
Naujausios
Reikia žinoti, kada baigti karjerą
Svetainėje vazoje tebežydi jubiliejaus proga svečių suneštos gėlės. Ant stalo guli pluoštelis laikraščių. "Taip įpratęs, kad laikraščius nuolat paskaitau", – sako jubiliatas.
Besikalbėdami apie gyvenimą, plaukimą, su ilgamečiu treneriu neaplenkiame ir paskutinės naujienos – tai, kad Rūta Meilutytė baigia plaukikės karjerą.
A. Dambrauskas R. Meilutytę lygina su Lina Kačiušyte, plaukimo krūtine pasaulio rekordininke (1978 m.), olimpine čempione ir rekordininke (1980 m.).
"L. Kačiušytės karjera buvo trumpa. Atplaukė savo ir baigė. Ant balto žirgo išjojo. O R. Meilutytė nesustojo. Reikia baigti laiku, nes paskui niekas nebevertina", – sako treneris.
Pasak A. Dambrausko, mūsų "auksinė žuvelė" tapo per tvirta plaukti.
Kitos tokios žvaigždės, kaip buvo L. Kačiušytė, R. Meilutytė, vėl reikės ilgai laukti.
"Lietuva – maža šalis, ne taip, kaip Rusija, kur gali atsirinkti geriausius iš kelių dešimčių milijonų, padirbėti 10 metų ir ieškoti kito talento. O pas mus ir taip mažai žmonių, o dar ir iš tų pačių, pažiūrėkit, kariuomenei pusė vaikinų netinkami dėl sveikatos, kūno kultūros pamokoje tik pusė klasės dirba, kiti sėdi ant suolo, nes ligoti", – sako A. Dambrauskas.
Nelengva šiais laikais ir treneriams ugdyti jaunus talentus, nedaugelis apsiima, o jaunimui trūksta stimulo, taip pat ir finansinio.
Buvo tokie laikai, kad reikėjo rinktis – arba į armiją, arba į mišką. Nei ten, nei ten nesinorėjo, teko ieškoti kitos išeities.
Iš mokyklos suolo – į darbą
A. Dambrauskas gimė 1929 metais gegužės 16 dieną Maniūšių kaime netoli Verbūnų, Šiaulių rajone. Jo tėtis gavo 25 metus lagerio, mirė badu tolimame Sibiro kalėjime. Motina liko viena su trimis paaugliais sūnumis.
Kai tėvą areštavo, Apolinaras išėjo iš gimnazijos, perėjo į Šiaulių suaugusiųjų mokyklą ir pradėjo dirbti komunaliniame banke pajamų kasos kontrolieriumi. Tačiau dėl korespondento, kurio neaptarnavo per pietų pertrauką, neigiamo atsiliepimo laikraštyje pareigas teko palikti. Tada geležinkeliečių mokykloje įsidarbino pajamų kasos kontrolieriumi ir kasininku, o vakarais mokydavosi. Suaugusiųjų mokyklą baigė 1949 metais.
"Buvo tokie laikai, kad reikėjo rinktis – arba į armiją, arba į mišką. Nei ten, nei ten nesinorėjo, teko ieškoti kitos išeities. Bandžiau stoti į Kauno politechnikos institutą, egzaminus išsilaikiau. Mandatų komisijoje sėdėjo toks generolas, krūtinė medaliais, ordinais nukabinėta, jis tik vieno paklausė: "Kur tavo tėvas?" Atsiėmiau dokumentus ir išėjau", – pasakoja treneris.
Pasisekė Kaune įstoti į Kūno kultūros institutą, tereikėjo chemijos egzaminą išsilaikyti. Taip prasidėjo sportinis A. Dambrausko kelias, nors iki tol su sportu nieko bendro neturėjo.
Ketverius metus A. Dambrauskas studijavo ir dirbo Kaune. Iš pradžių net baseino nebuvo, vėliau pastatė 12,5 metro ilgio baseiną. "Tik atsispiri nuo krašto ir jau kitam gale", – prisimena trumputį baseiną, kuriame teko treniruotis.
Kelias į Šiaulius – per Turkmėniją
Institutą A. Dambrauskas baigė 1953 metais, o gavus diplomą vėl kilo grėsmė būti paimtam į armiją, teko ieškoti išeities, kaip nuo jos išsisukti.
"Visasąjunginiame kūno kultūros komitete Maskvoje kaip tik dirbo buvęs Kūno kultūros instituto direktorius. Jis buvo sakęs: "Būsit Maskvoje, užeikit". Mes ir užėjome trise: aš, slidininkas Liaugminas ir imtynininkas Kavaliauskas. Parašiau, kad dėl sveikatos norėčiau dirbti kur nors šiltame krašte. Gavau nukreipimą į Ašchabadą, Turkmėnijos sostinę", – netikėtą gyvenimo posūkį į tolimą kraštą prisimena A. Dambrauskas.
Į Turkmėnijos miesto Čardžau pedagoginį institutą A. Dambrauskas atvyko kartu su Kavaliausku. Liaugminui, kaip slidininkui, teko ieškotis kitos vietos, kur būtų kalnų ir sniego.
