Naujausios
SIBIRO REPORTAŽAI (12)
Mirusieji šaukia gyviesiems
Memorialas miške prie Irkutsko žymi krauju permirkusią vietą, kur 1937–1938 metais buvo nužudyta ir grioviuose užkasta 15–17 tūkstančių masinių politinių represijų aukų. „Neleiskite, kad mūsų likimas taptų jūsų likimu“, – prašo žodžiai akmenyje. Netoli memorialo, Pivovarichos gyvenvietės pakraštyje, yra kapinės, kuriose palaidota lietuvių.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Įvairiatautės kapinės
Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkės pavaduotoja Liudmila Strižniova ir bendrijos narys Aleksandras Stravinskis palydi į kapines Pivovarichos pakraštyje, netoli Irkutsko oro uosto.
Ant paminklų išlikę daug vokiškų užrašų: „Hier ruht in Gott...“ (Čia ilsisi Viešpatyje...). Yra ir baltarusių, ukrainiečių amžino poilsio vietų.
Šeši lietuvių kapai apaugę žole, vieną kauburėlį baigia užgožti šiukšlių krūva. Tris kapus liudija kryžiai, vieną – tik antkapis.
Kryžius ir betono antkapis žymi kūdikio Leono Lauciaus (1957-IX–1957-XI) amžinojo poilsio vietą. Berniukas teišgyveno du mėnesius.
Ant betoninio antkapio rusiškas tekstas: „Mozuras Alfonsas, Jono 1936–1968“.
Po metalo kryželiu ir betoniniu antkapiu amžinojo poilsio atgulė „Teklė Grozbarzdienė 1889–1952“.
Dar vieno betono kryžiaus ir betoninio antkapio užrašas neįskaitomas.
Amžiną poilsį saugo Dievo mūkelė – kančia, susiliejusi su kryžiumi.
L. Strižniova prisimena 1989–1990 metus, kai lietuviai atvykdavo parsivežti artimųjų palaikų.
Moteris apgailestauja, kad ne visos tuščios kapavietės buvo sutvarkytos: paliktos atkastos duobės, numesti kryžiai, paminklai.
Moteriai gaila ir likusiųjų ilsėtis toli nuo Tėvynės. „Gal tuomet buvo galima ir kaimynystėje palaidotus kartu išvežti...“ – apie vienišus kapus svarsto ponia Liudmila.
Lietuviškos pavardės
Greta lietuviškų kauburėlių eilės L. Strižniova parodo dar vieną lietuvio, palaidoto pagal rusišką tradiciją, kapą. „Parpales Viktor Grigorjevič 19.03.1939–26.09. 2010. Prisimename, mylime.“
Kiek atokiau stovi paminklas, marmuro lentoje tekstas iškaltas dviem kalbomis: „Čia palaidotas Cucka (Kučka) Juozas Juozo (Osip Osipovič) 1910–1977. Liūdi žmona“. Iš nuotraukos žvelgia lieso veido, įkritusių skruostų vyras.
Kapinėse palaidota ir „Stasiūnas Marija Aleksandrovna 1922-IV-1–1977-III-31“. Ant antkapio nupiešta raudona penkiakampė žvaigždė ir gėlės, visas rusiškas tekstas parašytas ryškiai raudonos spalvos raidėmis: „Žemė tapo skurdesnė viena gėle, dangus tapo turtingesnis viena žvaigžde. Tu su mumis amžinai, brangioji mama, su tavimi mūsų liūdinčios širdys. Duktė, anūkas, žentas.“
Masinė kapavietė
L. Strižniova rodo kelią iki Stalino teroro metų masinės kapavietės, esančios miške maždaug už poros kilometrų nuo Pivovarichos.
Į memorialą veda duobėtas miško keliukas. Mikroautobuso vairuotojas iš pradžių nesiryžta juo važiuoti, tenka pėdinti pėsčiomis. Tuščia mašina įveikia duobes, tad likusį atstumą vėl važiuojame. Tik grįžtant teks mikroautobusą pastumti.
Nesuskaičiuojamos aukos pagerbtos memorialu. Memorialo vartai – stilizuotų šautuvų su durtuvais eilė. Iškaba su užrašu „Istorijos paminklas memorialas“ suvarpyta kulkų. Už jų – žole apklotas praeities kančių pasaulis.
Rytas niūrus ir pilkas, saulė nesirodo. Kone medžių viršūnėmis praskrieja besileidžiantys lėktuvai. Kilimo-tūpimo takas yra maždaug už kilometro.
„Žmonės! – į širdį sminga kreipimasis stende prie vartų. – Šis miškas – buvusi GB-UNKVD spec. zona. Visame lauke, grioviuose ir atskirose duobėse, šimtais, dešimtimis ir po vieną ilsisi mums artimų ir brangių žmonių palaikai. Šiandien jų vienintelis draugas – medžiai bei žalia žolės ir gėlių danga. Saugokite jų draugus, nedrumskite nekaltai nužudytųjų ramybės.“
Tūkstančiai aukų
Raudonų akmenų paminklu mirusieji prašo gyvųjų: „Prisimink, Tėvyne, mus visus, nekaltai žuvusius, būk gailestinga ir sugrąžink mus iš nebūties.“
Prie paminklo padėta vainikų, sudžiūvusių lauko gėlių puokščių. „Nekaltai nužudytiems represijų metais nuo dėkingų palikuonių. Mylime, prisimename, liūdime“, – išrašyta juostoje ant vainiko.
Granito stenduose iškalta trumpa Memorialinių masinių politinių represijų aukų kapinių istorija. Palaidojimai rasti 1989 metų rugsėjo 29 dieną po draugijos „Memorial“ ir KGB Irkutsko srities valdybos paieškos būrio „ieškojimų“.
