Naujausios
Tarptautinis renginys
Kiekvienais metais, liepos mėnesį Lenkijos teritorijoje esančiame Griunvalde minimos 1410 metais vykusio Žalgirio mūšio, kuriame jungtinės lietuvių ir lenkų pajėgos susigrūmė su kryžiuočiais, metinės. Tai tarptautinis renginys, į kurį suvažiuoja tūkstančiai žmonių iš visos Europos.
Lietuvių ir lenkų pergalė lėmė istorinį lūžį ir išgarsino Lietuvą visoje Europoje. O lietuviams ji tapo vienybės ir stiprybės simboliu.
Šiemet Žalgirio mūšio inscenizacija paminėtos 615-osios metinės. Kaip ir kasmet Griunvaldas virto Viduramžių miestu su 15-ojo amžiaus amatininkų turgeliu, į kurį susirenka amatininkai iš visos šalies, kur galima nusipirkti visko: nuo vinies iki kalavijo, nuo taburetės iki dubenėlio.
Čia vyksta riterių turnyrai. Organizuojami žaidimai. O svarbiausias akcentas – Žalgirio mūšio inscenizacija, kurioje dalyvauja apie 500 kovotojų, pasidalijusių į dvi grupes: lietuvius – lenkus ir Kryžiuočių ordino karius. Apie pusšimtis raitelių. Didžioji dalis – pėstininkai.
Jie apsirengę skirtingais šarvais, skirtingomis „gūniomis“ apdengę savo žirgus.
Rytis šiemet atliko Vytauto Didžiojo sargybinio – vėliavnešio rolę. Tik jojo ne ant savo Alnio, o ant kito iš Skruzdėlynės atvežto žirgo. Jo sartasis per septyniolika kelionės dienų pavargo, bijojo neįprastos aplinkos. Kitas inscenizacijoje dalyvavęs lietuvis Mindaugas Bliavas jojo lietuvių būryje. Pernykštėje inscenizacijoje kaip vienas lietuvių būrio raitelių buvo ir Rytis. Šiųmetinė rolė – reikšmingesnė.
„Šiemet dauguma inscenizacijos dalyvių jojo ant aukštų žirgų. Jų buvo 48. Tik Lietuvai atstovavo žemaitukai, – įspūdžius iš renginio, kuriame dalyvauja jau trečią kartą, pasakoja Rytis. – Žirgams šis reginys kelia labai daug streso. Barška kovotojų šarvai, gąsdinančius garsus skleidžia kalavijai, kuriais mojuoja raiteliai. Šaudo patrankos. Dega improvizuoto kaimo namai. Kai kurie žirgai pasibaido. Numeta raitelius. Tačiau niekas nieko čia nesureikšmina. Reginys priimamas kaip pramoga.“
Pasak Ryčio, lietuvių stovyklavietėje buvo apie pusšimtis žmonių. Renginys vyko keturias dienas – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Dalyvio mokestį, žirgų gardų nuomą ir išlaidas maistui finansavo Krašto apsaugos ministerija.
Inscenizacijos dalyviai miegojo palapinėse. Rytis nenorėjo palikti savo žirgo Alnio vieno. Pasitiesė kilimėlį jo garde ir miegojo kartu su žirgu. Per septyniolika kelionės dienų ir kelias dienas Griunvalde tarp raitelio ir žirgo atsirado ypatingas ryšys.
Sudilusi pasaga ant sienos
Iš Griunvaldo Rytis ir jo žirgas Alnis į Lietuvą jau buvo parvežti. Grįžęs į savo kemperį Skruzdėlynės viensėdyje 25 metų vaikinas dar tebedėlioja kelionės įspūdžius, kuriuos kasdien fiksavo dienoraštyje. Apmąsto savo santykį su žirgu. Išvaiko nuovargį, kuris, atsirado ne tiek dėl pačios kelionės, kiek dėl įspūdžių gausos.
Ant sienos pasikabino beveik sudilusią savo žirgo Alnio pasagą. Jį pakaustė prieš pat kelionę.
„Žirgui pasaga kaip žmogui batai, – sako Rytis. – „Basas“ žirgas nenueitų kelių šimtų kilometrų. Apskritai, Alnis buvo visiškai laukinis. Ganėsi pievose su visa banda. Jodinėti juo pradėjau tik likus mėnesiui iki kelionės į Griunvaldą. Leistis į tokią ilgą kelionę buvo didžiulė rizika. Iš pradžių jis baidėsi ir žmonių. O ką jau bekalbėti apie greitkeliais lekiančius vilkikus.
