Naujausios
Modernios dailės žmogus dar moka užkurti krosnį
Šiaulietis dailininkas, pedagogas Bronius Rudys, netrukus švęsiantis 60-ąjį gimtadienį, jį pasitiks net trimis parodomis. Modernios kūrybos žmogus turi slaptą mintį padaryti savo darbų parodą miesto mero kabinete, nes keletas jo darbų ten kabo. „Per mero pietų pertrauką galbūt sudarytų galimybę kokią savaitę tą parodą lankyti“, – svarstė B. Rudys.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Modernizmo kelias
– Nors švenčiate garbų jubiliejų, savo profesijoje – dailėje – išlikote vienu moderniausių, novatoriškiausių miesto menininkų. Būtent modernizmas jus visada išskyrė ir išskiria iš jūsų bendraamžių dailininkų. Kodėl rinkotės modernisto, o ne klasiko kelią?
– Galbūt Dievas pasėjo manyje tą nepasitenkinimo esama situacija sėklą? Studijų metu Šiaulių aukštojoje mokykloje iš esmės vyravo labiau realistinės krypties mokykla – peizažas, natiurmortas, portretas, figūrinė kompozicija. Tokių kūrinių buvo pilni sovietiniai žurnalai. Ir ta aplinka, matyt, dar labiau šiaušė mane.
Baigus studijas 1977 metais atsidarė Šiaulių parodų rūmai – dabartinė Šiaulių dailės galerija. Naujai atidarytuose rūmuose sudalyvavau pirmojoje čia atidarytoje šiauliečių dailininkų metinėje parodoje. Dalyvavau ne su savo baigiamaisiais darbais, o su, kaip tuo metu sakydavo, eksperimentiniais piešiniais. Tai buvo naujiena. Buvau pavadintas formalistu.
– Ir iš karto buvote pastebėtas?
– 1978 metais metinėje dailininkų parodoje vėl pateikiau piešinius pieštuku. O kitais metais manęs į metinę šiauliečių dailininkų parodą jau nebepriėmė. Buvau visiškai balta varna. Tas pats buvo ir dar kitais metais: teikiau darbus, bet jų į parodą nepriėmė. Vėl į šiauliečių dailininkų metines parodas sugrįžau 1983 metais. Reikėjo viso penkmečio, kad pripažintų.
Antra vertus, gyvenimo nereikia kaltinti. Gyvenimas – ištisinė pamoka, o kiekvienas mokytojas yra unikalus, net tas, ant kurio pyksti.
Tarptautiniu, šalies lygiu startavau palyginti brandaus amžiaus – trisdešimties metų.
– Kaip patekote į tarptautines parodas?
– Pirmoji paroda už Šiaulių ribų buvo Maskvoje. Darbai praėjo kelis filtrus. Keisčiausia, kad mano darbai buvo eksponuojami pagrindinėje parodų salėje prie pat įėjimo ir jie nemažam kiekiui menininkų įstrigo atmintin. Tik vėliau tai sužinojau, kai susitikdavau su kolegomis kūrybinėse stovyklose.
Kazimiro Malevičiaus žmogus
– Pradėjau stebėti jūsų darbus gal nuo 1994 metų. Atmintin yra įstrigęs darbų ciklas, kurį su kolegomis užkodavome pavadinimu „Šukos“. Juodo tušo linijos provokavo mintis apie gyvenimo linijas.
– Tuos darbus galima dabar pamatyti mano parodoje Šiaurės Lietuvos kolegijos galerijoje. Tuos darbus išprovokavo peržiūrinėtos nuotraukos iš Kauno geto ir kitų panašių įvykių. Kai žmogų išrengia, sušaldo, nukerpa plaukus, išrauna tinkamus dantis... Graudus siužetas, kuris man padiktavo tuos darbus.
– Jūsų darbuose krypstama į filosofiją, o ne vaizdingumą, dekoratyvumą. Kaip apibūdinate savo darbų kryptį ir kokia filosofija juos grindžiate?
– Lankydamasis Europos muziejuose pastebėjau, kad nėra tiek ir daug darbų, kuriuos pavadinčiau marginiais – išmargintas plotas teptuku, purkštuku, darbas tol marginamas, kol dailininkui pasidaro gražu.
Aš šitaip niekada nesielgiau. Iš esmės visada atsistojęs prieš baltą lapą ir braukdamas liniją jausdavau dialogą su tuo lapu. Kaip pavykdavo tame lape užkoduoti savo pasaulio matymą, galiu tik iš dalies paaiškinti.
Vienas iš mano idealų, kuris padarė savotišką perversmą, tapo vienu iš kertinių akmenų – tai dailininkas Kazimiras Malevičius, sukūręs juodąjį kvadratą baltame fone. Pamaniau, kad jis buvo atsirėmęs į vieną iš materijos sienų, kurios aiškintojas esu ir aš. Nežinau, kodėl K. Malevičiaus kvadratas man taip įstrigo, nes dar nebuvau matęs originalaus jo darbo, tik reprodukcijas, bet mane ta juoda dėmė pradėjo persekioti gal kokiais 1984–1986 metais. Ta dėmė, tas juodasis taškas, kurį turime kiekvienas, man išsikristalizavo jau po pasimatymo su K. Malevičiaus originalais į konkretų juodą kvadratą.
