Šeimos šaknys į Šiaulius sugrąžino iš Brazilijos

Šei­mos šak­nys į Šiau­lius su­grą­ži­no iš Bra­zi­li­jos

Bra­zi­li­jos Va­ka­rų Pa­ra­nos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė dr. Mar­cia Si­pa­vi­čius Sei­de šį ru­de­nį grį­žo ten, iš kur ki­lu­sios jos gi­mi­nės šak­nys – į Šiau­lius. Jos se­ne­lis Me­čys Kęs­tu­tis Si­pa­vi­čius dir­bo ir va­do­va­vo Šiau­lių pre­ky­bos ins­ti­tu­tui, pir­ma­jai Šiau­lių aukš­ta­jai mo­kyk­lai. Ka­ro pa­bai­go­je se­ne­lio šei­ma trau­kė­si į Va­ka­rus, ga­liau­siai at­si­dū­rė Bra­zi­li­jo­je. Į Šiau­lius Mar­cia at­ve­dė ne tik moks­li­nis in­te­re­sas – ji džiau­gia­si, kad lie­tu­viš­kos šak­nys at­gy­ja.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Gar­si gi­mi­nė

Rug­sė­jį Bra­zi­li­jos Va­ka­rų Pa­ra­nos uni­ver­si­te­to ling­vis­ti­kos ir po­rtu­ga­lų kal­bos pro­fe­so­rė dr. Mar­cia Si­pa­vi­čius Sei­de skai­tė pa­skai­tas Šiau­lių uni­ver­si­te­te.

Su Mar­cia su­si­sie­kė­me jai jau grį­žus į Bra­zi­li­ją – mo­te­ris mie­lai su­ti­ko pa­si­da­ly­ti iš­skir­ti­ne sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ja. Ją 44-erių Mar­cia da­bar dė­lio­ja po kruo­pe­lę ir at­ran­da iš nau­jo.

Į Lie­tu­vą pro­fe­so­rė at­vy­ko ne tik dėl moks­li­nio ty­ri­mo – čia ją at­ve­dė ir no­ras pa­žin­ti sa­vo praei­tį, ku­rio­je – gar­sios ir nu­si­pel­niu­sios Lie­tu­vai as­me­ny­bės.

Jos se­ne­lis Me­čys Kęs­tu­tis Si­pa­vi­čius (1909–1976) bu­vo Pre­ky­bos ins­ti­tu­to Šiau­liuo­se dės­ty­to­jas, rek­to­rius, Šiau­lių mu­zi­kos teat­ro stei­gė­jas, Pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų val­dy­to­jas.

Pro­se­ne­lis Bro­nius Si­pa­vi­čius (1885–1972) – knyg­ne­šys, gy­dy­to­jas, pro­fe­so­rius. Už knyg­ne­šys­tę ne kar­tą sė­dė­jo ka­lė­ji­me. Ak­ty­viai lie­tu­vi­ni­mo veik­la už­siė­mė ir už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­se Kau­ka­ze. 1923–1926 me­tais bu­vo Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Svei­ka­tos de­par­ta­men­to di­rek­to­rius. Kau­no uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius.

„Mū­sų šei­mo­je vi­si ža­vė­jo­si se­ne­lio tė­vu: Bro­nius Si­pa­vi­čius bu­vo au­to­ri­te­tas“, – ra­šo Mar­cia.

Prop­ro­se­ne­lis Me­čis­lo­vas For­tu­na­tas Si­pa­vi­čius iš Pad­rat­vi­nio dva­ro (tuo­met – Kel­mės vals­čius) – 1863 me­tų su­ki­lė­lis, ko­vo­jęs prieš ca­ri­nę ar­mi­ją prie Pa­pi­lės, Gargž­duo­se. Pa­bė­go į Pa­ry­žių, su­grį­žo po ca­ro Alek­sand­ro III am­nes­ti­jos, pa­skelb­tos 1872 me­tais.

