Naujausios
Nuo tėvų inicijuotos jojimo mokyklos
„Mes esame iš keturių vaikų šeimos. Su broliu Kristupu esame pirmi šeimoje pradėję žirgais jodinėti“, – pasakoja Matas Petraitis, klausiamas, ar genuose slypi aistra žirgams?
Nei tėvas, nei mama žirgais nejodinėjo. Tėvai, turėję žirgų, buvo atidarę jojimo būrelį Joniškio vaikams.
„Atėjo mokinių ir mes po truputį irgi pradėjom jodinėti, man buvo 11 metų“, – prisimena Matas.
Jis svarsto, kad gal toks tėvų sumanymas ir buvo, kad ir jų sūnūs, matydami kitų vaikų pavyzdį, nuo vaikystės pradėtų jodinėti.
Atsimena emociją pirmą kartą sėdus ant žirgo – septynmečiui buvo nejauku. Tokio amžiaus vaikams niekas dar neleidžia žirgo valdyti, pavedžioja žirgą suaugę.
„Žirgai patikti pradėjo, kai buvau 12–13 metų, – prisimena Matas. – Kiekvieną dieną leisdavau laiką su jais. Iki 14 metų po du žirgus vakare prajodinėdavau, o nuo 15 metų jau su keturiais žirgais dirbdavau.“
Kai juodas darbas tampa malonumu
Matas pabrėžia, jog žirginis sportas – „ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir hobis – viskas viename“.
„Visko būna – ir sunkių etapų, – sako jis. – Kai hobio per daug, tai jis palieka nebe hobiu, o darbu. Bet iš to juodo darbo gaunasi malonumas, kai laimi konkūrus. Mes su broliu esame profesionalai žirgininkai. Iš žirginio sporto duoną uždirbame. Žirgynas – tėvų investicija. Su tėčio žirgais jojame, juos ir prižiūrime. Brolis dar ir varžybas organizuoja. Laikome per 100 žirgų, o galime 300 žirgų priimti, šiame čempionate 275 žirgai buvo susirinkę.“
Turi suprasti žirgą
Matas akcentuoja, jog kiekvienas žirgas skirtingas. Jie, kaip ir žmonės, yra skirtingų charakterių, temperamentų.
„Žirgas, šio konkūrų čempionato laimėtojas, su kuriuo dalyvavau finale, nepaprasto charakterio, sudėtingo, uždaro būdo, – apibūdina savo partnerį čempionas. – Yra žirgų norinčių bendrauti, o jis ne – reikia daug pastangų, kad jis atkreiptų į tave dėmesį, gana ilgą laiką bendrauti, kad imtų tavimi pasitikėti. Bent jau pusę metų mažiausiai, kad tave normaliai priimtų.“
Bet būtent su juo Matas laimėjo čempionatą. Kaip pavyko susitarti su žirgu?
„Pirmas dvi dienas jis buvo labai ramus, pozityvios nuotaikos, su noru eiti į priekį, o finale buvo gana sudėtinga su juo susitarti, – pasakoja Matas. – Jau per apšilimą nuo žiūrovų plojimų, o plojimus jis jaučia ir gana stipriai, užsidegė noru, kad jau dabar ir einame pirmyn. Tad reikėjo jį apraminti, kad išliktų šaltesnės galvos. Aš jaudinuosi, jis jaudinasi – nebuvo paprasta, bet susitvarkiau.“
Kiek raitelio ir žirgo charakteriai lemia sėkmę ar nesėkmę?
„ Nuo tavęs priklauso, kaip rasi bendrą kalbą su žirgu – tai svarbiausias dalykas. Ar būsi karštesnis, ar labai norėsi laimėti, turi suprasti, kad žirgas yra svarbiausias. Reikia labai daug ramybės turėti, nes labai greitai gali perdegti“, – dalijasi savo nuostatomis čempionato laimėtojas.
Jis sutinka su teiginiu, kad žmogui artimiausi gyvūnai – šuo ir arklys.
„Tik šuo yra labai emocingas, jo nuotaikas lengvai supranti, o su žirgais reikia nuo vaikystės bendrauti, realiai tik po kokių dešimties bendravimo metų pradedi žirgus suprasti. Ne taip lengva matyti žirgo emocijas ir pažinti charakterį. Nuo vaikystės reikia žirginiu sportu užsiiminėti. Suaugusiam pradėti beveik neįmanoma.“
„Suaugęs turi baimės jausmą, o vaikas neturi baimės ir nebijodamas mokosi, – palygina Matas. – Bijodamas neišmoksi joti teisingai.“
Ar pats tikėjosi, kad ir šiemet apgins čempiono titulą?
