Mokytojos surašyta unikali gatvės istorija

Mokytojos surašyta unikali gatvės istorija

Žagarietė mokytoja, miesto metraštininkė Romualda Vaitkienė per gyvenimą atmintyje ir užrašuose kaupė pasakojimus, po kruopelytę rinko dokumentus, gyventojų prisiminimus, dar nežinodama, kuo visa tai baigsis. Trijų šimtų metų praeitį menanti istorija sugulė į jos giesmę – „Elegiją senai mano gatvei“. Knyga apie seniausią mieste Raktuvės gatvę pristatyta Kultūros sostinės Vyšnių festivalyje.

Loreta RIPSKYTĖ

loretar@skrastas.lt

Sumanymo užuomazga

Prieš daugelį metų kaimynė Neringa Preikšaitė, skersai kirtusi Raktuvės gatvę, pasibeldė į priešais gyvenusios mokytojos Romualdos Vaitkienės namų duris. Rankose ji laikė pluoštelį lapų, kuriuose jau mezgėsi praeities įvykiai iš artimųjų ir pažįstamų gyvenimų.

Taip sumanymas ir prasidėjo. Iš pradžių apie knygą negalvota. Pirmosios ekspedicijos rengiamai antrai monografijai apie Žagarę metu 2007-aisiais metais apsilankiusi „Versmės“ leidyklos redaktorė, istorikė Vida Girininkienė pasiūlė būsimam leidiniui rašyti straipsnį.

Naujoji monografija dar laukia gimimo, tačiau pareiginga pedagogė savo žadėtą medžiagą parengė. Straipsnis, kurį redaktorė gavo, buvo 100 puslapių apimties su maždaug tiek pat jį išsamiai papildžiusių fotografijų.

Puspenkto šimto puslapių

„Medžiaga mane nustebino. Ji apėmė viską: publicistiką, istoriją, vietomis – aukščiausio lygio grožinę literatūrą. Kitomis aplinkybėmis ponia Romualda galėjo tapti rašytoja. Supratau, kad per vieną gatvę atsiskleidžia Žagarės miestelio, regiono istorija. Žmonės ateina, išeina, kai kurie lieka Raktuvės kalnelyje, bet jų pėdsakai lieka“, – sumanymo leisti knygą pradžią prisiminė istorikė, leidinį spaudai parengusi Vida Girininkienė.

Prie puspenkto šimto puslapių knygos sėdėta naktimis – derinta jos struktūra, koncepcija, atrinktos 338 nuotraukos.

Leidinys vizualiai suskirstytas į dvi dalis. Tai dailininkės Onos Liugailienės sumanymas. Gelsvuose puslapiuose rikiuojasi teksto eilutės, baltuose spausdinamos fotografijos. Dalis jų – ypač retos, istorinės, pavyzdžiui, lakūno Felikso Vaitkaus išlydėtuvės iš Žagarės arba viena pirmųjų gegužės 1-osios demonstracijų mieste. Fotografuoti jas buvo galima tik su valdžios leidimu. Fotografas A. Laurinavičius, manoma, paradą užfiksavo pasislėpęs pastato prie aikštės antrame aukšte.

Taip pat spausdinami kiti itin vertingi dokumentai tokie, kaip XIX amžiaus Rygos prekybos komisijos Liudvikui Ferdinandui Karlui Gerlingiui išduotas verslo liudijimas. L. F.K. Gerlingis buvo kirpėjas, visuomenininkas, Žagarės orkestro, grodavusio įvairiomis progomis, vadovas.

Mokytoja Romualda Vaitkienė paskutiniame viršelio puslapyje tarsi atsiprašymą užrašė: „Jeigu knygoje nerasite savo vardo ar nuotraukos, vis tiek jūs ten esate ir būsite...“

Garbi istorija

Raktuvės gatvė, kadaise turėjusi Žemaičių, Bužynskos (galbūt Raktuvės koplyčios fundatorių giminės), Bružynskos, net ir Gegužės 1-osios vardus, galėjo pasigirti tautų įvairove. Čia nuo senų laikų sugyveno lietuviai, latviai, vokiečiai, žydai, romai...

Būta amatininkų, prekeivių, nusigyvenusių bajorų ir baudžiauninkų, valdininkų, caro rekrūtų ir Nepriklausomos Lietuvos savanorių. Raktuvės gatvėje kurį laiką veikė pirmoji valsčiaus raštinė, slapta lietuviška mokykla, daboklė, iš čia išėję net trys burmistrai.

R. Vaitkienė pasakojo visada turėjusi nepaprastai gerą regimąją atmintį ir galėdavusi nupasakoti, kaip kuri troba Raktuvės gatvėje įrengta, kaip rėdėsi kaimynės ir pažįstamos, kurios madų nusižiūrėdavo nuvykusios į Latvijos sostinę Rygą. Tai puikiai iliustruoja tarpukariu šiame krašte garsaus Antano Laurinavičiaus fotografijos.

Gyventa iš kartos į kartą

Ir kaip trobų neapžiūrėsi, neatsiminsi, jeigu teta vis kraustydamasi net keturiose iš jų gyveno. Iš viso Raktuvės gatvėje Romualda Vaitkienė savo knygoje skaičiuoja 42 senas sodybas ir keletą naujų. 24 namai tebestovi tose pačiose vietose nuo senų laikų, o aštuoniose sodybose jau skaičiuojamos ne dvi ir ne trys kartos – proseneliai ir proproseneliai, ten gyvenę net prieš 300 metų. Pati autorė – irgi iš tokios šeimos.