Pirmą kartą jo originalius darbus teko pamatyti 1995 metais Paryžiuje, Nacionaliniame Žoržo Pompidu meno ir kultūros centre. Nežinau, kiek laiko stovėjau prieš tą juodą kvadratą.
Mano parodoje Dailės galerijoje bus galima išvysti kokį keturiasdešimt mano juodų kvadratėlių. Jie sudaro tik dešimtąją ar dvidešimtąją darbo dalį, bet iš esmės, kažkoks ryšys yra.
Iki dailės
– Kaip atsitiko, kad jūs pasukote į meną?
– Kiek prisimenu iš tėvų pasakojimų, pradinėse klasėse stalas amžinai būdavo nukrautas plastilino lipdiniais. Statydavau pastatus, prasidėdavo karas, veždavau medžiagas, jas sandėliuodavau ir vėl išvežiodavau – vyko kažkokie maketavimo darbai, lyg dabartiniame „Star wars“ kompiuteriniame žaidime.
Tėviškėje, prie Žaliosios girios, už Panevėžio – link Subačiaus, iki 1961 metų net elektros nebuvo. Tokie vakariniai žaidimai ir vystė mano fantaziją. Vėlėliau kartais kažką perpiešdavau. Palėpėje radau „Lietuvos aidą“, kuriame buvo publikuotas kunigaikštis Algirdas. Aš kažkodėl persipiešiau jo portretą. Giminėje per balius iš rankų į rankas keliaudavo tie mano perpiešti kunigaikščiai. Giminės stebėdavosi, kad nupiešta kaip žurnale.
Vidurinę baigiau Subačiuje. Ten save prisimenu tik kaip bėgiką, orientacininką ir šaulį, deklamatorių, net važiuodavau atstovauti mokyklai, esu gavęs ir apdovanojimą. Kaip deklamatoriui, man rašytojas Algimantas Zurba įteikė Viljamo Vilkio Kolinso knygą „Mėnulio akmuo“.
Dailės tada mano gyvenime nebuvo, nes rūpėjo merginos, šokiai. Aš nebuvau iš tų, kurie užsidarę kažką paišinėtų.
Esminis lūžis buvo tai, kad pradinė mokykla persikėlė į naujai pastatytą pastatą ir atsikėlė nauja mokytojos šeima, kurios vyresnysis sūnus studijavo dailės institute. Mes susitikinėdavome su tuo vaikinu, peržiūrinėdavau jo parsivežtus piešinius. Matyt, jie ir pakeitė mane, nes nebuvau baigęs jokios dailės mokyklos, bet atsidūriau Šiaulių pedagoginiame institute Dailės fakultete.
Tūkstantis penki šimtai trys vinutės
– Jūs ne iš tų dailininkų, kurie neretai išsiblaškę, kiek įkaušę nuo vyno. Žinau, kad jūs tiksliai apskaičiuodavote iki vienetų vinučių, reikalingų jūsų darbams pakabinti, skaičių, pavyzdžiui, tūkstantį penkis šimtus tris vinutes. Tiksliai žinojote, kiek kokiam projektui reikės metrų virvės.
– Žmogus turi daug veidų. Kažkas manyje įžiūri, kad esu buhalteris, kiti – kad dailidė ar statybininkas.
Nežinau, gal visa tai man ir pakenkė, nes tėviškėje buvau vietinės gaujos vadas. Gauja užsiimdavo kokia nors dešimtmečių rūkymo akcija ar kokius apkasus kasti ir kieno nors ganyklą sugadinti – visada priekyje būdavau aš. Jeigu per kaimą lekia kas su motoriniu dviračiu nuimtu duslintuvu, visi aiškiai žinodavo, kad tai varo Rudžiokas.
Pedagogikos kryptis
– Yra dar viena svarbi jūsų profesija – pedagogas. Ilgai dirbote Gegužių, buvusioje 13-ojoje Šiaulių vidurinėje mokykloje, kur buvo sustiprintas dailės mokymas, mokytoju, direktoriumi.
– Kai aš atėjau į 13-ąją vidurinę, jau buvo pasirinkta mokykloje dailės kryptis. Aš ją tik išplėtojau.
Džiaugiuosi, kad tą mokyklą baigė mokiniai, kurie užsiima daile, dizainu, architektūra, videomenu, kad jų dabar pilna Londone, Italijoje ir kitur.
– Dar būdamas Gegužių mokyklos direktoriumi, papuolėte į mokyklų pertvarkos vajų. Mokykla iš vidurinės tapo pagrindinė. Pamenu, kaip išgyvenote šią permainą ir pavadinote save drambliu, atsidūrusiu stiklo indų parduotuvėje: jei tik sujudėsi – vis tiek kas nors suduš.
– Panašiai ir jaučiausi per tą didįjį mokyklos streiką. Aš didelių tragedijų nedariau. Matydamas Lietuvos situaciją, kad viskas dėl vaikų mažėjimo krypsta ir mokyklos mažėjimo linkme. Buvau pionierius, nors buvo didžiulis sąmyšis. Bet juk mokykla dabar sėkmingai dirba, joje daug juoko, triukšmo.