„Daug kas manęs klausė, kaip bus?– sako Matas. – Bet, kai susikeli aukštus tikslus, labai sunku tai įgyvendinti. Aš vertinu visus savo varžovus ir darau darbą, kurį turiu padaryti. Ir tada pavyksta, o jeigu tik pradedi galvoti, kad dabar aš laimėsiu, tai dažniausia ir nepavyksta“.
„Į varžybas eini daryti tai, ką mėgsti daryti, ir tuo mėgaujiesi, – dalijasi savo nuostata Lietuvos čempionas. – Žirginiame sporte yra labai aktualu nebijoti daryti klaidų, atlaikyti psichologinį spaudimą – nes žirgas viską jaučia. Turi laimėti, bet nereikia norėti laimėti – bent aš taip darau ir tada pavyksta.“
Apie žirginio sporto lygį
„Smagu, kad Lietuvoje žirginio sporto lygis auga ir net ne po truputį. Žirgų – jaunų ir talentingų – daug buvo šiame čempionate, ir dalyvių skaičius rodo, kad žirginis sportas populiarėja. Kuo nuo latvių, estų, kurie dalyvavo čemionate, skiriamės? Niekuo – einame į priekį kaip visi. Nuo latvių ir estų skiriamės gal tik tuo, kad turėdami dideles bazes sugebame nuolat varžybas rengti, estai ir latviai tokių galimybių neturi.“
Lietuvos herbas Vytis – žmogus su kalaviju ant žirgo, o ar lietuviai tarptautiniame kontekste laikomi gerais raiteliais?
„Aišku, kad taip, istoriškai ir Vytautas Didysis nujojo iki Juodosios jūros, ir mes su savo sportu įrodome, kad esame geri raiteliai“, – teigia Matas Petraitis.
Brolio gyvenime tas pats moto
Kristupas Petraitis, „Audruvio“ žirgyno vadovas, kaip ir Matas sako, jog žirgai – darbas, hobis ir sportas.
„Be darbo žirgyne, žirgų paruošimo negalėtume eiti į priekį sporte, – akcentuoja jis. – Aš gal norėčiau tik joti, bet nėra kam viso to darbo daryti. Ir gaunasi, kad man darbo yra daugiau nei sporto. Visa mūsų arklidžių sistema ant Mato pastatyta – jau kokie treji metai dirbame taip, kad Matas galėtų kuo sėkmingiau sportuoti. Žirginiame sporte reikia turėti gerus žirgus, jų abiem neužtenka kilti į aukščiausią lygį.
„Paiimi jauną žirgą, joji su juo tris keturis metus, jeigu jis geras talentingas, atiduodi, o nėra paprasta su geru arkliu skirtis, net jeigu atiduodi broliui“, – atvirai prisipažįsta Kristupas.
Laikoma žirgyne 130 žirgų. 12 padėjėjų su jais dirba. Brolių rėmėjas yra tėvas Sigitas Petraitis.
Kristupas pasakoja, kad žirginis sportas ne iš karto jį užkabino.
„Kai dar buvome maži, iš sutaupytų pinigų turėjome ponius nusipirkę, skaudžiai nukritau, išsigandau ir kurį laiką iš viso nebenorėjau joti. Gerai atsimenu ir pirmąsias varžybas. Buvau 13 metų, labai norėjau laimėti, bet neužbaigiau maršruto, žirgas sustojo ir buvau eliminuotas, verkiau, kad nepasisekė. O pirmos savo pergalės nė neprisimenu, – juokiasi Kristupas. – Matą sportas labiau vežė nei mane. Man pradėjo patikti nuo 16 metų, kai pasipylė geri rezultatai.“
Kristupas žirgą lygina su šokių partneriu: „Jeigu pasiimi blogą partnerį, tai kaip sušoksi?“
„Tačiau ir nuo raitelio daug priklauso, – akcentuoja jis. – Šiais metais, pavyzdžiui, čempionate favoritas buvo raitelis, kuris gavo sidabrą. Jo žirgas buvo žymiai geresnis nei Mato, bet Matas yra žymiai geresnis šokėjas. Mes esame įpratę sportuoti ne su tokiais gerais žirgais, nes jauni geri žirgai arba parduodami brangiai, arba jų tiesiog neturi – nedaug perliukų atsiranda. Kiek metų dirbame, o tik ant abiejų rankų pirštų galėtume suskaičiuoti, kiek labai gerų žirgų esame turėję. Iš vidutinių žirgų bandome nulipdyti čempionus.“
Žirginis sportas – brangus sportas. Geri žirgai kainuoja nuo 100 tūkstančių eurų, o aukščiausio lygio – ir nuo milijono.
