Naujausios
Seserų išmonė – parapijos vėliavoje
Kelmės rajone, Junkilų kaime, gyvenančios seserys mokytoja Valerija Adomaitienė ir kultūros darbuotoja Onutė Stankienė neseniai sukūrė Užvenčio parapijos vėliavą. Tai ne vienintelė jų sukurta vėliava. Pirmoji buvo jų giminės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kelionė į Šiluvą
Šiemet, prieš Šilinės atlaidus, Užvenčio jaunimas rengėsi žygiui į Šiluvą. Daug dėmesio jaunimui rodantis Užvenčio parapijos klebonas Donatas Klimašauskas pastebėjo, jog parapija neturi vėliavos. Iš kitų vietovių traukiančios eisenos paprastai neša savo parapijos vėliavą.
Tuomet ir prisiminta, jog Junkiluose gyvena puiki dailininkė Onutė Stankienė. Užvenčio kultūros centre meno vadove dirbanti moteris ėmėsi darbo. Juolab kad jau turėjo patirties kurdama savo giminės ir bendruomenių vėliavas.
Pasiuvo sesuo
Per porą savaičių O. Stankienė sukūrė eskizą. Vienoje vėliavos pusėje pavaizdavo medinę Užvenčio Švč. Marijos Magdalietės bažnyčią, kitoje – saulės kryžių.
Įgyvendinti sumanymą Onutei padėjo tame pačiame Junkilų kaime gyvenanti sesuo Valerija Adomaitienė. Ji surado gabalą standžios, žalios medžiagos. Nupirko akrilinių lauko dažymui tinkamų dažų. Savo eskizą O. Stankienė perkėlė ant medžiagos. O jos sesuo Valerija pasiuvo vėliavą.
Užvenčio jaunimas eisenoje į Šiluvą neatsiliko nuo kitų. Nešė gražią savo parapijos vėliavą. Prie žalios vėliavos kelmiškė tautodailininkė Kornelija Lopetienė priderino žalius šalikėlius, kuriuos ryšėjo užventiškiai eisenos dalyviai.
Nupiešė ir pasiuvo daugiau vėliavų
Pirmoji seserų sukurta vėliava buvo jų giminės. Kadangi seserys kilusios iš kaimo, kuriame auga garsus Jungirio ąžuolas, ant vėliavos nupiešė Jungirio ąžuolo lapus.
Pastebėjusi seserų gebėjimą, bendruomenės pirmininkė Onutė Granickienė paprašė jų sukurti Junkilų bendruomenės „Kruteklis“ vėliavą. Joje O. Stankienė pavaizdavo kaimo kraštovaizdį – upelį ir kalvelę.
Dešimtmetį kuria giesmes
Kūrybingos seserys parašė ir bendruomenės himną. Rajone jos žinomos kaip prasmingų lyriškų dainų atlikėjos ir kūrėjos. Yra išleidusios savo poezijos ir dainų knygelių.
Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje muzikos mokytoja dirbanti V. Adomaitienė ir liaudies dainas žemaičių tarme atliekantį ansamblį „Blezdingeli“ subūrusi kultūros darbuotoja O. Stankienė kuria ir giesmes. Per atlaidus jos gieda bažnyčioje. Giesmėmis publiką susimąstyti pakviečia ir įvairiuose renginiuose.
„Tytuvėnai turtingi piešėjais, rašytojais ir poetais, – sako Junkilų bendruomenės pirmininkė O. Granickienė. – Mūsų kraštas gali didžiuotis šiomis universaliomis kūrėjomis. Tai Dievo dovana.“
O. Stankienė yra nutapiusi Kristaus paveikslą ir padovanojusi Užvenčio koplyčiai.
Moteris kolekcionuoja šventųjų paveikslėlius. Bendruomenės nariams surengė jų parodą. Ji surinko senelių ir prosenelių paliktas maldaknyges ir kryželius.
Neišsižada savo tarmės
Užvenčio kultūros centre suburtas ansamblis „Blezdingeli“ tik Užvenčio krašto tarme atlieka liaudies dainas. Jas į užventiškių tarmę išverčia ansamblio vadovė O. Stankienė.
Ansamblyje dainuoja Vita Valienė, Vanda Orlakienė, Elytė Kudrevičienė, Ona Granickienė, Elena Baškienė, Stefanija Skirmantienė, Dzintra Ivanova ir Albertas Giedrimas.
Ir jie, ir vadovė įsitikinę, jog sava įgimtąja šneka ir daina smagiau skamba. Todėl kartais tenka į savą kalbą išversti dainas ne tik ansambliui. Antai vienas darželinukas dalyvavo dainų konkurse. O. Stankienė jam išvertė į savą tarmę dainą „Tupi katinas ant stogo“. Berniukas pelnė pirmąją vietą.