Gi­mi­nės šak­nys nu­ke­liau­ja iki Sa­pie­gų her­bo.

Lem­tin­gos pa­žin­tys

„Kai prieš 14 me­tų mi­rė tė­vas, ma­niau, kad ma­no lie­tu­viš­kos šak­nys nu­trū­ko am­žiams ir la­bai nu­liū­dau“, – ra­šo Mar­cia.

Jos do­mė­ji­mą­si šei­mos is­to­ri­ja pa­ža­di­no ne­ti­kė­ta ži­nu­tė. 2015 me­tais per feis­bu­ką su Mar­cia su­si­sie­kė Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­ti gi­mi­nai­tė: se­ne­lio bro­lio Eu­ge­ni­jaus sū­naus naš­lė. Tuo me­tu ji ke­lia­vo su duk­ra ir bu­vo ap­si­sto­ju­si Puer­to Ig­va­su, Ar­gen­ti­no­je. Bra­zi­li­jos at­stu­mais, ne­to­li mies­to, ku­riame gy­ve­na Mar­cia: jas sky­rė 3–4 va­lan­dų ke­lio­nė au­to­mo­bi­liu. Mo­te­rys nu­spren­dė pa­si­ma­ty­ti.

„Kal­bė­jo­mės 2–3 va­lan­das, ji pa­ro­dė se­nas šei­mos fo­tog­ra­fi­jas. Įsi­ti­ki­no­me, kad esu šei­mos da­lis. Ma­ne ir ma­no šei­mą pa­kvie­tė at­vyk­ti į Lie­tu­vą. Po šio su­si­ti­ki­mo pra­dė­jau stu­di­juo­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją, kal­bą ir vy­liau­si at­vyk­ti į Lie­tu­vą. Ga­liau­siai šių me­tų rug­sė­jį tai ga­lė­jau pa­da­ry­ti. 2015 me­tų su­si­ti­ki­mas bu­vo le­mia­mas: su­pra­tau, kad ne­ga­liu pa­mirš­ti sa­vo lie­tu­viš­kos praei­ties. Man ki­lo idė­ja plė­to­ti ty­ri­mus apie lie­tu­vius, lie­tu­vių pa­li­kuo­nis, Bra­zi­li­ją, mig­ra­ci­ją ir ono­mas­ti­ką.“

Per­nai feis­bu­ke Mar­cia ap­ti­ko teks­tą lie­tu­vių kal­ba, bet su­pra­to tik tiek, kad jis – apie pro­se­ne­lį.

Pa­ra­šiu­si ko­men­ta­rą, su­si­pa­ži­no su Da­riu­mi: paaiš­kė­jo, kad jie ir­gi yra gi­mi­nės – Da­riaus pro­se­ne­lis bu­vo Mar­cia pro­se­ne­lio bro­lis.

Ele­men­to­rių su­kū­rė la­ge­ry­je

Is­to­ri­ja, pa­si­da­ly­ta feis­bu­ke, pa­sa­ko­jo apie B. Si­pa­vi­čių ir praė­ju­sių me­tų Tarp­tau­ti­nė­je Vil­niaus kny­gų mu­gė­je pir­mą kar­tą vie­šai pri­sta­ty­tą ypa­tin­gą eks­po­na­tą – ele­men­to­rių ant ber­žo to­šies. Jį la­ge­ry­je sa­vo duk­rai Da­ly­tei Si­pa­vi­čiū­tei su­kū­rė tė­tis B. Si­pa­vi­čius.

Iki lem­tin­gos 1941 me­tų bir­že­lio 14-osios B. Si­pa­vi­čius dir­bo gy­dy­to­ju Ro­kiš­ky­je. Ats­kir­tas nuo šei­mos, bu­vo iš­vež­tas į Kras­no­jars­ko kraš­to Re­šio­tų la­ge­rį. Žmo­na Eu­ge­ni­ja ir pen­ke­rių me­tų duk­ra Da­ly­tė at­si­dū­rė trem­ty­je. Šei­ma su­si­ti­ko tik po 15 me­tų.