„Vaikai domisi žirgais, bet realiai tuo sportu gali užsiimti turtingų tėvų vaikai. Man asmeniškai šiame sporte nepatinka tai, kad kas turi pinigų, gali žymiai greičiau tobulėti ir iškilti, o kas neturi pinigų, tai tam vaikui teks kruvinas darbas ir dar nežinia, ar ką pasieks. Tik aukščiausiame lygyje – lygybė, ten visi turi rėmėjus ir gerus žirgus.“
Apie stipriausias brolio savybes
„Mato didžiausias talentas – psichologija. Jis yra labai ramus ir labai daug dirba, – apibūdina brolį Kristupas. – Šiame sporte turi būti labai darbingas ir mažiau emocionalus žmogus, nes yra labai daug nusivylimo. Turi būti toks, kuris nenusimena, kai nepasiseka, toliau dirba ir „nepasikelia“, neriečia nosies, kai ateina sėkmė.“
„Šiame sporte pagrindas – psichologija, pajautimas, kaip su arkliu komunikuoti. To gal ir galima išmokti, bet iš patirties galiu pasakyti, kad tai įgimtas dalykas – arba tu gyvulį jauti, arba nejauti. Vieni labai greitai mokosi, pagauna, ką aiškinu, o kiti, net laikantys save profesionalais visiškai nesupranta žirgo psichologijos.“
„Aš trejusmetus neleidžiu svetimiems prisiliesti prie žirgo, kurį mokau, Padarys vieną klaidą ir ją turėsi du mėnesius taisyti, – pasidalija savo patirtimi ruošiant konkūrinius žirgus. Pats mokėsi ir mokosi, kaip ruošti žirgus, važinėdamas po užsienius semtis patirties, stebėdamas, kaip kiti žirgininkai dirba.
Kristupas Pertraitis yra ir patyręs varžybų organizatorius.
„Varžybas organizuoti ėmėmės, nes Lietuvoje nebuvo varžybų, o jų mums patiems reikėjo, kad galėtume treniruotis, tobulėti“, – prisimena „Audruvio“ iniciatyvą Kristupas. Dabar jau penktą Lietuvos čempionatą vasarą rengė ir tris čempionatus žiemą yra rengęs.
Su drauge Aiste, irgi žirgininke, augina metų ir trijų mėnesių sūnų. Jis jau sėdėjo ant žirgo – tik kartu su tėvu. Kristupas svajoja, kad sūnus taptų žirgininku profesionalu.
„ Visos sąlygos tam yra. Kai paaugs, jam dešimt kartų bus lengviau prasimušti į aukštą lygį negu mums. Turiu tokią mintį, jeigu sūnus pradės profesionaliai sportuoti, aš nebejosiu, tik arklius ruošiu. Gal jau tada turėsime ir pasaulinio kalibro žirgus“, – svajoja Kristupas Petraitis.
Federacijos komentaras apie joniškiečių indėlį
Dalijamės Lietuvos žirginio sporto federacijos genealinės sekretorės Eglės Drackytės komentaru, kurio sulaukėme pasibaigus čempionatui:
„Mūsų šalyje matome reikšmingą sporto plėtrą ir jaunų perspektyvių raitelių skaičiaus didėjimą. Pastebėtina, kad dalyvių skaičius yra didžiulis, kas vertinama kaip stiprus sporto populiarėjimo ženklas. Ypač norėčiau paminėti joniškiečių raitelių ir žirgų, kurie įneša savo unikalų indėlį į šalies žirgų sporto paveikslą. Jie demonstruoja aukštą pasirengimo ir konkurencingumo lygį, o jų pasirodymai dažnai būna ypatingai įdomūs tiek žiūrovams, tiek visai žirgų sporto bendruomenei.
„Audruvio“ sporto klubo vaidmuo, surengiant šį čempionatą, yra neįkainojamas. Jų pastangos ir kasdienis darbas prisideda prie nacionalinės žirgų sporto bendruomenės stiprinimo ir įvairovės išlaikymo. Tokie renginiai kaip šis ne tik skatina sporto plėtrą, bet ir padeda išugdyti naują sportininkų kartą, kuri ateityje galės Lietuvą garsinti tarptautinėse arenose.“
