Šeima žmonų nešimo čempionams yra didžiausias laimėjimas

Šei­ma žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­nams yra di­džiau­sias lai­mė­ji­mas

Žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­te Suo­mi­jo­je nu­ga­lė­to­jais ta­pę 31 me­tų pe­da­go­gė Ne­rin­ga ir 38 me­tų Vy­tau­tas Kirk­liaus­kai sa­vo sėk­mės ne­lai­ko lai­mė­ji­mu lo­te­ri­jo­je. Pa­sak čem­pio­nų, vis­kas pa­siek­ta at­kak­liu dar­bu bei su­ta­ri­mu. Jiems svar­bu bu­vu­si ne pri­zų ver­tė, o tai, kad įra­šė Lie­tu­vos var­dą į is­to­ri­ją.

Da­lia BY­ČIE­NĖ

– Kaip su­ti­ko nu­ga­lė­to­jus Lie­tu­va?

Vy­tau­tas: „Jei­gu bū­tu­me skri­dę, gal­būt oro uos­te kas ir bū­tų su­ti­kęs. Į Suo­mi­ją mes va­žia­vo­me sa­vo au­to­mo­bi­liu. Už­tat na­mie lau­kė di­džiu­lės ir nuo­šir­džios su­tik­tu­vės. Su­ti­ko su čem­pio­nų tor­tu, su pla­ka­tais, lin­kė­ji­mais.

Mū­sų grįž­tan­čių lau­kė apie 30 bran­giau­sių žmo­nių: tė­vai, gi­mi­nės, ar­ti­miau­si drau­gai. Jas su­ren­gė se­suo ir ma­ma. Bu­vo ne­ti­kė­ta ir la­bai mie­la.“

– Ar ti­kė­jo­tės lai­mė­ti?

Vy­tau­tas: „Kai ži­nai, kad po ta­vęs bėgs še­šis kar­tus pa­sau­lio čem­pio­na­tą lai­mė­jęs suo­mis, sten­gie­si pa­da­ry­ti mak­si­mu­mą. Sa­ve ra­mi­no­me, kad mums už­tek­tų pri­zi­nės vie­tos, bet vi­sa­da no­ri­si pa­da­ry­ti dau­giau.“

– Nuo ko pra­si­dė­jo jū­sų no­ras da­ly­vau­ti žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­tuo­se?

Vy­tau­tas: „Pra­džia bu­vo prieš de­vy­ne­rius me­tus. Pers­kai­čiau, kad pa­sau­lio žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­te nu­ga­lė­jo suo­mių po­ra.

At­ne­šiau laik­raš­tį Ne­rin­gai ir sa­kau, ruoš­ki­mės, va­žiuo­ki­me. Ji ne­gal­vo­ju­si su­ti­ko. Ir štai po de­vy­ne­rių me­tų atė­jo die­na, kai ta­po­me nu­ga­lė­to­jais. Į tiks­lą su­dė­jau vi­są sa­ve."

– Ar bi­jo­jai, Ne­rin­ga, juk te­ko ir po van­de­niu pa­bū­ti?

Ne­rin­ga: „Ne­bi­jo­jau, nes ži­no­jau, kas lau­kia, ir pa­si­ti­kė­jau Vy­tau­tu. Jau­du­lys vi­sa­da yra, bet atei­na lai­kas, ir su­si­kau­pi.“

– Čem­pio­na­te jums dėl svo­rio ne­ki­lo pro­ble­mų – 49 ki­log­ra­mai, tiek, kiek rei­kia. Nei vy­rui per sun­ki, nei kup­ri­nės ant pe­čių ne­šti. Kaip rei­kia iš­lai­ky­ti to­kį idea­lų svo­rį?

Ne­rin­ga: „Ne­rei­kia va­ka­re val­gy­ti. Mes sten­gia­mės pa­va­ka­rie­niau­ti iki 18–19 va­lan­dos. Vė­liau – tik dar­žo­vės, viš­tie­na, o sal­du­my­nai tik ry­te.

Da­rau iš­kro­vos die­ną kar­tą per sa­vai­tę. Tą die­ną ge­riu tik pa­su­kas. Ste­biu sa­vo svo­rį. Nė­ra taip, kad rei­kė­tų daug mes­ti, nes spor­tuo­ju.“

Vy­tau­tas: „Ne­rin­ga sten­gia­si ne­priaug­ti svo­rio, aš sten­giuo­si jo ne­pra­ras­ti. Sve­riu ga­na ne­daug, 80 ki­log­ra­mų. Apsk­ri­tai ne­su­reikš­mi­nu mais­to. Jei da­vė, val­gau, ne­da­vė, ge­rai ir taip.“

– Jei po­ra bū­tų su­si­py­ku­si, ar jai sek­tų­si žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­te?

Vy­tau­tas: „Ne­ži­nau, kaip bū­tų ki­tiems. Mes tu­ri­me ne­ra­šy­tą tai­syk­lę – nei­ti mie­go­ti su­si­py­kus. Jei pro­ble­mų ky­la, jas iš­spren­džia­me die­ną.

