Naujausios
Pora susidainavo prieš šešis dešimtmečius
Pirmąją pavasario dieną Šiaulių sanatorinės mokyklos kūrėjas ir ilgametis direktorius Aleksandras Jonaitis švęs 90 metų jubiliejų. Kovo pabaigoje 85 metai sukanka jo žmonai Aldonai, ilgametei Šiaulių 8-osios vidurinės mokyklos (dabar Salduvės progimnazija) rusų kalbos mokytojai, pavaduotojai. Pora kartu – jau beveik 62 metus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Kovo 1-oji šeimai – ypatinga
Šviesūs, inteligentiški žmonės Aleksandras ir Aldona pakviečia į savo jaukius namus. Aldona ant stalo dėlioja kavos puodelius, vaišes, Aleksandras užpliko kavos. Vienas kitam dėmesingi ir rūpestingi.
Jonaičiai nuėjo ilgą kelią kartu. Mokytojų šeima užaugino dukrą Margaritą ir sūnų Laimutį. Kovo 1-oji šeimai paženklinta džiugiais ir liūdnais įvykiais. Šią dieną ne tik Aleksandro gimtadienis. Šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai kovo 1 dieną šeima laidojo savo sūnų.
„Todėl mes Aleksandro gimtadienio niekada nešvenčiam šią dieną. Puotų nekeliam, o svečiai gali užeiti ir kitą dieną“, – sako Aldona.
Po sūnaus mirties Jonaičių namuose liko gyventi marti Kristina su trejų metukų dukrele. Jauna moteris po kelerių metų ištekėjo, tačiau uošviai jaunos šeimos iš namų nevarė, gražiai sugyveno su marčios šeima, o netrukus taip pat kovo 1-ąją marčiai gimė sūnus.
Jonaičiai jį, dabar jau vedusį vyrą, kuris laukia šeimos pagausėjimo, laiko tikru anūku.
Aleksandras kartą paskaičiavo, kad septyni vaikai ant jo rankų išnešioti: vaikai, keturi anūkai ir proanūkis.
Aldona prisimena sunkius metus, kai būdamas aštuonerių kraujo vėžiu susirgo sūnus Laimutis. Moteris rodo nuotrauką: „Čia prieš išvažiuojant gydytis į Maskvą. Nesitikėjome, kad parsivešime gyvą. Nuėjome į fotoateljė Kaune ir padarėme nuotrauką. Kad liktų atsiminimui.“
Sūnaus sveikata pasitaisė, po to jis dar gyveno 18 metų, sukūrė šeimą, susilaukė dukters. Jonaičiai nesigaili ir nesigraužia dėl to, kas buvo. Dėkingi likimui ir Dievui, kad leido sūnui užaugti.
Atvyko mokytis, bet liko visam laikui
Aleksandras gimė 1925 metais Moniūnų kaime (tada buvo Panevėžio apskritis, dabar Pakruojo rajonas). Antrojo pasaulinio karo metu, būdamas devyniolikmetis, iš mokyklos suolo pateko į kariuomenę. Iki gimnazijos baigimo buvo likę metai. Kariuomenėje prabėgo trys su puse metų. Betarnaudamas Aleksandras susirgo ir buvo išleistas į namus pataisyti sveikatos.
Grįžus namo labiausiai rūpėjo baigti mokslus. Iškeliavo į Panevėžį, kur jau mokėsi brolis. Vėliau kartu tęsti mokslų patraukė į Šiaulių dvimetį mokytojų institutą.
Aleksandras prisipažįsta, kad po studijų likti dirbti Šiauliuose nelabai norėjęs, tačiau dar mažiau viliojo pasiūlymas vykti į Dzūkiją. Liko Šiauliuose ir įsidarbino II septynmetėje mokykloje, kuri buvo įsikūrusi mediniame dviaukščiame name prie Prūdelio. Vėliau čia veikė Prūdelio policijos nuovada. Dabar pastatas nugriautas.
Mokykloje Aleksandras susipažino su jaunute mokytoja Aldona, kilusia iš Mažeikių. Vėliau Aleksandras derino mokslą ir studijas, siekė aukštojo išsilavinimo iš dvimečio mokytojų instituto išaugusiame pedagoginiame institute.
Kūrė internatą, vėliau – sanatorinę mokyklą
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje K. Kalinausko gatvėje buvo nuspręsta įkurti mokyklą-internatą vaikams iš asocialių šeimų. A. Jonaitis buvo šios mokyklos organizatorius ir mokytojas. Nuo 1960 iki 1970 metų vyras dirbo su „sunkiais“ vaikais.
