Pa­sau­lį at­ran­da pės­čio­mis

Pasaulį atranda pėsčiomis

Dvylika šalių, beveik 2 500 įveiktų kilometrų ir sidabrinis žygeivio medalis – toks šiaulietės Janinos Povilionytės kelionių kraitis. Prieš savaitę šiaulietė grįžo iš pėsčiųjų žygių Taivane ir Indonezijoje, Javos saloje. Pernai keliavo Pietų Korėjoje, užpernai – Japonijoje. J. Povilionytė – pirmoji moteris Lietuvoje, apdovanota sidabro medaliu už žygius.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Karštis ir statūs kalnai

J. Povilionytė yra Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos narė, ši asociacija priklauso tarptautinei organizacijai – IML Walking Association. 1 834 kilometrai nueiti Lietuvoje ir 641 kilometras – užsienio šalyse – tokia žygeivės kelionių statistika.

Ponia Janina užpliko kavos, parvežtos iš Indonezijos. Ypatinga – iš kavos pupelių, rastų palminio musango ekskrementuose.

Kelionėje Indonezijoje J. Povilionytė stebėjo sudėtingą pupelių surinkimo procesą. Gyvūnų iš organizmo pašalintas pupeles žmonės renka naktį ir jas priduoda. Pupelės džiovinamos saulėje, rankomis nutrinamos, nuvalomos, perpilamos į kitus rėčius, dar kartą džiovinamos. Indonezijoje 100 gramų šios kavos kainavo 28 eurus.

Visi kelionės įspūdžiai dar karšti – į namus žygeivė grįžo tik prieš savaitę.

Lietuviai, vykdami į Aziją, suderino du pėsčiųjų žygius – Taivane, Taipėjuje, ir Indonezijoje, Džokjakartoje. Tuo pačiu aplankė Singapūrą.

Į Aziją išskrido lapkričio 4 dieną, Taipėjų pasiekė pro Frankfurtą ir Pekiną. Taipėjuje viešėjo 5 dienas, dvi iš jų praleido žygyje, įveikę 40 kilometrų.

„Šie kilometrai buvo sunkesni nei 100 kilometrų Lietuvoje. 38 laipsnių karštis ir statūs kalnai. Eini ir galvoji: jau viskas. Sunku buvo visiems“, – sako moteris. Kitos dienos trasa buvo lygesnė, tad buvo lengviau.

Kone amą atėmė trasoje sutikta, o vėliau ir aplenkusi 102 metų japonė.

Žygių trasos neskirtos turistams, todėl galima pamatyti labai įdomių dalykų, tikrąjį vietos gyvenimą. Punktuose žygeiviai vaišinami, dažniausiai – gardžiais vietos vaisiais.

Taipėjuje neįkainojamos pagalbos suteikė vieno iš žygeivių sūnus, kuris čia mokosi magistrantūroje. Jis talkino, parodė ir pristatė, kas šalyje įdomiausia ir geriausia, tad žygeiviams miegui likdavo tik 3–4 valandos.

Aplankė šalies garsenybę – dangoraižį „Taipėjus 101". 509 metrų aukščio statinys iki 2010 metų buvo aukščiausias pasaulio pastatas.

Dangoraižio liftų greitis siekia 16,83 m/s, lankytojai iš penkto aukšto į 89-ame aukšte esančią apžvalgos aikštelę pakyla per 37 sekundes. „Ausis užgula kaip lėktuve“, – sako ponia Janina, miesto panorama grožėjusis iš paukščio skrydžio.

Didžiulį įspūdį paliko ir vietos maistas. Lietuviai skanavo ką tik jūreivių pagautą žuvį. Ragavo net mėnulio žuvies. Ši žuvis, pasakoja J. Povilionytė, siunčiama japonų oligarchams, jos net nėra prekyboje. Sakoma, kad valgant mėnulio žuvį moterims išsilygina visos raukšlės.