Pa­ga­liau ne­la­bai tu­ri­me dėl ko pyk­tis. Aiš­ku, kad sun­ku bū­tų star­tuo­ti ap­si­py­kus. Kai jau­ti, kad my­li­mas žmo­gus su ta­vim, pa­si­ren­gęs tau pa­dė­ti ir gy­ve­ni­me, ir var­žy­bo­se, ne­pa­ly­gin­ti leng­viau.“

– Kur ju­du su­si­ti­ko­te?

Ne­rin­ga: „Mes kar­tu jau 14 me­tų. Su­si­ti­ko­me sa­va­ja­me mies­te per Nau­juo­sius me­tus, prie mies­to eg­lu­tės. Vai­ki­nų kom­pa­ni­ja pa­kvie­tė mer­gi­nų kom­pa­ni­ją pra­tęs­ti drau­ge va­ka­rė­lio. Taip ir su­si­pa­ži­no­me.“

Vy­tau­tas: „Aš­tuo­ne­ri me­tai, kaip mes su­si­tuo­kę, au­gi­na­me sū­ne­lius – pen­ke­rių ir pu­sant­rų. Vai­kai mus stu­mia ju­dė­ti į prie­kį. Mes vi­sa­da sa­ko­me – šei­mo­je tu­ri bū­ti trys vai­kai, o kaip jau Die­vas duos, taip ir bus.

Mei­lė? Gal to, kas bu­vo prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų, ne­bė­ra, bet li­ko svar­biau­sia – pa­si­ti­kė­ji­mas ir pa­gar­ba.“

– Ar gal­vo­ja­te da­ly­vau­ti čem­pio­na­te atei­nan­čiais me­tais?

Vy­tau­tas: „No­rė­tų­si ap­gin­ti ti­tu­lą, bet ne­ga­li nie­ko pla­nuo­ti. Aš vis tiek spor­tuo­siu. Tre­jus me­tus da­ly­va­vo­me, ket­vir­tus lai­mė­jo­me, gal ir penk­tas kar­tas ne­me­luo­tų. Šie­met mus la­bai pa­lai­kę suo­mių sir­ga­liai ap­do­va­no­jo pra­var­de – Kul­ka. No­rė­jo­me įro­dy­ti ir įro­dė­me.“

– Kaip jau­čia­tės ap­len­kę 39 po­ras ir lai­mė­ję?

Ne­rin­ga: „Iš pra­džių sun­ku bu­vo pa­ti­kė­ti. Bu­vo­me su­tri­kę.“

Vy­tau­tas: „Da­rė­me – pa­da­rė­me. Gy­ve­ni­mas ir su­si­de­da iš aki­mir­kų. Vie­ną kar­tą jos džiu­gi­na, ki­tą – nu­vi­lia. Svar­biau­sia – tu­rė­ti gy­ve­ni­me tiks­lą. Šei­mo­je mū­sų tiks­las – pa­gau­sin­ti šei­mą, o var­žy­bo­se – ko­vo­ti ir ne­pa­si­duo­ti.“

– Jus vi­si lai­ko pa­vyz­di­ne šei­ma. Kas su­tvir­ti­na šei­mas? Daž­nai at­ro­do, tarp po­ros van­dens la­šo ne­per­lie­si, o praei­na me­tai ki­ti – ir le­kia į skir­tin­gas pu­ses.

Vy­tau­tas: „Ma­no pa­ta­ri­mas bū­tų ne­sku­bė­ti kel­ti ves­tu­vių, kol ne­si tik­ras, ar gy­ven­si ir užau­gin­si kar­tu vai­kus.“

– 2008 me­tais vie­no­je lo­te­ri­jo­je per įsi­my­lė­jė­lių die­ną lai­mė­jo­te au­to­mo­bi­lį „Ško­da Fa­bia“. Ar se­ka­si lo­te­ri­jo­se ir da­bar?

Vy­tau­tas: „Jau nu­va­ži­nė­jo­me tą au­to­mo­bi­lį. Ki­tą tu­ri­me. Da­bar ne­be­tu­ri­me lai­ko lo­te­ri­joms, ne­be­gau­na­me ma­te­ria­lių do­va­nų, bet lai­mi­me ki­tas. Tu­ri­me gra­žią šei­mą, au­gi­na­me svei­kus sū­ne­lius, pa­tys esa­me svei­ki. Kar­tais nu­si­per­ka­me lo­te­ri­jos bi­lie­tą, bet lai­mė­ji­mo ne­su­reikš­mi­na­me. Ne taip pi­ni­gai tu­ri bū­ti už­dir­ba­mi.“

Pa­gal ve.lt

EPA-EL­TA nuo­tr.

Lie­tu­vos at­sto­vai ma­ri­jam­po­lie­čiai Ne­rin­ga ir Vy­tau­tas Kirk­liaus­kai žmo­nų ne­ši­mo var­žy­bo­se 253,5 m tra­są įvei­kė per 1 mi­nu­tę 5,10 se­kun­dės.