojauti Živilė pradėjo dar studijų metais. Pirmoji mokykla, kurioje įsidarbino dar 2006 metais, buvo Pašilėnų mokykla Kelmės rajone. Dirbo porą metų po 6 valandas per savaitę. Tuomet sesuo pakvietė į Šaukėnų V. Pūtvio-Putvinskio gimnaziją. Ten nedideliu krūviu dirbo iki 2016 metų.
Šiaulių universiteto dėstytojai bendradarbiaudavo su muzikinės krypties „Juventos“ mokykla, kviesdavo gabius studentus ten atlikti praktiką, juos stebėjo. Dėstytojos kvietimu 2008 metais Živilė ten taip pat atliko praktiką.
„Kai baigiau praktiką, uždariau duris ir pagalvojau, kad aš čia niekuomet negrįšiu. Buvo sunku. Mokykla didelė, vaikų daug. Didelė įtampa stengiantis, kad pamokos būtų įdomios, kad gerai pravestum, kad pačiai nebūtų sunku. Groti, dainuoti mokėjau, bet kaip vesti pamoką iki šiol mokausi. Praėjus porai dienų po praktikos paskambino mokyklos direktorius ir pasakė, kad nori pakviesti pokalbiui dėl darbo. Davė visą krūvį. Pusę metų tempiau, gruodį nuėjau pas pavaduotoją ir vos sulaikydama ašaras prašiau sumažinti krūvį. Pavaduotoja pasiūlė dar truputį palaukti, o po Naujųjų metų įsijungė ambicija, kad aš susitvarkysiu. Keldavausi 6 valandą, 8-ą prasidėdavo pamokos, grįždavau namo ir iki vidurnakčio ruošdavausi pamokoms, kurių kasdien būdavo po 7–8. Buvo labai sunku“, – prisimena pradžią Metų mokytoja.
Šiandien mokytojauti Živilei jau lengviau. Savyje atrado kūrybinį potencialą, gali sukurti vaikams vokalinių pratimų, dainelių, idėjų.
„Drąsiai sakau visiems, kad muzikos pamokos bendrojo lavinimo mokyklose yra pačios sunkiausios. Profesorius Eduardas Balčytis, įkūręs „Juventos“ mokyklą, pateikė visai Lietuvai muzikos pamokų kompleksiją. Turi būti: dainuoju, solfedžiuoju, ritmuoju, klausausi muzikos ir groju. Tai 5 neatsiejamos grandys, kurias turime įvilkti į vieną temą. Naujų vadovėlių nėra, gelbėjamės senais vadovėliais“, – pasakoja pedagogė.
Mokytoja neslepia, kad sunkiai sekasi sudominti vaikus nemuzikinėse klasėse, kuriose yra viena savaitinė muzikos pamoka. Dabar jau rašomi pažymiai, o anksčiau buvo tik įskaita, tai buvo tikras „balaganas“.
„Muzikinėse klasėse jaučiasi tikra muzikos mokytoja. Gali siekti rezultato. Iš muzikinės mokyklos tapome humanistine. Solfedžio pamokos pavirto į muzikos pamokas, kuriose daugiau ir natų pažinimo, ir dainavimo, ir grojimo. Yra dvi savaitinės pamokos ir choras. Mano vadovaujamas ketvirtokų choras birželio mėnesį tapo geriausiu Lietuvoje jaunučių choru“, – didžiuojasi Živilė.
Jei nedirbtų „Juventos“ progimnazijoje, abejoja, ar būtų muzikos mokytoja. Choras, solistai, ansambliai – kertiniai dalykai, kurie įkvepia. Živilė turi nedidelę studiją, kurioje dvi dienas per savaitę privačiai moko solinio dainavimo. Mokytoja čia gali labiau save realizuoti.
„Kaip ir koncertuose, bet kai visą savaitę atidirbi su vaikais, ieškai savyje balso. Jei ne koncertai, neturėčiau jėgos ir energijos dirbti mokykloje. Pasikraunu“, – atvirauja pedagogė.
Mokytojas turi daug gebėti, daug daryti. Kasmet turi pateikti metų veiklos savianalizę. Živilė galvoja: esi mokytojas ir tiek daug turi daryti papildomai. Visada dėl to mato neteisybę. Mokytojui atlyginimą moka ne už tai, kad jis kažkur važiuoja, dalyvauja projektuose, konferencijose ir panašiai. Aišku, jis įgyja patirties, vidinės drąsos. Bet mokytoją turi vertinti už pamokas.
„Aš pamokoms ruošiuosi, vedu jas ir gaunu atlyginimą. Ne už tai, kad dalyvauju projektuose, pasirodymuose, paruošiu vaikus mokinių olimpiadoms. Esminis mokytojo darbas, už kurį jis turi būti vertinamas, yra jo pamoka“, – akcentuoja Živilė.
Scenoje jaučiasi puikiai
Živilė – ir muzikos mokytoja, ir atlikėja. Ji sako, kad stovėti prieš klasę ir prieš publiką yra du skirtingi dalykai. Vieni vaikai tave priima, o kiti nenori tavęs girdėti, nenori vykdyti veiklų. Tuomet jausmas nekoks.
