Naujausios
Nesudegę ant idealizmo laužo
Šiaulių dramos teatre akustinį koncertą surengę Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius nemėgsta patoso. Savo poziciją išreiškia kūryba. R. Radzevičius mano, kad Lietuvoje tęsiasi propagandinis karas, pokariu palaužęs partizaninę kovą. Šiandien propagandos karo tikslas – sulaužyti tautos stuburą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Atsigręžė į tarmes
– Rokai, šiemet su Aiste už lietuvių tautos partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai istorijos įamžinimo puoselėjimą buvote apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais. Esate minėjęs, kad ir patys jaučiatės „kultūros partizanais“. Tebepartizanaujate kultūroje?
– Per 20 metų, kiek grojame, niekas nepasikeitė, tik klausytojų padaugėjo.
Valstybinio palaikymo tikrai nejaučiame. Taip jau istoriškai susiklostė: valstybiniu požiūriu tokį žanrą grojančių žmonių nėra.
Yra du poliai: vienas kraštutinumas – akademinis pasaulis, kitas – komercinis, kurį matome per televiziją. O sveiko vidurio kaip ir nėra.
Mes, įsivaizduoju, ir esame per vidurį. Tarsi vakuume.
Ir čia ne tik kultūros problema. Tai ir viduriniosios klasės valstybėje problema.
– Programa „Broliai“ salėje pravirkdydavo ne tik nemačiusius pokario, bet ir okupacijos. Kaip pavyko „užkabinti“ istorinę atmintį?
– Kūrėme nuoširdžiai, bandėme atsiriboti nuo per daug metų įsitvirtinusio nesveiko patoso, egzistavusio patriotine tema.
Gerbiu partizanus, bet jų dainos nėra meno kūriniai (tarp jų nebuvo daug menininkų). Dar nebuvo ir laiko distancijos. Tuo metu jie matė kraują, tai, kas iš tiesų baisu. Ir apie tai dainavo. Dabar, praėjus tiek laiko, matyti daugiau spalvų.
Nuoširdžiai gilinomės į temą: susitikinėjome su buvusiais partizanais, skaitėme literatūrą, bandėme įsigyventi, gal kartais ir per giliai. Nėra lengva, kai įsigyveni į tokią tragediją.
Ieškojome šviesos. Paėmėme Dzūko (partizano Liongino Baliukevičiaus) mintį: „Broliai, nugalėję mirtį“. Pagal ją sukūrėme dainą „Broliai aitvarai“.
– Koncerte Šiauliuose nuskambėjo tarmiškai atliekamų dainų. Galbūt šiandien kaip tik ir pasigendama savojo „aš“?
– Būtent. Todėl ir atsigręžėme į tarmes. Aš gimiau Vilniuje. Bet nuvažiavęs į Žemaitiją ar Aukštaitiją, girdžiu tarmiškai kalbančius žmones. Tarmė yra didelė jų vertybė – jų kalba, jų identiteto dalis.
Labai blogai, kai žmonės bando tarmės atsisakyti, kaip provincialumo požymio. Neva egzistuoja kažkokia geresnė, inteligentiškesnė kalba, kuria reikia kalbėti.
Prigimtinė kalba yra labai svarbu. Jos atsisakęs, žmogus išduoda save ir savo dvasinį pasaulį. O tarmės dabar nyksta. Reikia į tai atkreipti dėmesį.
Propagandinio karo tęsinys
– Jūsų dainos patriotizmui suteikia turinį. Bet iš koncerto išėję žmonės susiduria su realybe. Po 22 nepriklausomybės metų šalyje kalbama apie perkamą demokratiją. Kas jūsų, istorijos, mitologijos dainų kūrėjo, nuomone, vyksta šiandien valstybėje?
– Nesu politikas, man sunku spręsti. Manau, propagandinis karas vyksta ir dabar. Milžiniškos pajėgos metamos visuomenės nuomonei formuoti, kad būtų palaužtas tautos stuburas.
Žmonės yra suklaidinti, pasimetę, nebežino, kas ir kaip. Jei prieš dvidešimt metų dar buvo daugmaž aišku, kas yra juoda ir balta, dabar visiems labai nebeaišku.
Visa Lietuvos istorija yra kančių istorija. Lietuva visada buvo amžinas frontas, slenkstis tarp Vakarų ir Rytų. Gal ir protinga buvo Kazio Pakšto mintis nupirkti žemės ir iškelti Lietuvą.
