Naujausios
Jis – aukščiausias, ji – žemiausia
Algirdas ir Regina Ramanauskai – tikri joniškiečiai, abu šiame mieste gimė, užaugo, lankė Joniškio II vidurinę (dabar – „Saulės“ pagrindinė) mokyklą, iš pradžių mokėsi paralelinėse klasėse, kurias vėliau sujungė į vieną.
„Prisimenu, kai per fizinio lavinimo pamoką išsirikiuodavome, jis berniukų eilėje stovėdavo pirmas – aukščiausias, o aš tarp mergaičių atsidurdavau gale, nes buvau žemiausia“, – dabar su šypsena prisimena Regina. Gal tada vienas kitam ir krito į akį – tokie skirtingi ir kartu panašūs, jų veido bruožai parodytoje jaunystės vestuvinėje nuotraukoje tarsi veidrodyje atkartoja vienas kitą, o ir dabar abiejų plaukus vienodai sidabru nubarstė prabėgę metai.
„Ten, kur senoji klebonija, anuomet buvo kultūros namai, vykdavo šokiai. Pamenu, kai ji atėjo, čiupau į glėbį ir užkulisiuose, už užuolaidos, kad kiti nematytų, pabučiavau. Man ji labai patiko, o paskui sakė, kad ir bučinys buvo visai nieko. Mes tada buvome visai jaunučiai, gal 17 metų“, – juokiasi Algirdas.
Pradėję draugauti mokykloje, jie vienas kito nepamiršo, sovietinė armija ir atstumo išbandymas, trukęs dvejus metus, neišskyrė – vienas kitam rašydavo laiškus ir laukė, kada vėl galės būti kartu. Algirdas iš armijos Baltarusijoje grįžo 1970 metų gegužės mėnesį, o po trijų mėnesių, rugpjūčio 22-ąją, įvyko jųdviejų vestuvės.
„Grįžtu iš darbo, o jis ir klausia: kada į „zaksą“ eisim? Sakau, jau pusė penkių vakaro, nebespėsime. Bet vis tiek ištempė. Tada vykdomasis komitetas ir metrikacija buvo pastate, kur mums arti namų. Tai jis pasičiupo penkis rublius, nes tiek reikėjo už dokumentus sumokėti, ir nulėkėme, – prisimena Regina. – Susituokėme mes be „šliūbo“, susirašėme „zakse„ir to užteko. Kadangi tą dieną metrikacijoje buvome tuokiama pirma pora, kažkas iš dalyvavusiųjų ceremonijoje tarstelėjo: „Bus laimingi, ilgai gyvens.“ Ir nesuklydo.“
Jaunieji tuoktuvėms buvo tradiciškai pasipuošę: ji vilkėjo balta suknele, galvą dengė dailus nuometas, jis apsirengė juodą kostiumą, kurį specialiai pagal užsakymą siuvosi Joniškio buitinio aptarnavimo kombinate. „Laksčiau prisimatuoti ne vieną kartą ir vis klausiau, ar dar nebaigė siūti“, – apie savo nekantrų būdą išsiduoda Algirdas.
Vestuvės vyko jaunojo tėvų namuose, dviejuose nedideliuose kambarėliuose vos tilpo 30 žmonių, daugiau ir negalėjo pakviesti, – kur bepasodinsi? O nuomojamų salių pokyliams anais laikais irgi nebuvo. Dvi dienas trukusiam pobūviui paskerdė kiaulę, šeimininkės pridarė įvairausių valgių.
Užaugino du sūnus
Po metų nuo santuokos gimė pirmasis sūnus Artūras. Šeima gavo trijų kambarių butą Melioratorių kvartale ir išsikraustė iš tėvų. Būdamas vos 25 metų Algirdas nusipirko pirmąjį automobilį „Moskvičių“, nenaują, už 6 000 rublių, o po kokio dešimtmečio pagal paskyrą už 9 000 rublių įsigijo naują „Žigulį“.
Po ilgos 13 metų pertraukos nuo vyresnėlio gimimo į pasaulį atėjo ir jaunėlis Tadas. Abu sūnūs įsikūrę Joniškyje, nors Tadas ir buvo septyneriems metams į užsienį išlėkęs pinigų užsidirbti. O dabar jau smaragdines vestuvių metines pasitikę Regina ir Algirdas džiaugiasi 26-erių metų anūke Ema ir 29-erių anūkės Nedos šeima, kurioje krykštauja spalį antrą gimtadienį švęsiantis proanūkis Gabrielius.
„Įdomus faktas: esame keturios šeimos, kurios dar nuo darbo melioracijoje laikų draugaujame iki šiol ir visos keturios turime po du sūnus. Ir dabar dar susibėgame, švenčiame gimtadienius, jubiliejus. Gera tokių ištikimų bičiulių turėti“, – sako Regina.
Arklys duobėje
Regina ir Algirdas – abu joniškiečiai, visas jų gyvenimas čia ir prabėgo.