Tačiau greitai Kavaliauskui tolimas kraštas pabodo ir jis grįžo į Kauną, o A. Dambrauskas Turkmėnijoje dirbo ketverius metus, iš pradžių dėstytoju, vėliau – Fizinio lavinimo katedros vedėju. Dalyvaudavo ir lengvosios atletikos varžybose. Puikiai mėtė ietį, diską, stūmė rutulį.
Galiausiai ir A. Dambrauską pradėjo kamuoti namų ilgesys, pradėjo dairytis darbo Lietuvoje. Kaip tik atsirado vieta Šiaulių pedagoginiame institute, parašė prašymą ir gavo teigiamą atsakymą. Turkmėnai nors ir nenoriai, bet šiaulietį išleido. Šiauliuose A. Dambrauskas padirbo vos mėnesį, kai pasitaikė puiki proga gauti vietą Leningrado mokslinių tyrimų institute.
Tačiau institute nebuvo plaukimo, tik žiemos sporto šakos, tad teko ieškotis darbo kitur. Vietą gavo pačiame prasčiausiame Leningrado baseine.
"Vanduo nechloruojamas, chloro papilta į griovelius palei baseino kraštą. Pasilenki plaukikui nurodymų duoti, nuo garų akys ašaroja. Septynerius metus ten atidirbau. Lietuvoje tuo metu dar nė vieno plaukimo sporto meistro nebuvo, o aš ten jau tris buvau paruošęs. Kai lietuviai sužinojo, pradėjo kviestis į Vilnių, pažadėjo butą pirmame ketvirtyje", – pasakoja A. Dambrauskas.
Taip 1964 metais plaukimo treneris grįžo į Lietuvą ir įsidarbino sporto draugijos "Žalgiris" Vilniaus baseine treneriu.
"Aštuoni treneriai, keturi takai, 45 minutes baseine dirbam, 45 minutes – lauke, tada kita grupė, ir tokiu konvejeriu kiekvieną dieną. Trejus metus laukiau to pirmame ketvirtyje pažadėti buto. Tai sportinkams reikia, tai dar kam nors", – pasakoja treneris apie Vilniuje praleistus metus.
Šiauliuose 1967 metais buvo baigiamas statyti naujas baseinas ir A. Dambrauskas niekam nieko nesakęs pasiprašė darbo Šiauliuose. Iš karto gavo ne tik darbą, bet ir dviejų kambarių buto raktus.
Plaukimo meistrų kalvis
"Baseinas buvo ką tik pastatytas, sudarinėjom sąrašus norinčiųjų plaukti, o jų buvo daug. Mokėm žmones plaukti. Paskui atsirado ir sportininkų, visai geras gyvenimas prasidėjo", – pasakoja A. Dambrauskas.
Treniruotės prasidėdavo 6 valandą ryto, tad treneriui tekdavo keltis 4 valandą. Kai atsirado gerų sportininkų, Šiauliuose buvo įkurta olimpinio rezervo grupė. 10 metų A. Dambrauskas dirbo be atostogų tarp Šiaulių ir stovyklų po visą Tarybų Sąjungą. 21 dieną – darbas baseine Šiauliuose, 21 dieną – stovyklose.
Kai viena iš jo geriausių plaukikių Violeta Penkauskaitė 1977 metais buvo atrinkta dalyvauti Europos čempionate Švedijos mieste Jenšiopinge, vykti kartu į kelionę ruošėsi ir treneris, tačiau Šiaulių vykdomajame komitete išgirdo: "Nevark, vis tiek tavęs neišleis dėl tėvo."
Beje, V. Penkauskaitė buvo pirmoji lietuvė, dalyvavusi Europos plaukimo čempionate.
"Neišleido manęs net į Lenkiją. Dirbau, važinėjau po Tarybų Sąjungą, o kai Lietuva tapo nepriklausoma, tada ir pasaulio pamačiau. Taip kad pretenzijų niekam neturiu", – šypsosi treneris.
Per 1967–2006 darbo "Delfine" metus A. Dambrauskas paruošė 16 plaukimo meistrų, 25 kandidatus į plaukimo meistrus ir per 700 atskyrininkų. Jis yra dabartinių "Delfino" trenerių Roberto Šuipio, Emos Vielavičiūtės, buvusio direktoriaus Valerijaus Belovo treneris.
Daugiau kaip 20 metų kasmet "Delfino" baseine rengiamos tarptautinės A. Dambrausko taurės varžybos, kuriose nugalėtojams ir prizininkams apdovanojimus teikia pats ilgametis treneris.
Prieš šešerius metus A. Dambrauskas neteko žmonos, su kuria užaugino sūnų, dabar su šeima (žmona ir dviem dukterimis) gyvenantį Londone.
Kompaniją buvusiam treneriui palaiko dvi guvios ir sargios kalytės, garsiai pranešančios, kad į namus atėjo svečias. O jų A. Dambrauskas sulaukia, aplanko ir buvę auklėtiniai, išsibarstę po visą pasaulį, ir kolegos, draugai.