Lyg pirtyje

Kita kelionės stotelė – Indonezija. Išlipusi iš lėktuvo, ponia Janina pasijautė lyg pirtyje. Čia laukė dviejų dienų žygis po 20 kilometrų.

„Nors sakė, kad temperatūra yra 42, aš jaučiausi, tarsi būtų 50 laipsnių. Kūnas sutino, akys – kaip bičių sugeltos. Trasos maksimumą – 20 kilometrų – reikia įveikti iki 12 valandos – vėliau nebepareisi dėl karščio. Po 20 kilometrų virpėjo keliai“, – pasakoja žygeivė.

Nepadeda niekas – nei palmės šešėlis, nei vanduo. Atrodo, lyg keliautumei viršutiniu pirties gultu.

Organizatoriai stengėsi padėti europiečiams. Punktuose veikė šaldytuvai, prišaldė rankšluosčių.

Vietinių susidomėjimas žygeiviais – didžiulis. Kaimeliuose susirenka visa gyvenvietė, moterys nori, kad žygio dalyviai fotografuotųsi su vaikais. Sustojimuose demonstruojami vietos amatai – akys raibo nuo juvelyriškai dailiai moterų ant medžiagos išdailintų piešinių, atliekamų unikaliu batikos stiliumi.

Indonezijoje J. Povilionytės laukė įvertinimas. Ji tapo pirmąja moterimi Lietuvoje, apdovanota sidabro medaliu už žygius. Medalį Džokjakartoje J. Povilionytei įsegė pati princesė. Renginiui buvo skirtas didžiulis dėmesys – šalyje palaikoma aktyvaus gyvenimo idėja.

Radę laiko, žygeiviai pakeliavo: Džokjakartoje aplankė induistų šventyklą, apžiūrėjo medžius, kuriuose laidojami vaikai. Žygeiviams tvirtinta, kad vienoje genčių iki šiol vaikus, kurie mirė dar neišdygus dantims, laidoja į medį.

Į Surabają, kur yra veikiantis Bromo ugnikalnis, iš sostinės Džakartos žygeiviai skrido vietinėmis avialinijomis.

Apsigyveno kalnuose. Naktį su gidu išvyko prie ugnikalnio, čia sutiko saulėtekį.

„Nerealu, bet atgal negrįžčiau. Stovi ant briaunos ir matai liepsną, pasijaučia siera. Stovėjome su kaukėmis. Būdamas ten supranti, kokia dulkelė esi. Niekur nepabėgtum. Prieš gamtos stebuklą esi niekas“, – sako J. Povilionytė.

Pasivaikščiojo po vietinį kaimą. Vaizdas liūdnokas, nors čia auginama vanilė, kuria aprūpinamas visas pasaulis. Į akis krinta begalinis skurdas, trobelės – kaip pašiūrės, bet viduje – tvarka. Vaikai basi, pusplikiai, bet švarūs. Kanalizacijos nėra – nuotekos srūva upeliais.

Teiravosi gido, kur yra mokykla, parduotuvė. Nėra. Tik susibūrus grupelei, savivalda skiria pedagoginį išsilavinimą turintį žmogų.

Nors ir skurdžiai gyvenantys, vietiniai labai nuoširdūs, nors ir negali susikalbėti, visuomet skuba padėti.

„Gamta nuostabi, nėra jokios žolės, kuri auga Europoje. Žydintys medžiai – įspūdinga, gražu, įdomu“, – žavisi J. Povilionytė.

Po žygių lietuviai vienai dienai nuskrido į Singapūrą – paturistauti: „Norėjosi pamatyti prabangą. Labai gražu, labai išpuoselėta, bet neįdomu, nes viskas padaryta žmogaus rankomis. Man daug įdomiau realybė: tuo ir dėkingi pėsčiųjų žygiai, kad pamatai tikrąjį gyvenimą.“

Medaliai ir diplomai

Pirmą kartą į žygį J. Povilionytė išsirengė 2007 metais. Tai buvo pirmasis Lietuvoje keturių dienų Radvilų žygis Rukloje. Įveikė 128 kilometrus: kasdien po 32.