„Esu miestietis. Joniškyje gimiau, bet vos man ūgtelėjus tėvą išsiuntė į miškų ūkį Beržininkuose kurti medelyno. Jis dar A. Smetonos laikais buvo baigęs sodininko, daržininko, gėlininko mokslus Dotnuvoje, tad patikėjo šį atsakingą darbą. Išsikraustėme į kaimą visa šeima, ten buvo skirtas butas. Aš iš Beržininkų kasdien po kelis kilometrus pėsčiomis eidavau į mokyklą ir atgal, mokyklinių autobusėlių tada gi nebuvo, o kolūkis irgi transporto neturėjo, tik du sunkvežimius. Dar kartais kas nors su arkliu pravažiuodavo. Kelias būdavo prastas, ypač pavasarį, kai išeidavo pašalas, tada molynėje, išmuštose duobėse galėjai gerokai įklimpti. Pamenu, sykį žiūriu pro buto langą: važiavo, važiavo vežimas ir staiga arklys prasmego – buvo ką tik toks didelis, o į duobę įkritęs iki papilvės vos ne dvigubai sumažėjo, – prisimena A. Ramanauskas. – Bet paskui, kai jau buvau kokių 12 metų, tėvui vadovybė davė kitą nurodymą – vadovauti Joniškyje šiltnamių statyboms ir grįžome į miestą, tėvai pasistatė namą.“
Algirdui nuo mažens patiko technika. Dar mažas būdamas, kai per kaimą važiuodavo traktorius prikabintu greideriu, galėdavo užsižiūrėjęs, kaip viskas veikia, iš paskos iki pat Joniškio nueiti. Po kiek laiko sugrįžta patenkintas, technikos pamatęs.
„Mokytis, tiesą sakant, tingėjau, todėl baigęs aštuonias klases išsilaikiau traktorininko-mechanizatoriaus teises ir įsidarbinau pieninėje. Veždavau anglis krosnims kūrenti. Man patikdavo: jei vieną dieną daugiau priveži, kitą sykį vėliau gali nueiti. Labai jaunas dar buvau, iš pieninės mane ir paėmė į armiją. Grįžęs pabandžiau dirbti elektros tinkluose, bet nelabai patiko. Netrukus radau geresnę vietą – melioracijoje. Iš pradžių teko mojuoti kastuvėliu, drenažo vamzdelius kloti ir užkasinėti. Kartais per dieną pusę kilometro, o kartais net ir kilometrą paklodavome. Bet po pusantrų metų jau gavau mašinisto pareigas, dirbau daugiakaušiu ekskavartoriumi ir vadovavau brigadai. Ten net 40 metų prabėgo. Kai suėjo 62,5 metų ir pensinis amžius, pasakiau „ačiū“ visiems ir išėjau. Tuo metu buvusi vadovė padovanojo atminčiai laikrodį“, – pasakoja pašnekovas.
Pasirinko statybos technikumą
Regina Joniškyje gimė ir užaugo, kaime jai net ir trumpai neteko gyventi. Mama dirbo pieninėje, tėvas – draudime.
„Man mokytis visai patiko, labai sekėsi anglų kalba. Dabar pagalvoju: juk galėjau baigti vidurinę, toliau studijuoti. Bet ne, irgi po aštuonių klasių išėjau, įstojau į statybos technikumą. Pirmus metus buvo gerai, sekėsi, bet kai antraisiais mokslo metais prasidėjo visokie statybiniai brėžiniai, supratau, kad tai visiškai ne mano dalykas. Žinote, ką ten būdamas 15 metų gali nuspręsti, kokią profesiją rinksiesi, juk tai visai dar vaikas. Tad prasimokiusi pusantrų metų nusprendžiau tą reikalą mesti ir grįžau namo. Joniškyje baigiau tada veikusią konditerijos mokyklą ir kurį laiką dirbau – bandeles, pyragus raičiau, tortus kepiau. Visai patiko, bet po to išėjau į dekretą ir po sūnaus gimimo jau negrįžau.“
Regina pasakoja gyvenime drąsiai keitusi ne vieną profesiją: vienu metu buvo buhalterė vykdomajame komitete, po to ir laikraščio redakcijoje dirbo kasininke, dar neilgai – ir mėsos parduotuvėje.
„O paskui vyras sako: „Ateik kartu į melioraciją.“ Ten buvau paprasta darbininkė, tačiau, kaip sakydavo, „rublis buvo ilgesnis“: juk geriau gauti 300, o ne 60 rublių. O yra buvę net tokių mėnesių, kai visą 1 000 rublių uždirbdavau, kai pasitaikydavo premijos, daugiau objektų būdavo sutvarkoma“, – paaiškina R. Ramanauskienė.
Nors ten buvo gerai, bet kai Joniškyje pastatė naują katilinę ir ją pakvietė tapti vandens laborante, susigundė. Ten buvo apmokyta ir dirbo daug metų iki pensijos.
Visada abu kartu
Šeima visą laiką kartu: ir į sodą, ir į miestą, ir į parduotuves apsipirkti eina arba važiuoja dviese.
„Jeigu kartais išeiname po vieną, jau, žiūrėk, kas nors sutikęs ir klausia: „Kas Algirdui nutiko?“ arba „Kas Reginai?“ – sako Regina.
„Aš tai neįsivaizduoju, kaip reiktų su kitu žmogumi, kita moterimi gyventi. Ne, niekada, – tvirtai įsitikinęs į klausimą, kaip tiek metų kartu išgyveno, atsako Algirdas. – Aišku, kad kartais pasipykstame, pasiginčijame, bet nerimtai. Netrukus ir vėl kalbamės. Mums viskas aišku, nieko kitam nereikia aiškinti.“
Abu turi savų pomėgių: Regina sušilus orui skuba į sodą, o Algirdas irgi ramiai nenusėdi, jam, pats sako, vis rankos niežti: reikia kažką pasikrapštyti, patvarkyti, dabar sūnaus Tado namuose antrą aukštą įrenginėja.