Talkinant Irkutsko karių garnizonui, žemkase technika, laukas dviejose vietose buvo atkastas.
Tyrimams iškasti 305 žmonių palaikai, monetų, kaliošų, nesunykusių drabužių. Tyrimo metu nustatyta, kad žmonės buvo nužudyti 1937–1938 metais.
1989 metais spalio 24 dieną vietovei suteiktas kapinių statusas. Tarybų Sąjungoje tai buvo pirmosios valdžios oficialiai pripažintos masinių politinių represijų aukų kapinės. Čia palaidota apie 15–17 tūkstančių žmonių.
1989 lapkričio 11 dieną vyko kapinių atidarymo ceremonija. Ta proga telegramas atsiuntė akademikas A. D. Sacharovas ir J. N. Afanasjevas.
Šiurpūs skaičiai
Žole užaugusi pieva nužymėta bortelių linijomis. Lentelėse pateikiama trumpa, bet šiurpi informacija.
„Kaupimo griovys 1. Aptiktas 1989 metų rugsėjį. Gylis 5 metrai, ilgis 33 metrai, plotis – 5,3 metro.“
„Kaupimo griovys 2. Aptiktas 1989 rugsėjį. Gylis 5 metrai, ilgis 8,7 metro, plotis 5,4 metro.“
„Kaupimo griovys 3. Aptiktas 1989 metų rugsėjį. Gylis 5 metrai, ilgis 14,7 metro, plotis – 3,5 metro.“
Visas lenteles papildo informacija: „Nužudytųjų ir nukankintųjų kūnais užpildytas griovys buvo užpilamas 30–40 centimetrų žemės.“
„Kreipiamės į jūsų atmintį, kreipiamės ir į jūsų širdis, neleiskite, kad mūsų likimas taptų jūsų likimu“, – žudynių vietoje šaukte šaukia lauko akmuo.
Už ką?
Juodame granite abėcėlės tvarka iškalta pavardė prie pavardės – dešimtys pavardžių. Po kiekviena – atskira kančia ir tragedija. „Prisimename savo tėvus ir senelius. Amžina atmintis. Buriatijos respublika, 2013“ – rašoma ant paminklo, nukloto vainikais, gvazdikų žiedais, žvakutėmis.
Atskiras atminties ženklas skirtas žydų tautybės žmonėms. Paminkle iškalti du eiliuoti posmai nekaltai nužudytiems. Šalia stovi menora.
Aukšta ir plati siena sudėta iš lentelių, kuriose nurodyti aukų vardai, pavardės, gimimo, nužudymo datos.
„Kovalevskij Ivan Konstantinovič rusų tarnautojas. 1877 metai, Lietuva. Sušaudytas 1938 XI 19 Irkutske“, – iškalta vienoje iš lentelių.
Iš nuotraukų žvelgia dvasininkai, darbininkai, kareiviai... Seni ir jauni... Vyrai ir moterys... Nuotraukos pritvirtintos ir prie greta augančių beržų kamienų.
„Za čto?... ("Už ką?...") – kraujo spalvos dažais tarsi paskubomis, tarsi iš nevilties užrašytas skaudus klausimas. Atrodo, kad to klausia daugybė iš nuotraukų žvelgiančių akių. Klausimas kiekvienam, aplankančiam šį memorialą.
(Bus daugiau)
Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
AUKOS: Viena prie kitos suklijuotos aukų nuotraukos.
ŠIUKŠLĖS: Lietuvio kapą gožia sąvartynas, jį tvarko Ramunė Stundžiaitė.
LENTELĖ: „Laucius Leonas. 1957-IX–1957-XI“, rašoma prie kryžiaus pritvirtintoje lentelėje.
PASTANGOS: Pavardę ant kapo bando perskaityti Valentina Kulagina (centre). Jai talkina Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkės pavaduotoja Liudmila Strižniova ir bendrijos narys Aleksandras Stravinskis.
KRYŽIUS: Amžinojo poilsio vietą saugo išlikusi Dievo mūkelė – kančia.
KAPAI: Sutvarkytų lietuvių kapų eilė.
NUOTRAUKA: Iš nuotraukos žvelgia lieso veido, įkritusių skruostų vyras. Cucka (Kučka) Juozas Juozo.
GRUPĖ: Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkės pavaduotoja Liudmila Strižniova (trečia iš kairės) su grupės nariais Pivovarichos pakraštyje esančiose kapinėse.
ĮĖJIMAS: Vartai į Stalino teroro metų masinę kapavietę-memorialą.
KREIPIMASIS: „Prisimink Tėvyne, mus visus, nekaltai žuvusius, būk gailestinga ir sugrąžink mus iš nebūties“, – rašoma paminkle.
NUOTRAUKOS: Aukų nuotraukos sukabintos ir ant medžių kamienų.
ATMINTIS: Aukšta ir plati siena sudėta iš lentelių, kuriose nurodyti aukų vardai, pavardės, gimimo, nužudymo datos. Pritvirtintos ir aukų nuotraukos.
PAMINKLAS: Atminties ženklas žydų tautybės žmonėms.
DUOMENYS: „Kovalevskij Ivan Konstantinovič rusų tarnautojas. 1877 metai, Lietuva. Sušaudytas 1938 XI 19 Irkutske“, – iškalta vienoje iš lentelių.
KLAUSIMAS: „Už ką?...“ – klausimas virš aukų pavardžių.
KAPAVIETĖ: Masinė kapavietė.
ĮSPŪDIS: Aplankius memorialą, be kaltės kaltų prašymai įsimena ilgam.
KELIONĖ: Į masinę 1937–1938 metų kapavietę-memorialą veda duobėtas miško kelias.