Po metų vėl įveikė Radvilų žygį. Ir tuomet pasipylė kiti maršrutai. Neabejoja: žygiai – nepagydoma liga.

Pirmą kartą į žygį užsienyje – Čekijoje – išsiruošė 2009 metais. Ponia Janina varto žygeivio pasą, jame atspaudai iš įvairiausių šalių: Čekijos, Liuksemburgo, Šveicarijos, Norvegijos, Suomijos, Airijos, Belgijos, Korėjos, Taivano, Indonezijos.

Diplomų segtuve – stora šūsnis. Diplomai – ne tik iš užsienio, bet ir Lietuvos. Stende susegti žygių medaliai. Dar vienas šių metų žygeivės pasididžiavimas – Airijoje gauta bronza. Ja įvertinami žygeiviai, kurie trasas įveikė septyniose šalyse – žygių asociacijos steigėjose, tarp kurių yra ir Japonija.

Kiekviena keliaujant pėsčiomis pažinta šalis – atskiras nuotykis, įspūdis, patyrimas.

Kelionių bilietus įsigyja prieš metus, tuomet taupo kitoms išlaidoms. Pavyzdžiui, Azijoje nėra kitų miegojimo galimybių – tik viešbučiuose. Europoje žygeiviai miega palapinėse, sporto salėse, kareivinėse.

J. Povilionytė užtikrina: negrįš į Norvegiją. Iki žygio ši šalis buvo išsvajota, o žygis vyko kone duobėje – keliautojus įkalino kalnai. Gyvenimo sąlygos nedžiugino: drėgna, palapinės nešildomos. 5 kilometrų spinduliu nesimatė nei gražaus gamtos vaizdo, nei žmogaus.

„Supratome, kodėl ten nesusirenka žygeivių, atvyksta tik vokiečių kariai“, – šypsosi keliautoja.

Trasoje – ir vaikai

Pernai keliavo Pietų Korėjoje, užpernai rudenį – Japonijoje. Tekančios Saulės šalyje 3 dienas ėjo po 30 kilometrų.

Japonijoje sužavėjo žmonės, jų mąstysena. Žygio trasoje matė vienintelę šiukšlę – ir tą pačią japonas, ėjęs už nugaros, puolė paimti ir slėpti kišenėje.

Į Japoniją negalima įsivežti jokio plastiko. Žygeiviai puodelius turi prisitvirtinti prie kuprinės. Sustojimuose vietiniai vaišina arbata, ryžiais.

Pakeliui lietuviai užeidavo pasidairyti į parduotuves. J. Povilionytę stebino japonų pardavėjų elgesys: jei nieko neperki, atsiveja ir ką nors padovanoja – jiems atrodo, kad pirkėjai nerado, ko norėjo.

Japonai noriai eina į pėsčiųjų žygius. Pėsčiomis 20 kilometrų keliauja ir 4 metų vaikai.

Grįžusi iš Japonijos, šiaulietė pradėjo rinkti lėlių kolekciją. Lėlės patiko visuomet, tik ieškojo preteksto kolekcijai. Dabar, atvykusi į naują žygio šalį, pirmiausia ieško lėlės.

Žygiai smagūs ne tik pažintimi su šalimi, bet ir vakaronėmis, kuriose keliautojai pristato savo valstybę. „Mūsų grupėje yra „Aido“ choro dainininkas, jis dainuoja, mes žiopčiojame – labai gerai išeina“, – juokiasi moteris. Prie kuprinių lietuviai visuomet prisitvirtina trispalvę.

Žygiai, sako J. Povilionytė, nėra lenktynės. Bet būna, kad žvilgsniai susitinka: „Na, palauk, tave aš aplenksiu!“ Kyla azartas, ypač daug konkurentų turi vyrai. Šiaulietė stengiasi nelakstyti, nes nori pakeliui kuo daugiau pamatyti.

