Naujausios
1996 m. spalis, Šiauliai
„Ankstyvas spalio rytas Šiauliuose. Didmiesčio gatve lėtai važiuoja automobilis su didele rudos spalvos būda. Benamiai šunys, lyg nujausdami nelaimę, bėga nuo automobilio. Važiuoja šungaudžiai. Pirmiausia aplankys tuos, kurie savo noru atiduos namų sargus mirčiai“, – rašo žurnalistė O. Laurutytė.
Aštuoniolikmetis Darius ir šešiasdešimt vienerių metų Stanislovas dirba šį darbą, nes „kažkas turi jį atlikti“. Darius sakė, kad savo šuns šungaudžiams į rankas neatiduotų.
„Šungaudžiai su savo gamybos kilpomis lėtai prisiartina. Šeimininkas nusega antkaklį, ir kilpų prismaugtas šuo privedamas prie automobilio. Būdos gale – durys. Jas pravėrus pasklinda automobilio išmetamųjų dujų kvapas, susimaišęs su kitu, mirties, kvapu. Šunys jį jaučia iš tolo,“ – rašoma.
Senas vilkšunis, velkamas prie automašinos būdos cypia, bet į šeimininką nepažvelgia.
Automobilis pajuda. Į būdą įvestas išmetamųjų dujų vamzdis.
Šungaudžiai sakė, kad po dešimties minučių šunys būdoje nugaišta neskausminga mirtimi.
„Nugaišusius šunis veža į Aleksandrijos sąvartyną. Gal keturių metrų pločio ir pusantro metro gylio nuolaidžiais kraštais duobėje guli apirę šunų ir kačių kūnai. Specialiu kabliu ir pirštinėtomis rankomis šungaudys ištraukia dar šiltus ar jau sustingusius kūnus. Sumeta į duobę ir užberia negesintomis kalkėmis.
Viskas. Šungaudžiai grįžta į miestą.“
1940 m. vasaris, Šiauliai
Vasarį, šalčiams iš Šiaulių pasitraukus, į gatves vedini ožiais išėjo vienintelio Šiauliuose likusio laikraščio „Įdomaus mūsų momentas“ personažai Klemensas su Padurka. Gyvuliai, ištempti iš tamsių kūtelių, atrodė gerokai suvargę, puolė badytis ir garsiai mekeno.
Klemas ir Padurka buvo miesto gyvenimo stebėtojai, komentuotojai, gandonešiai ir gatvės politikieriai. Vyriokai kalbėdavo paprastai, o dažnai – ir prastai, bet šiauliečiai juos mėgo ir laikė savo kasdienio gyvenimo dalimi.
– Sveiks, Pudurkėli! Ko stovi vidury ulyčios, lyg prarijęs žalią pliauską? – draugelį sveikino Klemas,
– Dairausi, ar nepamatysiu kur šungaudžių. Mano kieme tiek šunų susirinko, kad neatsivožiju į trobą įeiti.
– Be reikalo gaišti, prieteliau. Šunų jau nebegaudo, – pranešė Klemensas naujieną, jog miesto valdžia atsisakė šungaudžių paslaugų.
– Kodėl nebegaudo?
Klemas paaiškino, kad per neapdairumą į šungaudžio maišą buvo įgrūstas žinomo šiauliečio šunpalaikis, sako, retos veislės, brangesnis gal net ir už arklį.
– Kur čia šuva, pakastas? – pakaušį krapštė Padurka ir spyrė nerimstančiam ožiui į pasturgalį.
Draugeliai svarstė, kokie žmonės tie šiauliečiai: tai visa gerkle šaukia, reikalauja tramdyti palaidą miesto šunyną, o kai valdžia šunis pradeda šaudyti, sukyla gailestis, pakelia galvas ir Gyvūnų mylėtojų draugijos aktyvistai: atseit, nežmoniška, nešiuolaikiška, darykit, ką norit, bet nešaudykit. Tada valdžia pasamdo keletą šungaudžių, bet ir vėl negerai – ne tuos gaudo!
– Gražus šių dienų gyvenimas: už šunis galvas guldo, o beturčiams sušelpti ir cento nesukrapšto, bet moko – mylėk savo artimą kaip pats save, – lingavo galvą Klemas, postringaudamas, kad Gyvulių globos draugija nemato, kaip turgadieniais karčemų kiemuose iki vėliausios nakties šąla alkani ūkininkų arkliai. O vežikams nė motais, kad jų nuvaryti kuinai klumpa ant slidaus grindinio, susikruvina.
Pasigrabaliojęs atminty Klemas užtraukia dainušką:
Prie vežiko
Aida trojka!
Nauji metai!
Klišas kuinas.
Seni ratai.
Už du litu
Vežam ponus.
Kur nežino
Jųjų žmonos...
– Ne mums, prieteliau, šunišką filosofiją išspręsti, geriau pakalbėkim apie šeimyninius reikalus, – pritarė Padurka, kviesdamas Klemą į pažįstamo žydelio tarpuvartę.
Šiaulių rakaliai
Skaitydamas senuosius Šiaulių laikraščius mačiau po miestą slankiojantį senioką šungaudį.
Šungaudžius šiauliečiai vadindavo rakaliais. „Nesapnúok ràkalio!“, – mamos prieš miegą perspėdavo vaikus. „Tavo kumelė jau rakalio prašosi“, – sakydavo ūkininkai, turėdami galvoje gaištančių gyvulių pjovėją, koriką, marintoją, odų lupėją. Žodžiu, rakalis – žemai puolęs žmogus.
