Naujausios
Nuo emigracijos sulaikė scena ir namai
Šiaulių dramos teatre Jono Vaitkaus spektaklį „Nebylys“ su senbuviais repetuoja 23-ejų Anicetas Gendvilas ir 24-erių Eglė Stanišauskaitė. Anicetas šiemet scenoje debiutavo Piemens vaidmeniu spektaklyje „Duonkepio žmona“, Eglės scenos krikštas – spektaklio „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ chore.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Padeda palaikymas
Su abiem aktoriais teatras yra sudaręs sutartį metams.
Abu naujokai mokėsi estrados meno specialybės Šiaulių universitete. Eglės kurso vadovė – Nijolė Mirončikaitė, Aniceto – Juozas Žibūda.
Anicetas sako, jog į Šiaulių dramos teatrą (ŠDT) pateko atsitiktinai – reikėjo aktoriaus Piemens vaidmeniui. Vaikinas iki šiol nežino, kas jį rekomendavo.
„Pasiūlė ir atėjau“, – paaiškina Anicetas.
Į „Nebylį“ irgi atvedė atsitiktinumas. Režisierius J. Vaitkus, pamatęs einantį pro šalį Anicetą, pasiteiravo, kas jis. Sužinojęs, kad tai – naujasis aktorius, pridūrė: „Tegul ateina!“
Eglė šypsosi: teatro kolektyvas jaunimą priėmė šiltai, didelės baimės nebuvo.
„Juolab, kad su savo dėstytoja N. Mirončikaite vaidinau. Tai man labai padėjo“, – sako mergina.
Eglei antrina Anicetas: „Didžiulis ramstis yra mano dėstytojas J. Žibūda. Kai naujoje vietoje tave palaiko profesionalas, nesijauti vienas. Patarimai tampa labai brangūs.“
Ar buvimas su savo dėstytoju scenoje įpareigoja? „Iš pradžių įpareigoja. Bet, kuo toliau, tuo labiau jauti palaikymą. Geras jausmas“, – sako Eglė.
Šlifuoja vaidmenis
Ar sudėtinga buvo kurti pirmą vaidmenį profesionalaus teatro scenoje?
„Režisierius nusakė gaires, pastabų neturėjo, – sako Anicetas, Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje tapęs Piemeniu. – Nors vaidmuo mažas, reikia paieškoti spalvų. Po truputį jų randu. Būnu piktas, laimingas, pasimetęs, išprotėjęs. Aktoriai man sakė, kad vaidmuo atsiranda trisdešimtame spektaklyje.“
Dabar abu aktoriai gyvena Vaižganto kūriniu „Nebylys“. Anicetas režisieriaus J. Vaitkaus režisuojamame spektaklyje vaidina Kazį, Eglė stengiasi tapti Anele.
Anicetui, pirmą kartą išgirdusiam, kad bus statomas „Nebylys“, akys išsiplėtė: kam to reikia?
„Paskui pamaniau – spektaklį statys J. Vaitkus, vadinasi, bus įdomu ir netradiciška. Pasitikiu režisieriumi ir einu toliau“, – sako Anicetas.
Eglei patinka lietuviška dramaturgija. Mergina neabejoja, kad Vaižganto meilės trikampio istorija aktualumo neprarado ir šiandien.
„Prisipažinsiu, kartais visiškai nesuprantu, ką režisierius sako. Prieinu pasiaiškinti, pasiklausti. Režisierius čia ne daug būna, bet jo pastabos – labai aiškios ir tikslios“, – sako Anicetas.
Sulaikė šaknys
Pirmasis Aniceto matytas ŠDT spektaklis – „Baltaragio malūnas“. Jį, skaičiuoja Anicetas, matė gal septynis kartus. Labiausiai įstrigo aktoriaus Daliaus Jančiausko įkūnytas Pinčukas.