1943 me­tais la­ge­ry­je duk­rai tė­vas su­kū­rė ka­lė­di­nę do­va­ną – ma­žy­tį ber­žo to­šies ele­men­to­rių „Lakš­tu­tė“ ir rai­dy­nė­lį. Iš­ra­šė ir iš­pie­šė va­di­na­muo­ju che­mi­niu pieš­tu­ku. Mir­ties la­ge­ry­je su­kur­tą do­va­ną pa­vy­ko per­duo­ti tik po ke­le­rių me­tų.

Lie­tu­viš­kas ele­men­to­rius, tar­si ti­kė­ji­mo ženk­las, kad vie­ną die­ną su­grįš į sa­vo kraš­tą, ta­po šei­mos re­lik­vi­ja. Eks­po­nuo­ti mu­gė­je ją pa­sko­li­no Vio­le­ta Pi­ke­lie­nė, Da­lios Si­pa­vi­čiu­tės duk­ra.

„Tai ti­kė­ji­mo, vil­ties ir stip­ry­bės kny­ge­lė“, – straips­ny­je „Stip­ry­bė ber­žo to­šy­je“ ra­šė V. Pi­ke­lie­nė.

Taip Mar­cia su­ži­no­jo, jog pro­se­ne­lis B. Si­pa­vi­čius tu­rė­jo duk­rą ir kad ji – gy­va.

„Tą aki­mir­ką su­pra­tau, kad tu­riu bū­ti­nai nu­vyk­ti į Lie­tu­vą su ja su­si­pa­žin­ti. Da­rius pa­dė­jo įgy­ven­din­ti sva­jo­nę.“

Su­jun­gė ty­ri­mas

Ap­lin­ky­bės klos­tė­si pa­lan­kiai. Tuo pat me­tu kong­re­se Ko­lum­bi­jo­je Mar­cia su­si­ti­ko drau­gą, ku­ris su žmo­na ruo­šė­si vyk­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą. Mar­cia už­si­mi­nė, kad ir ji Šiau­liuo­se no­rė­tų plė­to­ti tarp­tau­ti­nį ty­ri­mą.

Už­si­mez­gė ry­šiai su Šiau­lių uni­ver­si­te­tu ir, tal­ki­nant Lo­li­tai Pet­ru­lio­nei, Mar­cia at­vy­ko skai­ty­ti pa­skai­tų. Tai bu­vo pro­fe­si­nis ke­lio­nės į Lie­tu­vą tiks­las: pa­si­da­ly­ti ži­nio­mis su stu­den­tais ir at­lik­ti gre­ti­na­mą­jį ty­ri­mą.

Mar­cia kar­tu su ke­le­tu Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jų kau­pia ir ana­li­zuo­ja in­for­ma­ci­ją apie var­dų su­tei­ki­mą Bra­zi­li­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Moks­li­nin­kė džiau­gia­si, kad jos ty­ri­mų sri­tis – ono­mas­ti­ka – lei­džia pri­si­lies­ti prie sa­vo kil­mės: „Ono­mas­ti­ka yra dau­giau nei tik tik­ri­nius var­dus ty­ri­nė­jan­ti ling­vis­ti­kos ša­ka. Jos dė­ka ga­li­ma pro­jek­tuo­ti, at­kur­ti ir ana­li­zuo­ti kiek­vie­nos tau­tos kal­bos spe­ci­fi­ką, men­ta­li­te­tą, kul­tū­ri­nį ir is­to­ri­nį pa­vel­dą.“

Lie­tu­vo­je Mar­cia pra­lei­do 16 die­nų, lan­kė­si Vil­niu­je, Kau­ne, Jo­na­vo­je, Birš­to­ne, Ni­do­je, Pa­lan­go­je, Kel­mė­je, ke­liuo­se ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se.