Vėliau Vilniuje kilo mintis Šiauliuose įkurti sanatorinę mokyklą, kurioje būtų mokomi vaikai, turintys stuburo problemų. Mokyklą-internatą imtasi pertvarkyti į sanatorinę mokyklą.
Aleksandras prisimena, kad mokykla tam visiškai nebuvo pritaikyta. „Šalyje tuo metu jau veikė aštuonios sanatorinės mokyklos. Jų darbuotojai gaudavo didesnius atlyginimus, vaikams ir darbuotojams buvo sudarytos tinkamos sąlygos, o Šiauliuose viskas ėjo ant primityvios lagerinės mokyklos“, – sako buvęs direktorius.
Mokykloje buvo įdarbinti du chirurgai, atsirado kineziterapijos užsiėmimai, pastatytas baseinas. Vaikai šioje mokykloje mokosi ne sėdėdami, o gulėdami ant specialių kušečių, kad stuburui tektų kuo mažesnė apkrova.
Aleksandras prisimena, kad kažkada šią mokyklą lankydavo apie 300 vaikų, dabar, kaip ir visose šalies mokyklose, jų sumažėję, nelikę nė šimto.
Suvedė dainos
Po keturių mėnesių Aleksandras ir Aldona minės 62-ąjį jų šeimos gimtadienį. Prieš porą metų iškilmingai atšventė deimantines vestuves. Sukvietė gimines, artimuosius ir atnaujino santuokos įžadus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje.
Aldona pasakoja, kaip jie draugystės pradžioje vaikščiodavo į kultūrinius renginius, kurių Šiauliuose po karo buvo labai nedaug. „Norėjosi kultūros, rinkdavom visus trupinius“, – sako moteris. Kultūros namuose pradėjo dainuoti „Jovaro“ ansamblyje, vėliau – susikūrusiame mokytojų kolektyve „Varsa“. Jame pora išdainavo 35 metus, tiek, kiek gyvavo ansamblis.
Pora juokiasi, jog dainavo, susidainavo ir taip dainuoja iki šiol. „Tai buvo mūsų šeimos hobis“, – šypsosi Aldona.
Aleksandras ir Aldona susituokė 1953 metais. Jokių didelių iškilmių nebuvo. Susimetrikavo, vėliau vieną vakarą nuėję į Šv. Jurgio bažnyčią „paėmė šliūbą“. Po ceremonijos – kukli vakarienė pas kolegę su dar viena draugų pora.
„Mama pasakė, kad prakeiks, jei be šliūbo pradėsiu gyventi“, – prisimena Aldona. Pyktis su tėvais nesinorėjo, tačiau komjaunuolei susituokti viešai būtų buvusi didelė problema, todėl viskas vyko beveik paslapčiomis.
Surėmę pečius
Jonaičiai gyvenimu nesiskundžia. Retkarčiais nueina į Dramos teatrą ar į kokį renginį. Tik prieš ketverius metus nustojo dalyvauti senjorų mokytojų klubo „Šviesa“ veikloje, nes Aldonai sunku vaikščioti.
„Esam dėkingi už gyvenimą, koks jis bebūtų. Gražu buvo gyventi. Jaunystėje gal buvo daugiau trūkumų ar nelaimių, bet buvome jauni. O kai esi jaunas, viską gali nugalėti“, – sako moteris.
Viso susitikimo metu nuo Aldonos lūpų nedingo šypsena, ar kalbėjo apie sunkius laikus, ar apie džiugius dalykus. Moteris sako, kad visada buvo optimistė. Eidama miegoti dėkoja Dievui už gerai praleistą dieną. Sako niekada nesiekusi tikslų, kurių neįmanoma pasiekti.
„Svarbiausia, kad esame abu. Senatvėje tai ypač svarbu. Surėmę pečius galim gyventi ir gyventi. Esam laimingi, kad gyvenam vis dar kartu, viską darom kartu“, – sako Aldona.
Atsisveikindamas Aleksandras palinki: „Linkiu sulaukti tokio amžiaus, kaip mes, ir kad jaustumėtės ne blogiau, kaip mes.“
„Esam dėkingi už gyvenimą, koks jis bebūtų. Gražu buvo gyventi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PORA: Mokytojai Aleksandras ir Aldona Jonaičiai kartu daugiau kaip 60 metų. Gyvenimu pora nesiskundžia, nors būta ir labai skaudžių išgyvenimų, džiaugiasi, kad vis dar kartu.
VESTUVĖS: 2013-ųjų vasarą pora atšventė deimantines vestuves. Prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros pora įsiamžino su anūkėmis Inga (kairėje) ir Simona bei marčia Kristina.
ŠEIMA: Aleksandras ir Aldona Jonaičiai užaugino dukrą Margaritą ir sūnų Laimutį (Palanga, 1964 metai).