Perskaičius 1934 metų tautininkų savaitraščio „Mūsų kraštas“ straipsnelį, kaip viena moteriškė rakalį ėmė mušti lazda, o pro šalį ėję vyrukai, manydami: jei muša, tai gal ir reikia – skatino mušeiką ir patys kelis kartus užtvojo vargšui šungaudžiui.
„Šungaudis – neturtingas Šiaulių bedarbis. Gyvena jis Kalnely, atskirame name, visiškai vienas. Su juo kaimynai ne tik nesikalba, bet ir nesisveikina. Nors jis savo medžiokles dažniausiai vykdo rytais, bet beveik jau visas miestas jį pažįsta ir ne vienas, pro šalį eidamas, jį visaip pravardžiuoja.
Šunes gaudo jis su prie pagalio pririšta kilpa, kurią užneria šuneliui ant kaklo. Pagautą šunį jis neveda gatve, bet įkiša į maišą ir neša į sandėlį. Jei jis šunį pagauna rytą kiek vėliau, tai paskui jį dažniausiai eina būrys vaikų, kurie jį visaip kolioja, mėto akmenimis ir visaip stengiasi šunį iš jo atimti. Dažnai vaikams pavyksta, bet labai dažnai jie gauna į kailį“, – vaizdžiai nelaimingo rakalio istorija papasakojo ir „Įdomus mūsų momentas“.
Štai bėga trys litai...
Apie šungaudžius Šiauliuose 1928 metų spalį galbūt pirmasis prabilo laisvos minties savaitraštis „Momentas“, pranešęs, kad Šiaulių savivaldybė pasamdė du šunų gaudytojus, kurie jau buvo sugavę 40 keturkojų. „Neatsišaukus šunes yra žudomi“, – perspėjo laikraštis.
Iš laikraščių sužinome, kad Šiaulių rakaliai už sugautą šunį uždirbdavo po du litus. Vėliau Savivaldybė rakaliams jau mokėjo tris litus, todėl šiauliečiai juokaudavę:
– Veizėk, prieteliau, ana kur bėga trys litai...
Rakaliai turėdavo du pagalbininkus, jaunus berniukus, „kurie šunis užvaro ant kilpos.“ Šungaudis už sugautą šunį pagalbininkams mokėdavo 25 cnt. „Būna dienų, kad šungaudis uždirba 15 litų ir daugiau, bet būna ir „sausų“ dienų,“, – šiauliečius informavo laikraštis.
Šunų šeimininkai, norėdavę atsiimti savo augintinius, mokėdavo baudą.
Šunelis Nikis rakalio maiše
Štai bėga gražus, nedidelis kambarinis šunelis. Ateina šungaudis. „Pamatęs šunelį, jis paslepia už nugaros savo kilpą ir palengva sėlina prie šunelio. Šunelis jį irgi pamato, sustoja ir žiūri. Šungaudis, atkišęs mėsos šmotą, eina prie šunelio, bet tas staiga apsisuka ir pasileidžia bėgti. Šungaudis vejasi, įvaro šunelį į kiemą ir po kelių minučių eina jau su maišu ant nugaros, kuriame cypia „belaisvis“, – rašo „Įdomaus mūsų momento“ korespondentas.
Savivaldybės sandėlyje šunys buvo laikomi atskiruose narveliuose. „Čia jų yra keliasdešimt, yra įvairiausių veislių. Visi jie kaukia, cypia, loja...“
Į sandėlį ateina gražiai apsirengusi, susijaudinusi ponia.
– Kur jūs čia mano vargšą Nikį uždarėte? – piktinasi.
Kai suranda savo Nikį, paima jį ant rankų, bučiuoja, glamonėja...
– Vargšeli, tu mano, kaip sublogęs, turbūt ir parazitų visokių gavai... Ach, kokie beširdžiai tie žmonės!
„Ir bandyk tokiai poniai įtikinti, kad jos šunelis pagautas gatvėje kaip valkata, ji jums akis išdraskys“, – rašė laikraštininkas.
Amžina Šiaulių bėda
Palaidų, benamių šunų problema Šiaulius drebino nuolat, todėl policininkus keitė rakaliai, o šiuos – vėl policininkai. 1924 metų žiema laisvamaniškos prigimties laikraštis „Šiaulių naujienos“ ironizavo apie privilegijuotus Šiaulių Apygardos Teismo kiemo šunis. Jų vadas – Margis – rašė laikraštis, rodos, rečiau, bet visgi užpuldinėja piliečius. „Bakstels, būdavo, kam nors į pakinklį, ar silpnesnį parvers, bet daugiau daryti jam buvo uždrausta. Dabar gi, kai vėl šunų gaudymo sezonas užsibaigė, tai Margis vaikščioja visai liuosas ir elgiasi tiesiog chamiškai“, – rašyta.
Senam žydui Margis suplėšė paltą, pradžios mokyklos mokinį pakratė už kojos, o kiek prigąsdinta piliečių, kurie atėję teismo reikalais nedrįsdavo Margiui ir jo govėdai sušerti lazda, nes buvo tikri, jog tie šunys yra ApygardosTeismo nuosavybė – valdiškas turtas – todėl už jo gadinimą gali tekti brangiai sumokėti.
Šuniškos problemos įremta į kampą Šiaulių valdžia įsakydavo policijai imtis radikalių priemonių. 1933 metų kovą policijos surengtoje medžioklėje paklota apie 80 keturkojų, o tai sukėlė didžiulį progresyviųjų miestiečių nepasitenkinimą.
Iš padėties nebuvo išeities. Šuniška problema aplipo nevykusiais valdžios sprendimais, gandais, nuomonių šėlsmu ir vietos eiliuotojų įkvėpimu.