Ke­liau­da­ma su­si­ti­ko su gi­mi­nai­čiais.

Biog­ra­fi­ją ap­ti­ko laik­raš­ty­je

Šiau­liuo­se Mar­cia sim­bo­liš­kai su­grį­žo ten, kur dir­bo jos se­ne­lis. 1939 me­tais iš Klai­pė­dos į Šiau­lius bu­vo per­kel­tas Pre­ky­bos ins­ti­tu­tas: pir­mo­ji aukš­to­ji mo­kyk­la Šiau­liuo­se.

Pre­ky­bos ins­ti­tu­to stu­di­jos po­rą me­tų vy­ko da­bar­ti­nia­me cent­ri­nia­me pa­šte, po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te ir Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, o 1941 me­tais per­si­kė­lė į nau­jai pa­sta­ty­tą pa­sta­tą Vy­tau­to gat­vė­je nu­me­ris 84 (da­bar – Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ka).

1943 me­tais ko­vo mė­ne­sį Pre­ky­bos ins­ti­tu­tas, kaip ir ki­tos Lie­tu­vos aukš­to­sios mo­kyk­los, bu­vo už­da­ry­tas, žlu­gus na­cių pa­skelb­tai jau­ni­mo mo­bi­li­za­ci­jai.

Ais­tė La­zaus­kie­nė kny­go­je „Pir­mo­ji aukš­to­ji mo­kyk­la Šiau­liuo­se: Pre­ky­bos ins­ti­tu­tas 1939–1944“ ra­šo, jog stu­di­jos to­liau ga­lė­jo vyk­ti ne­le­ga­liai, nes 1944 me­tais bu­vo svars­ty­ti du dip­lo­mi­niai dar­bai, ko­mi­si­jo­se da­ly­va­vo Mar­ci­lio­nis, Si­pa­vi­čius ir Skir­gau­das: „Tai bu­vo pa­sku­ti­nie­ji ins­ti­tu­to dės­ty­to­jai. 1944 me­tų va­sa­rą grį­žus Rau­do­na­jai ar­mi­jai apie 80 pro­cen­tų pe­da­go­gi­nio per­so­na­lo pa­si­trau­kė į Va­ka­rus.“

Koks Mar­cia se­ne­lio li­ki­mas? M. K. Si­pa­vi­čiui is­to­ri­jos lū­žiai lė­mė am­ži­no­jo poil­sio at­gul­ti to­li nuo Tė­vy­nės – Bra­zi­li­jo­je.

Kai M. K. Si­pa­vi­čius 1976 me­tų rug­sė­jo 14 die­ną mi­rė, anū­kei te­bu­vo vie­ne­ri. Per­nai Mar­cia San Pau­lo Vi­la Ze­li­na lie­tu­vių bend­ruo­me­nės laik­raš­ty­je „Mū­sų Lie­tu­va“ ap­ti­ko teks­tą „Pri­si­mi­nus a. a. Kęs­tu­tį Me­čį Si­pa­vi­čių“, pa­ra­šy­tą po jo mir­ties. Ja­me api­bend­rin­tas vi­sas ve­lio­nio gy­ve­ni­mas.

„Kaip jau bu­vo ra­šy­ta (ML Nr. 38) š. m. rug­sė­jo mėn 14 d., So Vi­cen­te po il­gos ir sun­kios li­gos mi­rė KĘS­TU­TIS ME­ČYS SI­PA­VI­ČIUS. Ve­lio­nis at­vy­ko į Bra­zi­li­ją 1947 m. ir dau­giau­sia iš­gy­ve­no So Vi­cen­te mies­te. Pas­ta­ruo­ju lai­ku lai­kė­si dau­giau pa­si­trau­kęs nuo vie­šu­mos ir ne­dau­ge­lio drau­gų pa­žįs­ta­mas.