Pati Onutė savo eilėraščius dažniausiai rašo žemaitiškai. Gal dėl tokio keistumo ji laimėjo pirmąją vietą poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ Ukmergėje. Už tarmišką eilėraštį pelnė prizą ir „Šiaulių krašto“ leidžiamų „Atolankų“ Vieno eilėraščio konkurse.
Tarmiškų dainų atlieka ir Legačinskų šeimos kapelija, kurioje su savo vaikais ir anūkais muzikuoja seserys V. Adomaitienė ir O. Stankienė – buvusios Legačinskaitės.
Paveldas iš senelių ir prosenelių
Gyvenimą, kurį šiandien gyvena, seserys Valerija ir Onutė sako paveldėjusios iš savo giminės. Iš senelių ir prosenelių atėjo kūrybinės galios ir pagarba savo kraštui, savo šnektai, savo Dievui.
Jų prosenelis tarnavo Pagryžuvio vienuolyne. Senelis Jonas Janušas buvo šiaučius, kriaučius, blėkorius, mokėjo dar kelis amatus. Šalia viso to – dar muzikantas. Senelė – kaime pašaukta mezgėja. Jiedu su seneliu patys ėmė molį, maišė su šiaudais, darė plytas ir statė sodybą.
Tėvelis dukroms skiepijo meilę visiems žmonėms. Nei savų, nei svetimų jis neišleisdavo iš savo trobos neperžegnojęs. Mama Zofija Legačinskienė siūdavo paltus, kailinius, veltinius, sukneles, vyriškus kostiumus. Ji mokėjo ir krosnis statyti, ir tinkuoti. Sielą džiugino grieždama smuiku...
Visa anuometinio kaimo aplinka alsavo kūrybinėmis galiomis. „Pabutkalnio kaime, kur gyvenome, buvo daug nagingų meistrų. Toks Gediminas dirbo medinius dievukus ir kryželius. Moteriškės prisisėdavo linų, pačios juos nuraudavo ir sudorodavo, suverpdavo pluoštą, išausdavo audeklą ir pačios pasisiūdavo drabužius,“ – mena O. Stankienė.
„Matydavau, kaip mama mezga, neria, siuva, ir mokiausi“, – pasakoja V. Adomaitienė, rodydama savo nertą lino siūlų suknelę ir iš tų pačių siūlų vyrui nunertus marškinius. Tais apdarais apsirėdo, kai važiuoja į Palangą. Nereikia galvoti, ką rengtis.
Stalą puošia Valerijos vąšeliu nertos servetėlės. Iš spintos traukia siuvinėtą staltiesę. Sesers rankos ėmė teptuką, o jos rankos kuria praktiškesnius dalykus.
„Mama sakydavo: gauni gyvybę ir gauni savo pleinatą arba dalią, – mintimis dalijasi ponia Valerija. – Iš tiesų, matyt, gauni viską, kas tau reikalinga. Ir tai, ką mokėjau, man gyvenime pravertė. Ne visuomet dirbau muzikos mokytoja.
Vienu metu vadovavau Junkilų vaikų darželiui. Išgirdau, kad žmonės kalba, jog kolūkių pirmininkų žmonos užėmusios geriausias tarnybas. Pasitraukiau iš vedėjų ir ėmiausi siūti striukes „štukininkams“. Savaitgaliais padėdavo ir vyras, nors iš pradžių dar vadovavo bendrovei, paskui buvo išrinktas Seimo nariu. Per savaitę pasiūdavome po 50 striukių. Iš to ir gyvenome. Sunkūs buvo tie dveji metai. Bet nesigailiu dėl tokios patirties. Kas daroma iš reikalo, žmogų labiau atskleidžia.“
Autorės nuotr.
VĖLIAVA: Užvenčio parapija jau turi savo vėliavą. Ją per mėnesį sukūrė seserys Ona Stankienė ir Valerija Adomaitienė.
PAVELDAS: Praktiškus rankdarbius, dainas ir giesmes kurianti muzikos mokytoja Valerija Adomaitienė sako, jog polinkį amatui, muzikai ir kūrybinę gyslelę paveldėjo iš prosenelių, senelių ir tėvų, kurie mokėjo visus amatus ir rasdavo jėgų muzikuoti.
NUOTAIKA: Dailės institute studijavusi Onutė Stankienė visada sukuria, ko tik prireikia darbovietei, bendruomenei ar parapijai. Moteris sako, jog kūryba jai pakelia nuotaiką.
BENDRUOMENĖ: Onutė Stankienė sukūrė vėliavą ir Junkilų kaimo bendruomenei.
STALTIESĖ: Subtiliu raštu Valerija Adomaitienė išsiuvinėjo staltiesę.
KIAURARAŠTIS: Kiauraraščiu iš lino siūlų Valerija Adomaitienė nunėrė marškinius savo vyrui, o sau lino suknelę. Šiais apdarais puošiasi važiuodami į Palangą.