Naujausios
Prakalbinti radiniai atkuria istoriją
Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro instruktorius viršila Ernestas Kuckailis iš kulkos likučio sugeba atkurti istoriją. Karinės taktikos ir ginklų ekspertas padėjo įminti paslaptis tyrinėjant Daugėliškių, Pagrendos miškų bunkerius, pernai talkino tikslinant mūšio vietą Užpelkių miške, Radviliškio rajone.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pokario istorija
E. Kuckailis yra dalyvavęs misijose Kosove, Afganistane, Irake. Lietuvoje padeda archeologams ir istorikams atliekant Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų, rezistencijos vietų tyrimus.
Daugėliškių miško bunkeris (Raseinių r., netoli Ariogalos) tyrinėtas 2010 metų vasarą. Dirbo archeologai, istorikai, antropologai, E. Kuckailis pakviestas kaip karybos ekspertas.
Vėliau dalyvavo atliekant tyrimus Pagrendos miške (Elektrėnų sav.), pernai su specialistų komanda patikslino Užpelkių miške (Radviliškio r.) vykusių kautynių vietą: pasirodo, tipinis paminklas nuo mūšio vietos stovėjo per 500 metrų.
E. Kuckailis sako, kad Daugėliškių miško bunkerio tyrinėjimai leido atkurti mūšio eigą. Itin padėjo ir laimingas atsitiktinumas – likęs gyvas liudininkas, ryšininkas Albinas Kęstutis Bersėnas-Klajoklis, Stirniukas. Graži sąsaja su nūdiena – K. Bersėno sūnus yra Lietuvos kariuomenės kapitonas.
Bunkeris Daugėliškių miške priklausė Prisikėlimo apygardai (ji apėmė Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskritis). Šiame miške buvo ir daugiau bunkerių. Vietos kraštovaizdis šiandien labai pakitęs – per Daugėliškių mišką apie 1970-uosius nutiesta automagistralė.
E. Kuckailis priminė, kokia situacija Lietuvoje buvo 1950 metais: rezistencinė kova vyksta 6 metus, daug žuvusiųjų. 1949–1950 metais labai suaktyvėjęs MGB agentūrinis darbas, nuo 1946 metų Lietuvoje veikia specialieji būriai, jų užduotis silpninti gyventojų paramą. Apie 1950 metus partizanai laikosi nedidelėmis grupelėmis, didieji mūšiai jau įvykę.
Slėpėsi šešiese
Daugėliškių miške bunkeris buvo įrengtas 1948 metų pavasarį Petro Bartkaus-Žadgailos, Prisikėlimo apygardos vado, 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signataro, nurodymu. 1949 metų rugpjūtį P. Bartkus žuvo, jį pakeitė štabo viršininkas Leonardas Grigonis-Užpalis, taip pat 1949 metais pasirašęs deklaraciją.
Įžanga į bunkerio tragediją – 1950 metų birželio 6 diena, kai MGB pareigūnai sulaikė ryšininkę M. Pranevičiūtę. Palūžusi ji sutiko dirbti agentės Paulinos slapyvardžiu.
Po tardymų buvo parengtas operacijos planas bunkeriui likviduoti. Bunkeris šturmuotas 1950 metų liepos 22 dieną. Pasak E. Kuckailio, pagal veikimą galima teigti, kad informacijos turėta pakankamai.
Bunkeryje, kurio aukštis – 1,5 metro, plotas – apie 6 kvadratiniai metrai, slėpėsi šeši asmenys.
Vyriausias – plaučių uždegiu sirgęs 43 metų L. Grigonis, apsaugos būrio vadas Aleksas Meškauskas-Alytė, Juozas Tomkus-Gabrys, jauniausias – 20 metų Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas. Juozas Zinius-Nemunėlis, anksčiau sužeistas į ranką partizanas, tuo metu gydėsi bunkeryje. Vienas asmuo nežinomas, jo slapyvardis – Banga.
Šturmo eiga
Į K. Bersėno duris MGB pasibeldė liepos 22 dieną, apie 5 valandą ryto. Šautuvų buožėmis varomo vyro reikalauta parodyti bunkerį. Iš pradžių ryšininkas klaidino – vedė į kitas vietas. Bet netruko suprasti, kad po mišką yra tampomas dėl akių – iš tiesų vieta jau žinoma.
Bunkerio šturmo metu K. Bersėnas stovėjo kartu su valdymo grupe. Rekonstrukcijai itin pasitarnavo jo nuoseklus pasakojimas apie girdėtus garsus.
