Naujausios
Per metus nutapė parodą
Joniškietė Irma Ošmiegienė rimtai piešti pradėjo prieš trejus metus, o pats kūrybinis pikas pasiektas praėjusiais metais. Paveikslas – lubinų pieva su drugiais – jos sūnaus mėgstamiausias, pradeda personalinę parodą, kurioje iš viso beveik 30 darbų. Autorė gyvai parodos nepamatė, nes, susikrovusi teptukus, jau šią vasarą su šeima išvyko į Angliją.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Prasidėjo nuo sienų dažymo
Irma Ošmiegienė dar visai neseniai Joniškyje dirbo optikos parduotuvėje, o prieš trejus metus vyrui Arūnui išvykus darbo ieškoti į Angliją, vakarais vis galvodavo, kuo užsiimti.
2011 metų vėlyvą pilką rudenį viskas ir prasidėjo. Per atostogas moteris sumanė paryškinti namų interjerą. Skirtingomis spalvomis ornamentais išdažė sienas. Bedirbdama pajuto, kad nori piešti ne truputį, bet daug. Užsidegimą palaikė artimieji, skatino bičiuliai.
Vyras sakė, kad vaikai jau dideli, ji gali daugiau laiko skirti savo veiklai. O vaikai palaikymą išreiškė siurprizu: susitarę Kalėdų proga padovanojo priemonių rinkinį: pieštukų, teptukų, dažų.
Pirmiausia moteris kartono lakštuose nedrąsiai išvedžiojo orchidėjų žiedų kontūrus – du paveikslus mamai. Pamačiusi darbus kolegė užklausė, ar negalėtų jai ko nors panašaus nupiešti. Nutapė drugį ant dobilo. Paveikslas labai patiko jaunesniajam sūnui. Tad padovanojo jam kitą panašų darbą – lubinų pievą su drugiais.
Moteris neapsiribojo tapyba, prisiminė ir pieštuką, kurio pilki subtilūs tonai sugulė natiurmortuose bei tiksliai pakartojo bruožus portretuose.
O juose – 20 ir 40 metų tėtis, vyras Arūnas – ketverių metų vaikas su mylimiausiu žaislu, ir toks, koks dabar, abu sūnūs, draugių, pažįstamų veidai.
Jubiliejui nutapė mamos portretą
Irmos mama Janina Raščiauskienė pamena, kad dukra sugebėjimais nustebino prieš septynerius metus, kai 70-mečiui netikėtai nutapė jos protretą, jai pačiai nežinant. Tiesiog iš mažos nuotraukėlės. Gimtadienio dieną įteikė įrėmintą paveikslą.
Lygiai taip ir tėvas – visur pieštas pagal fotografijas. Jis Anapilin iškeliavo prieš 27-erius metus.
Tėvas taip pat piešė, pindavo iš šiaudelių. Mėgo įdomias nuotraukas, piešinius. Sykį iš sanatorijos parsivežė žurnale aptiktą ir iškirptą dviejų žirgų paveikslėlį. Šis stovėjo kelis dešimtmečius.
Dukra, ėmusi tapyti, tuos žirgus savo fantazijoje atskyrė, „nuėmė“ žąslus ir sukūrė du paveikslus. Dabar juos atnaujino, kaip ir prieš 22-ejus metus pieštą erelio galvą. Piešiniai buvo kiek suvargę nuo laiko, sudrėkę, parudavę, bet padirbėjus įgavo vaizdą, kokį ji norėjo suteikti kadaise.
Parodoje iš viso eksponuojami 27 skirtingo formato, technikos ir tematikos darbai.
Lankė dailės užsiėmimus suaugusiems
Su Irma Ošmiegiene bendravome elektroniniu paštu. Moteris dar vasarą išvyko į Angliją, kur jau kelerius metus dirba vyras. Tad savo parodos ji gyvai nepamatė, tik nuotraukose.
Moteris pasakojo mėgusi piešti nuo vaikystės, mokykloje laukdavusi dailės pamokų. Meno mokyklos lankyti jai neteko, tad piešė, kaip moka ir jaučia.
Apipavidalindavo stendus, sveikinimus vestuvėms, jubiliejams, kūrė atvirukus. Kartais piešdavo ir paveiksliukus, juos dovanodavo.
Algimanto Raudonikio meno mokyklos mokytoją Vladą Ancevičienę pažinojo seniai. Prieš kelerius metus su ja pasikalbėjo, pedagogė pasiūlė ateiti į užsiėmimus suaugusiems.
„Vakarais po darbo bėgdavau, parsinešdavau idėjų ir įkvėpimo. Ten daugiausia piešdavau pieštuku, anglimi, o grįžusi namo – tapydavau. Man suteikė laisvumo, drąsos, užtikrintumo, sulaukiau palaikymo ir pritarimo“, – pasakoja Irma Ošmiegienė.
Vyrauja prisiminimai ir jausmai
Moteris sako bandžiusi piešti ir gyvai, nuotraukos jai – pagalbinė priemonė. Kol kas visi portretai yra gerai ar net labai gerai pažįstamų žmonių.
Daugelyje darbų – prisiminimai ir jausmai. Štai, aguonos pakelėje – iš takelio į Beržininkų kaimą, kur rytais bėgiodavo arba eidavo pasivaikščioti į mišką.
Pakruojo dvaras – taip pat ne sykį lankyta vieta, kur grožėtasi vaizdais. Įspūdinga architektūra ir rudenėjantis parkas, jį užklojęs lapų kilimas persekiojo tarsi sapnas, kol jų neperkėlė į triptiką.
Į užsienį, iš kur, moteris įsitikinusi, kažkada tikrai grįš, ji išsivežė kai kuriuos savo mėgstamus pieštukus, teptukus. Nors buvo penkių mėnesių pertrauka, dabar jau galva pilna minčių, po truputį bandys jas ištapyti.
Autorės nuotr.
DVARAS: Irmos Ošmiegienės žvilgsnis į Pakruojo dvarą rudenį.
DOVANA: Šį paveikslą joniškietė nupiešė savo sūnui.
TĖVAS: Iš nuotraukos joniškietė nupiešė savo šviesaus atminimo tėvo portretą.
VYRAS: Iš portreto žvelgia autorės vyras Arūnas.
Asmeninė nuotr.
SUGRĮŽIMAS: Irma Ošmiegienė sako vaikystėje ypač laukdavusi dailės pamokų, tad piešimo sugrįžimas į jos gyvenimą nebuvo netikėtas.