Bet šis ty­laus, nors ir ryž­to bū­do žmo­gus pa­li­ko sa­vo at­mi­ni­mui vi­są ei­lę dar­bų. Jo var­das ypač yra su­sie­tas su Pre­ky­bos ins­ti­tu­to veik­la, kurs bu­vo 1934 m. įsteig­tas Klai­pė­do­je ir vė­liau per­kel­tas į Šiau­lius. Šio­je aukš­to­jo­je moks­lo įstai­go­je K. M. Si­pa­vi­čius pa­li­ko sva­rų sa­vo dar­bo įna­šą – išug­dė dau­giau kaip 200 stu­den­tų, ku­rie, už­bai­gę aukš­tuo­sius pre­ky­bos moks­lus, ir šian­dien dau­ge­ly­je kraš­tų uži­ma at­sa­kin­gas pa­rei­gas dė­ka Lie­tu­vo­je įsi­gy­tų ži­nių.

K. M. Si­pa­vi­čius gi­mė 1909 m., va­sa­rio mėn. 17d. Šiau­liuo­se, bai­gė Kau­no Auš­ros gim­na­zi­ją ir aukš­tuo­sius pre­ky­bos moks­lus Ant­ver­pe­ne, Bel­gi­jo­je. Stei­gian­tis Pre­ky­bos ins­ti­tu­tui, bu­vo pa­kvies­tas pir­mo­jo rek­to­riaus, min. Er­nes­to Gal­va­naus­ko, į moks­lo per­so­na­lą. Vė­liau, ša­lia pro­fe­sū­ros, ėjo ir ad­mi­nist­ra­ci­jos še­fo pa­rei­gas.

Pra­si­dė­jus so­vie­tų oku­pa­ci­jai, K. M. Si­pa­vi­čius užė­mė Pre­ky­bos ins­ti­tu­to rek­to­riaus pa­rei­gas, kaip tin­ka­miau­sias as­muo to mo­men­to ap­lin­ky­bė­se. Iš Mask­vos pri­siųs­ti ko­mi­sa­rai iš pat pra­džių pa­si­sa­kė už Ins­ti­tu­to už­da­ry­mą, ka­dan­gi Pre­ky­bos ins­ti­tu­tas bu­vo vie­nin­te­lė aukš­to­ji mo­kyk­la Lie­tu­vo­je pri­va­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos tei­sė­mis.

Kaip rek­to­rius K. M. Si­pa­vi­čius už­si­tar­na­vo daug nuo­pel­nų gin­da­mas ko­le­gas ir stu­den­tus nuo so­vie­tų NKVD po­li­ci­jos, gel­bė­da­mas nuo tik­ro ka­lė­ji­mo, nak­tis pra­leis­da­mas be­si­gin­čy­da­mas su so­vie­tų par­ti­jos ir po­li­ci­jos agen­tais.

Šio­se sun­kio­se pa­rei­go­se iš­si­lai­ky­ti K. M. Si­pa­vi­čiui pa­dė­jo la­bai ge­ras ru­sų kal­bos ži­no­ji­mas, as­me­niš­kas su­ma­nu­mas su­pin­ti int­ri­gas ko­mu­nis­tų par­ti­jos ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nu tar­pe, be­gi­nant „so­vie­ti­nės mo­ra­lės“ tei­sin­gu­mą. Ga­li­ma pri­dė­ti dar­gi, kad K. M. Si­pa­vi­čiaus tė­vas, Lie­tu­vo­je ži­no­mas dak­ta­ras Bro­nius Si­pa­vi­čius, kar­tu su sa­vo bro­liais bu­vo ak­ty­vus 1905 m. re­vo­liu­ci­jos vei­kė­jas, bu­vęs suim­tas ir iš­trem­tas į Si­bi­rą.