Dailės tradicija liko mokykloje, bet juk mokinys iki 8 klasės nėra dar mąstytojas, jis labiau – technologijų įsisavintojas. Jeigu būčiau pasilikęs toje mokykloje, man būtų buvę truputėlį skaudu, būčiau pasijutęs lyg ir vaikų darželyje.
– Dabar dirbate Šiaurės Lietuvos kolegijoje. Dėstote kūrybines industrijas. Kokia tai sritis?
– Jaučiuosi atliekantis misiją ir bandantis jauniems žmonėms įteigti, kad būtent renginių verslo vadybininkams yra nepaprastai didelės erdvės, nes dabar dauguma visų renginių organizuoja žmonės, neturintys specialaus išsilavinimo, pasirengimo. Kiek Šiaulių dailininkų turi savo vadybininkus? Praktiškai, tokių nėra. O užsienyje joks dailininkas nebėgios per galerijas ir pats nesiūlys savęs. Tam yra vadybininkai.
Supažindinu jaunus žmones su tuo, kad renginiai, kokiame kūrybinių industrijų sektoriuje – televizijoje, mene, leidyboje – jie bebūtų, reikia mokėti parduoti, nes tarp kūrėjo ir vartotojo tarpininkų, kurie juos suvestų, nelabai ir yra.
– Ar pats parduodate savo darbus?
– Gaila žiūrėti į kolegas, kurie deda savo darbus į spindinčius rėmus ir neša parduoti į galerijas. Nemanau, kad į tuos darbus galima įdėti kažkiek savęs. Jeigu tu įdedi dalelę savęs, tas kūrinys pasidaro brangus kaip vaikas, ir nešioti jį ir siūlyti...
Visus savo darbus, kuriuos esu pardavęs, nupirko valstybinės įmonės – Dailės fondas, Dailės muziejus, „Aušros“ muziejus. Darbų yra nupirkę užsieniečiai. Didžioji dalis mano darbų yra unikalioji grafika – vienetiniai piešiniai, piešti ant popieriaus, statybinės plokštės ar net šiferio.
Meninis šeimos ratas
– Visi jūsų šeimos nariai susiję su menu. Jūsų dėka?
– Džiaugiuosi, kad visi esame su menu, išskyrus tragišką atvejį su anksti mirusia dukra Justina (1979–1996).
Gyvenimo draugė žmona Regina, labai džiaugiuosi, vis daugiau laiko skiria tapybai, įsijungė į dailininkų grupę „mART“. Kadangi sodyboje vieną pastatą orientuoju į studiją-galeriją, tai juokaujame su žmona, kad teks ten daryti parodą.
Dukra Viktorija baigė Klaipėdos universitete lėlių teatro režisūros studijas, magistro studijas Bergene (Norvegija). Ji aktyviai dalyvauja meno projektuose, statė spektaklius. Ji jau yra padovanojusi anūkę ir laukiame antrosios. Viktorija su vyru dabar gyvena Londone dėl darbo reikalų.
Sūnus Gediminas yra labiausiai iš mano vaikų komunikuojantis. Retsykiais nusifilmuoja serialuose, laidose. Jis sėkmingai baigė renginių režisūros studijas Klaipėdos universitete. Dabar dirba Vilniuje renginių (daugiausia kino) akcijų vadybininku.
Jauniausias sūnus Vytautas prieš keletą metų pasidarė nebe Vytautu, o Aleksandru. Kai jis nuvažiavo studijuoti į Didžiąją Britaniją, jo vardo niekas neištarė, tad jis prisiminė turįs ir antrą krikšto vardą. Taip jis tapo Aleks Rudys. Jis baigė medijų ir televizijos prodiuserio specialybę. Jo sukurtas filmas užėmė ne vieną pirmąją vietą.
Man belieka tik džiaugtis savo šeima, nors visi dėl menų atitrūko nuo žemės. Aš vienintelis dar moku užkurti krosnį, apgenėti medį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MODERNISTAS: Bronius Rudys mano, kad į modernistinę dailę pasuko nepasitenkindamas esama dailės padėtimi.
DŽIAUGSMAS: 60-ąjį gimtadienį švenčiantis dailininkas ir pedagogas Bronius Rudys džiaugiasi, kad Gegužių mokyklą, kurioje jis ilgai dirbo dailės pedagogu ir mokyklos vadovu, baigė daug mokinių, kurie užsiima daile, dizainu, architektūra, video menu Londone, Italijoje ir kitur.
B. Rudžio reprodukcijos
KVADRATAI: Broniaus Rudžio darbas „Prie lango 1“. Darbe atsikartoja ir K. Malevičiaus įkvėpti kvadratai.
LANGAS: Broniaus Rudžio darbas „Prie lango 3“ bus eksponuojamas vienoje iš jo jubiliejinių parodų.
TRANSFORMACIJA: Sukant šį Broniaus Rudžio darbą įvairiomis pusėmis, galime pamatyti ir krepšinio stovą, ir kelią ar dar ką nors.