„O ant scenos esi aukščiau visko. Gal ir ne viską darai tobulai, gal ir ne visiems patinki, tačiau jautiesi „vau“. Apsivelki suknelę, pasipuoši ir jautiesi puikiai“, – atskleidžia savo emocijas atlikėja.
Ji dalyvavo ne viename TV muzikiniame projekte. Išbandė save nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, projektuose „Mes – vieno kraujo“, „Lietuvos balsas“.
Muziką kuria ir pasiūlo dainų brolis Martynas. Abu jos broliai dirba Anglijoje. Živilė ruošėsi artimiausiomis dienomis pas prodiuserį Paulių Jasiūną įrašyti naujų dainų.
Sesuo Vitalija dirba muzikos mokytoja Šaukėnų gimnazijoje, yra Muzikos skyriaus vedėja. Turi du chorus, kurie yra vieni iš geriausių šalyje.
Dėl Metų mokytojo vardo reikia daug dirbti
Metų mokytojos vardas Živilei reiškia daug.
„Tai toks vidinės karūnos užsidėjimas. Aš tikrai daug dirbau. Reikėjo Humanistinės programos pirmoms ir antroms klasėms planus kurti visą liepą. O rugpjūtį pasirašinėjau dokumentus Metų mokytojo vardui gauti. Ten irgi labai daug rašymo. Labai džiaugiuosi, kad gavau šį vardą“, – sako mokytoja.
Ji daug ruošėsi ne vienerius metus, nes turi tikslą kelti kvalifikaciją, tapti eksperte. Seminarai, patirties sklaida, atviros pamokos, pranešimai ne tik Šiauliuose – pareikalavo daug laiko ir jėgų.
Daug nerimo kilo, kai buvo nuspręsta „Juventos“ progimnazijoje panaikinti muzikinę kryptį, muzikos mokyklą. Apie tai, kad mokykla neliks muzikinė, mokytojams tyliai pasakė jau anksčiau.
„Norėjo užglaistyti, sakė, nebijokit, viskas bus gerai. Mus tikrai norėjo uždaryti, bet nenorėjo, kad apie tai kalbėtų. Deja, mūsų buvusi mokyklos direktorė su mumis atsisveikino, o miesto valdžia tuo pasirūpino. Direktorė pati pirma pasirašė peticiją ir siekė išsaugoti „Juventoje“ muziką. Muzikos mokyklos neliko, bet liko humanistinė kryptis. Meras su mumis nekalbėjo, tai mūsų mokyklos administracija vyko tiesiai pas švietimo, mokslo ir sporto ministrę. Mums padėjo Edmundas Seilius, jo žmona mokėsi mūsų mokykloje. Mus norėjo užtildyti, užglostyti, tačiau mes nepasidavėme. Bet mūsų direktorė nukentėjo. Paskelbtas konkursas į direktoriaus pareigas. Klausimas, ar mūsų direktorė jį laimės, nes mes girdime, kad favoritai yra kiti“, – nemalonią patirtį atskleidžia mokytoja.
Ji pasakojo, kad vaikai dėl mokyklos likimo tikrai buvo sunerimę. „Juventoje“ yra net 5 chorai. I klasės chore dainuoja apie 40 vaikų, II ir III klasių choruose – po 40–45, IV – 47 choristai, o V–VIII klasių chore yra apie 100 vaikų. Pusė mokyklos dainuoja choruose ir dainuoja puikiai. Konkursuose kitos šalies mokyklos juventiškių prisibijo, žinodami jų lygį. Mokytojos ypatingai sugeba paruošti tuos vaikus, įdeda daug darbo.
Kai kalbėjomės su Živile, kitą dieną jos pamokoje turėjo apsilankyti miesto meras. Mokytoja laukė šios pamokos, nes norėjo parodyti, kad mokykla stengiasi dirbti, kad myli muziką, nori muzikuoti, kad vertėjo muziką mokykloje palikti.
Laikas šeimai
Paklausta, kaip pailsi po įtemptos dienos, Živilė sako, kad papyksta, kai būna pavargusi. Po darbo vakarais važiuoja sportuoti, o su sūnumi atsipalaiduoja žiūrėdami filmus per LRT kanalą.
Mokytoja primena, kad ji turi atlikti ir kitas pareigas – žmonos, mamos. Dukrai Aleksandrai – jau 15-a, sūnus Tajus – šešerių. Sūnus nori muzikuoti, net patrukdo mamai. Dukra baigė muzikos mokyklą „Juventos“ progimnazijoje, tačiau gražiai piešia, linkusi į dizainą, todėl mama ją labiau mato mene.
Šeimos galva irgi yra baigęs muzikos mokyklą, bet jo profesinė veikla visiškai nesusijusi su muzika.
Daug laiko mokytoja turi skirti šeimai.
„Jei turiu išvykti į Vilnių, tai iš vakaro iki vėlumos gaminu maistą kitai dienai. Mano sūnus labai alergiškas, negali valgyti daugelio produktų, todėl jam maistą gaminu pati. Meniu specialus. Kiekvieną dieną įdedu ir pietus, ir pavakarius į darželį. Gurmaną auginam“, – juokauja Živilė.