Klai­pė­do­je K. M. Si­pa­vi­čius bu­vo „Pre­ky­bos ir pra­mo­nės“ žur­na­lo re­dak­to­rius ir lei­dė­jas. Šiau­liuo­se vo­kie­čių lai­kais bu­vo Pre­ky­bos ir pra­mo­nės, rū­mų val­dy­to­jas. Ei­da­mas šias pa­rei­gas, K. M. Si­pa­vi­čius dar kar­tą pa­ro­dė daug drą­sos, de­rė­da­ma­sis jau su vo­kie­čių oku­pa­ci­nės val­džios at­sto­vais, kad ap­rū­pin­tų mais­tu ir ki­to­mis pre­kė­mis Šiau­lių apy­gar­dos gy­ven­to­jus.

Tuo pa­čiu me­tu K. M. Si­pa­vi­čius bu­vo ir Šiau­lių Mu­zi­kos teat­ro stei­gė­jas. Su­bū­ręs ap­link sa­ve vi­są ei­lę mu­zi­kos mė­gė­jų, dar­buo­to­jų ir so­lis­tų (so­lis­tė Die­vai­ty­tė, J. By­ra, P. Ar­mo­nas, Sta­sys Dau­tar­tas, Šiau­lių Mu­zi­kos mo­kyk­los auk­lė­ti­niai), 1943 m. pa­sta­tė tris ope­re­tes ir pa­ruo­šė A. Ra­čiū­no ope­rą „Trys ta­lis­ma­nai“, ku­rios prem­je­rą be­tgi su­grio­vė be­siar­ti­nan­čio so­vie­tų fron­to grės­mė. Šia­me Mu­zi­kos teat­re pra­dė­jo sa­vo pir­muo­sius me­no žings­nius vi­sa ei­lė nau­jų ar­tis­tų (Vil­do­vas, Sa­do­nis ir ki­ti), ku­rie, pa­ska­tin­ti šia ne­ti­kė­ta pro­ga, vė­liau tvir­tai pe­rė­jo į me­ni­nin­kų ei­les.

At­vy­kęs į Bra­zi­li­ją, K. M. Si­pa­vi­čius sto­jo dirb­ti į me­džio pra­mo­nę „In­dust­ria de Em­ba­la­gens Ame­ri­ca­na S.A“ kur po trum­po lai­ko bu­vo iš­rink­tas di­rek­to­riu­mi ir iš­tar­na­vo iki 1958 m. Šio­je įmo­nė­je K. M. Si­pa­vi­čius spar­čiai iš­si­tar­na­vo kaip ga­biau­sias di­rek­to­rius.

Pa­sit­rau­kęs iš pra­mo­nės, įsi­kū­rė pre­ky­bo­je So Vi­cen­te mies­te sa­vo var­du, kur ve­dė ke­le­tą krau­tu­vių ga­lu­ti­nai ap­si­sto­jęs prie raš­ti­nės reik­me­nų sri­ties.

Sa­vo šei­mos gy­ve­ni­me K. M. Si­pa­vi­čius griež­tai lai­kė­si sa­vo tė­vų kal­bos ir tra­di­ci­jų, iš­mo­kęs sa­vo vai­kus lie­tu­vių kal­bos. Bu­vo są­mo­nin­go de­mok­ra­to įsi­ti­ki­ni­mus tu­rin­tis as­muo, pa­pras­tas sa­vo san­ty­kiuo­se su bet kuo, dos­nus pa­gal­bos pra­šan­tiems, ir pa­lik­da­mas iš­ti­ki­mos drau­gys­tės at­min­tį.