K. Bersėnas prisiminė moterį, apsiaustą palapinsiauste, jos negalėjo atpažinti. Tai galėjo būti bunkerį išdavęs asmuo.
Pagal mūšio eigą derybos nebuvo vedamos. E. Kuckailis atkreipia dėmesį, kad partizanai net beviltiškoje situacijoje bandė veržtis. Viršilos teigimu, tai retas ir pagarbą keliantis atvejis.
Artimos paramos ir šturmo grupės veikė kartu – rasta daugybė tūtelių. Operacija baigta vietos apieškojimu.
E. Kuckailis akimirka po akimirkos pagal radinius ir liudininko pasakojimą atkuria 1950 metų liepos 22 dienos įvykius. Operacija vyko keturiais etapais. Pirmiausiai apsuptas miškas – operacijai pakako vieno pulko karių. Antras etapas – objekto žvalgyba, vietos nustatymas ir izoliavimas.
Nustačius bunkerio dangtį, kariai ant jo sinchroniškai numetė dvi granatas (nuo skeveldrų pridengė reljefas), pasipylė šūviai. Tai, pasak viršilos, labiau psichologinė ataka – priemonė priversti pasiduoti. Epizodą liudija surasti granatų žiedeliai, svirtelės ir iššautos tūtelės.
Bunkeryje priimtas žaibiškas sprendimas: išskriejo keletas granatų.
„Baba brosila granatu!“ – tokius žodžius prisimena K. Bersėnas. Tai nebuvo moteris – pirmojo iš bunkerio išsiveržusio A. Meškausko plaukai buvo gana ilgi.
Pasak E. Kuckailio, išbėgus iš tamsaus bunkerio į šviesą, nežinant, kur stovi priešas, sudėtinga pasirinkti teisingą kryptį. „Jis pasistengė padaryti tai, kas neįmanoma, ir buvo netoli sėkmės.“ Ši sėkmė dar nebūtų garantavusi gyvybės: miškas buvo atkirstas.
Gali būti, kad antrasis iš bunkerio bandė išsiveržti vyriausias asmuo – L. Grigonis. Galbūt jis išmetė granatą. Bet kulka pervėrė smilkinį ir partizanas kūnu užblokavo angą.
Į bunkerį mesta granata nesprogo – ji rasta tyrimų metu. Partizanai atsišaudė per siaurą bunkerio angą. Spėjama, kad vienas iš partizanų buvo mirtinai sužeistas.
Mūšio finalas – nuaidėję du pistoleto šūviai bunkerio viduje. Archeologai rado paskutinių šūvių komponentus: 9 mm kalibro pistoleto „Walther P-38“ kulką ir 7,63x25 mm kalibro pistoleto „Mauser C-96“ šovinio tūtelę. Tai – emociškai jautriausi radiniai.
Paskutinį sprendimą liudija dviejų žmonių momenkaulių fragmentai. Po šių šūvių viduje liko tik sužeistasis Nemunėlis. Jo likimas – žūtis lageryje.
Netikėtas gaisras
Prie bunkerio nutemptas K. Bersėnas buvo priverstas lįsti į vidų trauki kūnų: „Imsi ginklą – nudėsim.“
Ištraukus kūnus, MGB darė išsamią apiešką, bet įvyko netikėtas incidentas. Tikėtina, kad šaudymo metu buvo peršautos žibalo ir benzino talpyklos. Brūkštelėjus degtuką plykstelėjo ugnis. „Puolė lauk kaip velniai“, – taip šią akimirką prisiminė ryšininkas.
Ugnis nutraukė apiešką: reikėjo gelbėti sužeistus karius. Ryšininkas buvo įmestas į palutarką ir išvežtas į Kauną.
Dėl gaisro ne viskas kruopščiai surinkta: tyrinėjant bunkerį, rasta net keletas ginklų, durtuvas, buities reikmenų, asmeninių daiktų, uniformos elementų.
Ant rasto durtuvo rankenos išliko slapyvardis Aras – spėjama, durtuvas priklausė A. Meškauskui. Rastas ir išardytas karabinas „Mauser K98“, revolveris „Nagant“.
„Vienas šovinys buvo iššovęs. Pirma mintis – kulka panaudota prieš save. Po išsamesnio tyrimo paaiškėjo, kad ginklas suveikė dėl gaisro sukeltos temperatūros“, – sakė ekspertas.
E. Kuckailis apibūdino visą partizanų turėtą ginkluotę: šautuvus SVT-38, SVT-40, PPŠ-41, MP-40, „Mauser“ C-96, pistoletus „Luger P-08 „Parabellum“, „Walther P-38, granatas „Eierhandgranate 39“, karabiną „Mauser“ K98, revolverį „Nagant“. Paimti ginklai užfiksuoti nuotraukoje KGB byloje.