Sartajam Alniui – aštuoneri metai. Jį Rytis nupirko iš žemaitukus veisiančio Skruzdėlynės viensėdžio šeimininko Marijaus Čekavičiaus. Šiuo metu jo viensėdyje apsistojęs jaunuolis padeda ūkyje, prajodinėja žirgus, pamoko joti norinčius viensėdžio lankytojus.
Kartais Rytis leidžiasi į keliones žirgais. Ši tarptautinė kelionė į Griunvaldą – jau trečioji. Anksčiau žirgu nujojo nuo Salantų iki Trakų. Įveikė 800 kilometrų. Dalyvavo žygyje nuo Salantų iki Seredžiaus, kur įveikė 650 kilometrų. Savo patirtis fiksuoja paskyroje „Žygiai protėvių žirgais“.
„Tik aš ir žirgas“
Šiemet R. Dragūnas pasirinko žygį iki Griunvaldo. „Norėjau tokios „solo“ kelionės, – savo motyvus dėsto Rytis. – Pabūti su savimi, su gamta. Ne visi gali sau tai leisti. Neturi tiek laiko, kad galėtų tris savaites iškristi iš įprastos gyvenimo rutinos. Kiti negali sau leisti dėl finansų trūkumo, nes tokios kelionės nemažai kainuoja. Treti nepratę gyventi asketiškomis sąlygomis: miegoti palapinėje, apsieiti be karšto maisto, neturėti kur nusimaudyti ir kaip išsivalyti dantų.“
Susidėliojo preliminarų patį artimiausią maršrutą: „Skruzdėlynė – Kražiai – Jurbarkas – Vištytis – Goldap – Gizycko– Mragovo – Olsztynek – Griunvaldas.
Jojo įvairiais keliais. Kelionės pradžioje žirgas labai bijojo, ypač vilkikų. Po savaitės kiek apsiprato.
Kiekvieną vakarą apsistojęs poilsiui apgalvodavo kitos dienos maršrutą. Kur jos, kokiais keliais. Kokie objektai pakelyje bus. Nakčiai dažniausiai apsistodavo miške, prie upės ar ežero. Kad žirgui būtų pakankamai žolės ir vandens atsigerti. Susikurdavo laužą, išsikepdavo bulvių. Porą kartų buvo užsukęs į kavinę. Jodamas pro miestelius nusipirkdavo maisto parduotuvėje.
Daiktų minimaliai: palapinė, miegmaišis, kilimėlis, šiek tiek maisto ir vandens.
Jei karšta, jodavo mažiau, jei oras palankus – įveikdavo ir 40 kilometrų. Tik kelionės pabaigoje sulėtino tempą. Užtekdavo ir 25 kilometrų per dieną.
Tačiau kasdien tykojo dešimtys pavojų ir kildavo problemų, kurias turėjo spręsti tuoj pat ir visiškai vienas. Pavyzdžiui, žirgui pradėjo trinti balno tvirtinimo diržas. Galėjo atsitikti ir daugiau blogų dalykų, pavyzdžiui, apšlubti, patirti kitokių traumų. Per kelionę žirgas gerokai sulyso.
Buvo įklimpę į pelkę. Kai jodavo tiltais, kildavo grėsmė, kad pasibaidžius žirgui, gali nulėkti į vandenį arba ant kito kelio. Arba palįsti po vilkiku.
Tačiau nepaisant visko, Rytis linki ir kitiems pakeliauti panašiomis sąlygomis: be viešbučių, be patogumų. Tiesiog išeiti iš kasdienybės. Pabūti su savimi ir gamta. Tuomet smegenys pradeda kitaip veikti. Patiri tikrąją kelionės dvasią.
Autoservisas ar gamta?
Iki trylikos metų augęs Kaune, vėliau Šventojoje mokyklą baigęs Rytis įstojo į Kretingos profesinę technikos mokyklą, kur mokėsi automechaniko profesijos. Tačiau atlikdamas praktiką autoservise vaikinas pajuto, jog jam visiškai nepatinka būti nuolat užsidarius servise ar garaže. Nieko nepamatai...
Požiūrį padėjo pakeisti ir pažintis su Salantuose gyvenančiu Raitųjų skautų vadu, kuris pakvietė į žygį žirgais. Tai davė pradžią jo paties kelionėms ir pasirinkimui gyventi gamtoje.
Po kelionės į Griunvaldą Rytis mąsto apie žmogaus ryšį su žirgu. Anksčiau manė, jog jis atsiranda tiesiog mechaniškai. Kuo ilgiau dirbi su žirgu, tuo geriau jį pažįsti ir žinai, kaip jis reaguos į bet kokį tavo poelgį ar aplinkos trikdį. Tačiau dabar aišku, jog įmanoma žirgo ir žmogaus draugystė. Po kelionės į Griunvaldą Alnis pats prieina prie savo šeimininko. Juo pasitiki. Laiko draugu.