Lais­va­lai­kiu daž­niau­siai pa­si­ro­dy­da­vo pil­nas są­mo­jaus ir ge­ros nuo­tai­kos, ją per­duo­da­mas ar­ti­mie­siems, iš­ven­gęs nu­si­mi­ni­mo sa­vo sun­kiau­siuo­se gy­ve­ni­mo mo­men­tuo­se. Toks jo pa­veiks­las te­pa­lie­ka at­min­ty­je dau­ge­lio jo ko­le­gų, gi­mi­nių, šei­mos na­rių, stu­den­tų, pa­val­di­nių ir vi­sų ki­tų (ku­rie šian­dien ran­da­si vi­suo­se kraš­tuo­se) kaip žmo­gus, ku­ris pa­li­ko įmin­tą sa­vo gy­ve­ni­mo pėd­sa­ką mū­sų tar­pe.“

Pri­si­me­na ba­by­tę

Pa­sak Mar­cia, pir­mo­ji M. K. Si­pa­vi­čiaus žmo­na bu­vo Ma­ri­ja Ju­zė De Pau­ro, jie su­si­tuo­kė 1933 me­tais: „Jam tuo­met bu­vo 24 me­tai, jai 32!“

Mar­cia pri­si­me­na ba­by­tę Fri­dą Ka­se­liū­nai­tę (1919–1993), M. Si­pa­vi­čiaus ant­rą­ją žmo­ną (ang­lų kal­ba pa­ra­šy­ta­me laiš­ke Mar­cia sa­vo mo­čiu­tę te­be­va­di­na „ba­by­te“ – red. past.). Fri­da bu­vo jo stu­den­tė Pre­ky­bos ins­ti­tu­te. Dės­ty­to­jas ir stu­den­tė pa­mi­lo vie­nas ki­tą, vy­ras iš­si­sky­rė su pir­mą­ja žmo­na. M. K. Si­pa­vi­čius su Fri­da su­si­tuo­kė 1944 me­tų lie­pos 6 die­ną Šiau­liuo­se.

Ar­tė­jant ant­ra­jai so­vie­tų oku­pa­ci­jai, šei­ma pa­si­trau­kė į Va­ka­rus – at­si­dū­rė Aust­ri­jo­je. Čia gy­ve­no ke­le­rius me­tus, čia gi­mė Mar­cia tė­vas Kęs­tu­tis Bro­nius (1946–2004). Ant­ra­sis sū­nus Al­gir­das Emi­lio į pa­sau­lį atė­jo 1949 me­tais.

Aust­ri­jo­je M. K. Si­pa­vi­čius dir­bo „Swa­rovs­ki“ kris­ta­lų ga­myk­lo­je, ku­rį lai­ką bu­vo lie­tu­vių at­sto­vas.

Į Bra­zi­li­ją šei­ma iš­vy­ko pa­gal Bra­zi­li­jos pre­zi­den­to Ge­tu­lio Var­gas išim­ti­nį mig­ra­ci­jos įsta­ty­mą.

„Ma­no ba­by­tė ke­le­tą kar­tų pa­sa­ko­jo, kad iš vi­sų vai­kų ir kū­di­kių, plau­ku­sių lai­ve, ma­no tė­tis bu­vo vie­nin­te­lis, ku­ris ke­lio­nė­je ne­si­rgo. Vai­kys­tė­je aš daž­nai ap­lan­ky­da­vau mo­čiu­tę. Ji ne­mėg­da­vo kal­bė­ti apie praei­tį, ji bu­vo la­bai links­ma, mie­la ir nie­ka­da nie­kuo ne­si­skųs­da­vo.“

Nors se­ne­lio Mar­cia ne­pri­si­me­na, ma­no, kad jis bu­vo drą­sus žmo­gus, ku­ris mo­ko gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiu. Šiau­liuo­se žmo­nėms pa­dė­jo ir so­vie­ti­nės, ir na­cių oku­pa­ci­jos me­tais. Gy­ven­da­mas Bra­zi­li­jo­je, rė­mė vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je li­ku­sį jau­nes­nį­jį bro­lį Eu­ge­ni­jų, kad šis ga­lė­tų stu­di­juo­ti uni­ver­si­te­te.  Padėjo ir broliui Broniui Kęstučiui Brazilijoje.