Radiniai iš bunkerio saugomi muziejuje Raseiniuose, tam skirta dalis ekspozicijos. Atstatytas bunkeris yra lankoma vieta.
Iki smulkmenos
– Kiek plačiai tyrinėti bunkeriai Lietuvoje?
– Bunkerių tyrinėta nemažai, bet archeologiškai detaliai su išvadomis – vienetai.
Baisiausias dalykas – kad dauguma bunkerių yra atkasti kastuvais ir paskui atstatyti – neatlikus išsamių tyrimų, nenustačius bunkerio aukščio, struktūros, detaliai nesurinkus radinių. Vykstant archeologiniams tyrimams, viskas surenkama ir registruojama iki smulkiausios detalytės: užtrauktuko dalies, kulkos, vinies.
– Kodėl išsamiam tyrimui pasirinktas Daugėliškių miško bunkeris?
– Archeologų grupė buvo pakviesta, nes norėta atstatyti bunkerį. Sveikintinas žingsnis, kad pakviesti specialistai. Aš buvau pakviestas padaryti ginklų srities ekspertizę.
– Kas tyrimo metu nustebino? Kokias mįsles buvo sudėtingiausia įminti?
– Pati galimybė, kad iš kompleksiško, nuoseklaus tyrinėjimo galima atkurti netgi mūšio eigą. Tai yra retas atvejis. Ypač dėkingas dalykas, kad likęs liudininkas: įvykius pavyko sudėlioti chronologine tvarka.
Mįslė, kodėl pakraščiuose nebuvo išdėstyti kulkosvaidžiai. Gal buvo, bet nebuvo šaudyta? Versijos tyrinėjimo metu kelis kartus keitėsi. Viskas į savo vietas susidėliojo finiše.
Pagrendos bunkerio radiniai rodo veiksmą, bet visko sudėlioti iš eilės nesigauna. Nežinome, kodėl dalis vyrų liko bunkeryje, dalis atsitraukė. Galėjo atsitraukti visi. Bet kažkas atsitiko. Kas – niekas nežino. Tūtelės nekalba. Jos rodo, kas viduje vyko, bet nepasako emocijų.
– Kokius ginklus naudojo Daugėliškių miško bunkeryje slėpęsi partizanai?
– Dauguma ginklų – rusiški. Tai – trofėjiniai ginklai, paimti iš stribų, galbūt nupirkti už butelį. Logiška: vokiška amunicija paseno, papildyti vokiškų šaudmenų nebegausi, tad vokiškus ginklus partizanai padėjo į kampą. Liko vokiški trumpi ginklai – pistoletai.
– Kokia jūsų nuomonė apie bunkerių atkūrimą?
– Dauguma mūsų tyrėjų, istorikų sutinka, kad galima edukacijos tikslais atstatyti bunkerius. Problema – atstatoma autentiškoje vietoje, suardoma struktūra.
Galbūt būtų daugiau pagarbos, jei ta vieta liktų nepaliesta, o bunkerį galima pastatyti šalia.
Bunkeris suyra per 7–10 metų. Kiek tokių bunkerių atstatyta ir apleista, užgriuvę! Tik vienetai prižiūrimi: vėl rekonstruojami, atstatomi.
Kita problema – niekada bunkeris nebus atstatytas toks, koks buvo, nebus naudojamos originalios medžiagos – ta pati mediena, vinys.
Labiau palaikome nuomonę, kad būtų galima vienoje ar keliose vietose įrengti kelių bunkerių tipus.
Dabar dažnai atvažiavęs prie bunkerio galvoji: likęs nuo pokario ar atstatytas ir užgriuvęs?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
EKSPERTAS: Ernestas Kuckailis archeologiniuose tyrimuose dalyvauja kaip karybos ekspertas.
PASKAITA: Ernestas Kuckailis apie Daugėliškių miško bunkerio šturmą paskaitas skaitė ir grupės „Skylė“ koncertinio turo „Broliai“ metu, ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Ernesto KUCKAILIO archyvo nuotr.
AUKŠTIS: Bunkerio Daugėliškių miške aukštis siekė 1,5 metro – žmonės galėjo judėti tik pasilenkę.
RADINIAI: Paskutinioji kulka (kairėje) ir šovinio tūtelė.
ANGA: Bunkerio anga.
GINKLAI: Ant rasto durtuvo rankenos išliko slapyvardis Aras – spėjama, durtuvas priklausė A. Meškauskui. Rastas ir revolveris „Nagant“.
LIUDININKAS: Ryšininkas Kęstutis Bersėnas detaliai papasakojo, ką matė ir girdėjo 1950 metų liepos 22 dieną.