„Šiauliuose mane sulaikė namai, sienos, tie medžiai, bažnyčia – tai, prie ko buvau pripratęs, – žvelgdamas pro langą, sako Anicetas. – Tai – šaknys.“
Vasarą Anicetas emigruoja – užsidirbti. Po mėnesio jau norisi namo. Net kitame mieste nenorėtų gyventi.
Eglė iš Šiaulių nenori išvažiuoti dėl šeimos, draugų. Abi vyresnės aktorės sesės gyvena užsienyje: „Svarsčiau: jei po baigimo nepasiseks, reikės išvažiuoti. Bet išlaukiau savo ir dabar labai džiaugiuosi.“
Įtraukė fantazijos menas
Eglę scena traukė nuo vaikystės. Mergina tėveliams rengdavo koncertus, vaidindavo mokyklos spektakliuose. Ir net negalvodavo, kad norėtų kažką kitą daryti.
Anicetas, atvirkščiai, mokykloje apie sceną negalvojo. Gavęs atestatą, žinojo tik tiek, kad nenori nei skaičiuoti, nei rašyti, nei būti mokytoju, nei ofise sėdėti.
Liko tik sportas arba teatras. „Sportuoti buvau jau per senas, pasirinkau fantazijos meną – teatrą“, – paaiškina vaikinas.
Eglė ir Anicetas dažnai sulaukia klausimų, kodėl nestojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Anicetas sako buvęs itin nedrąsus, bijojęs konkurencijos. Bet teatro meno paragavęs Šiauliuose, suprato: kelio atgal nėra.
Aktorius įsitikinęs: kur besimokytum, svarbiausia – studento motyvacija, jo sugebėjimas perimti žinias. Studijuojant Šiaulių universitete, Anicetui netrukdė akmeninės grindys, maži užkulisiai ar per mažai dekoracijų.
Trečioji akis
Eglė geriau jaustųsi vaidindama komedijoje, Anicetas – tragedijoje. „Nuoširdžiai, gražiai prajuokinti žmogų žymiai sunkiau nei pravirkdyti“, – mano aktorius.
Nors patirtis scenoje dar nėra didelė, aktoriai džiaugiasi jaučiantys žiūrovą.
„Yra trečioji akis, ji stebi publiką. Žiūrovų palaikymas pakrauna. Tik reikia įjungti stabdžius, kad nepervaidintumei, – sako Anicetas. – Man trukdo, kad neatsipalaiduoju scenoje. Nenoriu suklysti. Nors teatre reikia suklysti, tai žmonėms patinka.“
Anicetui teko kluptelti. Vaidino „Duonkepio žmoną“ Klaipėdoje. Įsijautęs į viziją, pamiršo tekstą.
„Taip užsisvaigau apie duonkepio žmoną, kad, matau, Mindaugas Jurevičius žiūri į mane ir laukia teksto. „Paliesk mano širdį...“ – prisiminiau.“
Eglei spektaklyje nukrito lentyna, kurią ji turėjo užkabinti. Palikta ore, lentyna su žvake trenkėsi žemėn.
Aniceto išmokta scenos pamoka – kurti čia ir dabar. Kita pamoka – nors aktoriai gyvenime pykstasi, scenoje turi mylėti vienas kitą.
Eglei labiausiai įstrigo pagarbos scenai pamokos. Pirmoji į galvą atėjusi taisyklė: nepereiti scenos su striuke.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VAIDMENYS: Eglė sakė, kad geriau jaustųsi vaidindama komedijoje, o...
... Anicetas – tragedijoje.
NUOMONĖ: Eglė Stanišauskaitė mano, kad šiandienos teatras turi skatinti susimąstyti, spektaklis – palikti klausimų. Anicetas Gendvilas sako, kad teatras neturi moralizuoti, o ugdyti: „Reikia, kad teatras žmogų darytų geresnį. Kartais reikia ir atsipalaiduoti. Teatras turi turėti visko.“