Atostogos – tik žygiuose

Jei tik laisvas savaitgalis, J. Povilionytė išsirengia į žygius Lietuvoje. Artimiausią, gruodžio 12 dieną vyksiantį, žygį Varėnoje teks praleisti, nes dalyvaus vestuvėse. Bet sausį eis į naktinį žygį pajūryje.

Į žygį, sako ponia Janina, reikia eiti su galva – o kojos tam ir duotos, kad eitumei.

Su laiku ateina patirtis. Dabar ir didelės ištvermės reikalaujančius žygius įveikia be pūslių. Paslaptis – avalynė. Vasarą eina su sportinėmis basutėmis, kai šalta – su bėgimo sportiniais bateliais – bėgikų batų padas storas. Avalynė – vienu dydžiu didesnė. Visuomet įsideda dvi poras kojinių.

Dabartinė svajonė – įveikti visą „Extreem“ žygį – 200 kilometrų. Iki šiol vienu kartu yra nuėjusi 100 kilometrų. Šie žygiai organizuojami kas 5 metai, artimiausia galimybė svajonę išpildyti – 2017 metų gegužė.

J. Povilionytė kitaip ir neatostogauja – tik žygiuose. Pailsi, pamiršta rūpesčius, susipažįsta su šalimi, žmonėmis, kultūra.

Jau dėlioja ir būsimų žygių kalendorių. Kitų metų liepą važiuos į Olandiją. Ši šalis – žygių pradininkė, čia vyks jubiliejinis, 100-asis, žygis.

Į žygį Olandijoje kviečiamas ribotas norinčiųjų skaičius – 45 000. Per 4 dienas teks įveikti 200 kilometrų. Iškritus bent vienam komandos nariui, iš trasos šalinama visa komanda. Ateities planuose – ir Izraelis, Naujoji Zelandija.

Pabandyti keliauti pėsčiomis J. Povilionytė siūlo visiems. Ir užtikrina: „Į žygius eisiu tol, kol paeisiu.“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

KELIAUTOJA: „Kelionės – mano atostogos, savęs praturtinimas, papildymas vidinio „aš“, draugiškumo ir kantrybės išbandymas“, – sako Janina Povilionytė.

PASIEKIMAI: Apie nueitus Janinos Povilionytės žygius liudija diplomai ir medaliai.

ĮVERTINIMAS: Indonezijoje Janinai Povilionytei buvo įteiktas sidabro medalis už žygius. Auksui reikia „surinkti“ žygius 21 šalyje.

KOLEKCIJA: Lėlių kolekcija prasidėjo nuo lėlės, parsivežtos iš Japonijos.

ATSPAUDAI: Paskutiniai antspaudai žygeivio pase – iš Taivano ir Indonezijos.

Asmeninės nuotr.

TRANSPORTAS: Pagrindinė transporto priemonė Taipėjuje(Taivanas) – motociklai.

PASIRODYMAS: Šokėjų pasirodymas Taipėjuje.

PROCESAS: Kavos gamybos procesas Indonezijoje.

VAIŠĖS: Žygio punkte Indonezijoje stalas nuklotas vaišėmis.

TRADICIJA: Akį traukiančios merginos žygio punkte Indonezijoje.

UGNIKALNIS: Laukiant saulėtekio prie ugnikalnio Indonezijoje.

MOTOCIKLININKĖ: Žygių metu atsiskleidžia vietos gyventojų kasdienybė. Indonezietė gatvėje.

KELIONĖ: Indonezija. Kelionė prie ugnikalnio.

EGZOTIKA: Indonezietės muša tradiciniais instrumentais.

ILGAAMŽĖ: Taipėjaus trasoje sutikta 102 metų japonė.

DIRBINIAI: Koralų dirbiniai dangoraižyje Taipėjus 101.

ŽYGIS: Janina Povilionytė žygio metu Indonezijoje.

MENAS: Moterys Indonezijoje demonstruoja unikalią batikos techniką.

ĮSPŪDIS: Prie Bromos ugnikalnio keliautojų veidus dengė kaukės.