Mokėjo lietuviškai

Marcia dėlioja šeimos genealoginį medį: jos tėtis Kęstutis Bronius vedė brazilę Nympha Aparecida Alvarenga, jiems gimė dvi dukros ir sūnus: Lara, Marcia, Bruno Kęstutis.
Marcia mama buvo San Paulo pedagogikos ir švietimo universiteto profesorė.

"Mano tėvas buvo chemijos inžinierius, labai protingas žmogus, su itin aukštu IQ. Jis kalbėjo ir rašė lietuviškai, portugališkai, prancūziškai ir angliškai, dirbo tarptautinėse įmonėse "Rhodia", "Setal". Kai buvau vaikas, jis skaitydavo knygas angliškai ir iš karto lengvai versdavo į portugalų kalbą."

Marcia tėtis lietuviškai kalbėdavosi su tėvais, giminėmis ir keliais draugais, bet šeimos kalba buvo portugalų.

"Sesuo pasakojo, kad kai buvau 3–4 metų, mūsų babytė su mumis kalbėdavosi lietuviškai. Aš nesupratau, kad tai buvo lietuvių, o ne portugalų kalba, tiesiog supratau viską, ypač istorijas, kurias pasakodavo vakarais, kai likdavome pas ją."

Gerokai vėliau, apie 1990 metus, Marcia mama papasakojo, kad aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Brazilijos karinio režimo metais, Marcia sesuo klasėje istoriją papasakojo lietuviškai. Niekas nesuprato nė žodžio. Mama buvo iškviesta į mokyklą.
"Kitą savaitgalį nuvykome į San Visentę aplankyti babytės. Po diskusijos su tėvais mano babytė nustojo su mumis kalbėti lietuviškai."

Marcia prisimena: kol tėtis buvo gyvas, šeima namie valgydavo lietuviškus patiekalus, turėdami galimybę, dalyvaudavo Brazilijos lietuvių bendruomenės San Paule, vadinamos Sąjunga, renginiuose, užsukdavo į Vila Zelina, vienintelį Lotynų Amerikoje tikrą lietuvių rajoną, jo bažnyčią.
Dabar Marcia gyvena pietų Brazilijos regione, Paranoje, Candido Rondon mieste, netoli Foz do Iguasu.

Su Brazilijos lietuvių palikuonimis pabendrauja feisbuke, nes nuo vietų, kurias dažniausiai rinkosi gyventi lietuviai, skiria daugiau nei 1 000 kilometrų.
Marcia su vyru Jose Carlo Seide augina dvi dukras: Sofia Sipavičius Seide ir Joana Sipavičius Seide. Lietuviška pavardė tebelydi atžalas.
"Tikiu, kad pasidalyti prisiminimai leidžia pasijausti Lietuvos dalimi", – rašo Marcia. Ir tikisi, kad pavyks dar kartą atvykti į Lietuvą.

Marcia SIPAVIČIUS SEIDE archyvo nuotr.

Marcia Sipavičius Seide yra Paranos universiteto profesorė. Mokslininkė džiaugiasi, kad jos tyrimų sritis onomastika leidžia prisiliesti prie savo kilmės.

Bronius Sipavičius. Nuotraukoje jam – apie 20–25 metus.

Broniaus Sipavičiaus lageryje dukrai sukurto elementoriaus ir raidyno fragmentas.

Lageryje sukurto elementoriaus "Lakštutė" viršelis.

Broniaus Sipavičiaus laidotuvės.

Mečys Kęstutis Sipavičius (kairėje) su broliais Broniumi Kęstučiu ir  Eugenijumi. Dešinėje – mama Eugenija Sipavičienė.

Fridos Kaseliūnaitės (vėliau Sipavičienės) asmens liudijimas, išduotas 1939 metais, kai buvo Prekybos instituto studentė.

Viešėdama Lietuvoje, Marcia Sipavičius Seide aplankė ir Kryžių kalną.

Šiaulių universitete Marcia Sipavičius Seide skaitė paskaitas studentams. Bendradarbiaudama su dėstytojais, atlieka mokslinį tyrimą.