Jos tėvas buvo batsiuvys, mama dirbo pašte, o senelis mokytojos Romualdos atmintyje išlikęs nekalbus, daugiau apie gyvenimą sužinota iš bendros veiklos. Senolis augino taboką, ją džiovindavo, šutindavo, vydavo ir sukdavo iš laikraščio suktines. Kad būtų geresnis kvapas, daugelis pirkdavo iš vaistinės rozmarino, o anūkė savo seneliui dėdavo barkūnų, nes patyrė, kad skaniau kvepia.

Per Antrąjį pasaulinį karą gatvės gyventojai slapstėsi Juozo Žlabio-Žengės malūne. Kareiviai ne visada draugiški būdavę, tekę išgirsti pasitarimų, kurį iš vyrų, neva įžeidusių, reiktų nušauti.

Visi kartu mirusius laidojo, susibūrę vieni kitiems padėjo. Tas išbandymų metas tapo ir prielaida šeimų suartėjimui.

O štai gatvės pradžioje gyvenęs toks Bielskus, kurio tautybė galėjo būti latvis ar žydas. Kadangi gatvė veda į kapines, nuolat keliaudavo procesijos, per Vėlines giedodamos giesmes ir litanijas su atitarimu „Melskis už dūšias“. Žmogeliui gal ant „dūšios“ koks negerumas gulėjo, o gal teksto nesuprato, bet jam vis rodydavosi, kad giedama: „Bielskus užmušo“. Ilgai netvėręs jis išsikėlęs gyventi kitur.

Bažnytinės knygos

Mokytoja Romualda Vaitkienė prisiminė, kaip kartą pamatė per šventorių einantį vietos kleboną, nešiną bažnytinių knygų kauge. Reikėjo jas sutvarkyti, surūšiuoti, bent jau dulkes gerai nušluostyti. Tai Romualdai ir šviesaus atminimo jos vyrui Vytautui buvo atradimas: gyventojų gimimo ir mirties metrikai, parapinės mokyklos sąrašai, charakteristikos. Iš pradžių rinko savo šeimos duomenis, paskui ir pažįstamiems ieškojo.

„Daugelį dalykų reikia daryti laiku. Mums tai pavyko“, – pastebėjo „Elegijos senai mano gatvei“ autorė, pateikusi pavyzdį, kaip garbaus amžiaus senolio paklausė apie jo brolius, seseris, ir neatskleista istorija atvėrė duris, kai šis pradėjo vardinti visus 12 šeimoje augusius vaikus.

Šiaulių universiteto profesorė Rita Regina Trimonienė sakė, kad mikroistorijos, lokalios istorijos tyrimus daugiausia rašo profesionalai mokslininkai, tačiau jas pradėjo tiesiog šviesūs žmonės, tokie kaip R. Vaitkienė.

Pasak mokslininkės R. R. Trimonienės, „Elegija senai mano gatvei“ bus dažnai skaitoma istorikų specialistų ir studentų, ji tarnaus kaip pavyzdys ir kaip šaltinis, kuriame cituojami dokumentai nuo XVII amžiaus.

Gatvė gali tikėtis ekskursijų

Knygą išleidusios „Versmės“ leidyklos direktorius Petras Jonušas teigė, kad skaitant knygą Raktuvės gatvė tampa centrine pasaulio gatve. Žagarė yra vienintelis toks nedidelis miestas Lietuvoje, nuo šiol turintis savo gatvės istoriją.

O Kaišiadorių muziejaus direktorius, muziejų asociacijos narys Olijardas Lukoševičius sakė jaučiantis Žagarei sveiką pavydą ir prognozavo nenustebsiąs, jei netrukus į Raktuvės gatvę pradės važiuoti ekskursijų autobusai, nes išleista knyga – puiki vaizdinė, istorinė medžiaga gidui.

Vien ko verta viršelio atvarte spausdinama 1938 metų Raktuvės gatvės schema iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo. Toli gražu ne kiekviena gatvė ir miestelis tokį dokumentą turėjo.

Knygos autorei jos pristatyme gerų žodžių negailėjo Raktuvės gatvės gyventojai, draugai, bendraklasiai, buvę bendradarbiai, mokiniai, rajono valdžios atstovai, skambėjo muzikos kūriniai, buvo skaitomos „Elegijos senai mano gatvei" ištraukos.

Autorės nuotr.

LAIKAS: „Daugelį dalykų reikia daryti laiku. Mums tai pavyko“, – pastebėjo „Elegijos senai mano gatvei“ autorė Romualda Vaitkienė.

KAUPIMAS: Žagarietė mokytoja, miesto metraštininkė Romualda Vaitkienė per gyvenimą atmintyje ir užrašuose kaupė pasakojimus, po kruopelytę rinko dokumentus, gyventojų prisiminimus, dar nežinodama, kad iš to gims knyga.

ĮVERTINIMAS: Leidinį spaudai parengusi „Versmės“ leidyklos redaktorė Vida Girininkienė sakė, kad kitomis aplinkybėmis mokytoja galėjo tapti rašytoja.

BENDRAKLASĖS: „Elegijos senai mano gatvei“ autorę Romualdą Vaitkienę (dešinėje) sveikino jos buvusi bendraklasė Stefa Lesutienė.

APIMTIS: Iš pirmo spaudai parengto 100 puslapių straipsnio po kelerių metų gimė net puspenkto šimto puslapių apimties knyga.