– Ar šiandien dar turime idealistų?
– Manau, taip. Nededu vilčių į vyresniąją kartą, kuri daugiau ar mažiau sovietinio gyvenimo yra sugadinta.
Turi pasikeisti kelios kartos, kad žmonės apsivalytų ir pradėtų kitaip mąstyti. O jaunime yra ugnies, negalima jo nurašyti.
Gal kartais jauniems žmonėms sunku, nes trūksta elementaraus palaikymo. Kiek idealizmu gali važiuoti? Mes jau 20 metų važiuojame, degame ant idealizmo laužo.
– Ir tada jaunimas poziciją parodo išvažiuodamas?
– Čia globaliniai procesai, susiję ne tik su Lietuva. Turiu draugų Rytų Vokietijoje. Jie irgi nepatenkinti, nori bėgti iš ten į Vakarų Vokietiją.
Čia – tarsi globalizmo iliuzija, kad kažkur kitur bus geriau. Vis tiek, manau, reikia bandyti kurtis gyvenimą čia.
Iš kitos pusės, nėra blogai, kad išvažiuoja. Žmonės pamato pasaulio, vėliau gal sugrįš su kitokiu požiūriu, atsiveš kitokių žinių, pamatys vertybių.
– Dažnas emigracijos priežastimi nurodo baimę dėl rytdienos, netikrumą. Ar jaučiatės saugus Lietuvoje?
– Manau, perdėtai sureikšminama materialinė būtis.
Žmonės yra praradę tikėjimą. Nebetiki aukštesniais dalykais. Kai tokio tikėjimo nebėra, belieka tikėjimas daiktais, vartojimu.
Be abejo, yra problemų. Bet jų yra visur. Lietuvoje niekas nenori mokėti mokesčių, mano, kad kažkas kitas turi sumokėti.
Visur normaliose valstybėse žmonės moka didelius mokesčius. Pasikalbu su draugais belgais. Jie moka apie 50 procentų mokesčių nuo uždirbtų pinigų, bet jaučiasi ramiai dėl socialinės gerovės.
Jei pas mus vagia, vengia mokėti mokesčius, socialinė gerovė neatsiras iš niekur. O pavyzdį rodo valdžios žmonės, ne visada laikydamiesi įstatymų.
Turi vykti apsivalymas. Aš tuo tikiu.
Tautą išlaikys tvirtos moterys
– Jūsų žmona A. Smilgevičiūtė yra sakiusi, kad jai meilė Tėvynei prasideda nuo inkilėlio. Nuo ko jums prasideda meilė Tėvynei?
– Nuo mano vaikų, pažinimo, susitikimų su žmonėmis. Jei priminėt inkilėlį – inkilėlį aš kalu, ne Aistė (juokiasi). Vyras labiau per moterį rišasi prie namų, Tėvynės.
Vyrai daugiau klajokliai, jiems dzin, kur gyventi. Moterys nuo amžių saugojo kultūrą, moralę. Viskas gerai, kol moterys tvirtos. Tauta bus tvirta tol, kol bus tvirtų moterų. Iš vyrų per daug tikėtis nereikia. Pusė jau nebe vyrai – dar kažkas.
– Ar baustumėte tuos, kurie per valstybines šventes neiškelia vėliavos?
– Manau, reikia bausti už tai, kad žmonės viena propaguoja, o kitą daro. Skaičiau, kad Kinijoje net menininkai buvo baudžiami, jei kūryba propaguodavo tai, ko patys gyvenime nesilaikydavo.
Daug kas gražiai šneka, bet kitka daro grįžę namo, o trečia – galvoja.
Prie mūsų namų visada iškelta Žemaitijos vėliava, per šventes – Lietuvos. Lenkijos dar nekeliam.
Jono TAMULIO nuotr.
REPERTUARAS: Akustiniame Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus koncerte nuskambėjo ir dainų, atliekamų tarmiškai bei mirusia prūsų kalba.
DUETAS: Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė – duetas ir scenoje, ir gyvenime. Aistei Tėvynės meilė prasideda nuo inkiliuko, kurį sukala Rokas.
IDĖJA: Grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius sako du dešimtmečius degąs ant idealizmo laužo. Jo kuriamos alternatyvios muzikos dainų tekstai paremti filosofija, mitologija, istorija.