Naujausios
Šiaulių išskirtinumas – pramonės paveldas
Šiaulių universiteto docentė, „Aušros“ muziejaus muziejininkė daktarė Birutė Kazimiera Salatkienė į Šiaulius atvyko prieš 41 metus. Šiauliuose archeologė gavo Dievo dovaną – atkasė Lieporių gyvenvietę ir kapinyną. Docentės nuomone, Šiauliuose nepelnytai primirštas pramonės paveldas – išskirtinė miesto vertybė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sulaikė Lieporiai
– Esate kilusi iš Suvalkijos. Kodėl apsigyvenote Šiauliuose?
– Baigusi universitetą pagal paskyrimą buvau paskirta „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja. Atvažiavau galvodama: atidirbsiu tuos metus ir išvažiuosiu.
O kai jau rimtai susiruošiau išvykti arčiau gimtosios Suvalkijos, atradau Lieporius, ir viskas išsisprendė. Nuo 1990 metų tiksliai žinojau, kad niekur iš čia neišvažiuosiu. Šiauliuose gyvenu beveik visą sąmoningą, kūrybinį gyvenimą.
– Kokie pasirodė Šiauliai, kai atvažiavote?
– Miestiškas miestas, labai mūrinis. Marijampolėje namukai mažesni. Atsimenu, į butą nuo stoties važiavau tokioje spūstyje, kad, atrodė, čia gyvena milijonas žmonių. Miestas buvo vienspalvis.
Prisimenu, mano bendradarbiai muziejininkai, draugai iš Panevėžio sakydavo: „Panevėžys – tai Miltinis, teatras, o Šiauliai – darbininkų miestas. Maža to, kad dabar nieko nėra, bet nieko niekada ir nebuvo.“ O kad pusė signatarų yra Šiaulių, kita – iš Marijampolės...
Darbininkiško, pramonės miesto vaizdas nėra visiškai neteisingas. Darbininkas, atvažiavęs čia, dirbo, uždirbo, gyveno ir savimi miestą kūrė. Prieš karą Šiauliai buvo miestas su 30 tūkstančių gyventojų, apie 1990 metus – su 160 tūkstančių. Kieno rankomis miestas pastatytas? Naujų gyventojų.
Modernieji Šiauliai išsiskiria miestiškumu. Šiaulių pramoniškumas yra visiškai nepelnytai prislopintas. Tokį didelį miestą sukūrė tik pramonė ir niekas kitas.
Gamyklos, net ir tarybinių laikų, yra pramonės, tam tikros gyvensenos paveldas. Tai yra vertybė, ją reikėtų ne tik pažinti, bet ir mylėti.
Savas miestas
– Kokie yra šiauliečiai, lyginant su suvalkiečiais?
– Tik praveriu burną, visi supranta, kad aš – suvalkietė. Stebėjausi ir iki šiol tebesistebiu, kai man sako: „Kaip tu gražiai šneki, o mūsų tarmė negraži“. O man labai gražu, kai šiauliečiai šneka šiaulietiškai: „Kokia čia plutikė, kėdžikė, ania?“
Tai – vietinis koloritas. Mano ausiai kitoniškumas – žavesys. Visą laiką labai patiko žmonės, kurie, kur tik gali, šnekėjo šiaulietiškai ir nesistengė šnekėti literatūrine kalba. Išskyrus tuos, kurie tarmę pamėgdžioja. Mano ausis jau tiek yra treniruota, kad tikrą šiaulietį skiriu nuo tų, kurie vaidina.
– Kada pasijautėte, kad esate Šiaulių miesto dalis?
– Kai nuvažiavau į mokyklos susitikimą ir mokyklos direktoriaus pavaduotoja manęs neatpažino. Pagalvojau: ten, kur augau, užaugau iš ten ir išaugau.
Su vyru važiuodami į kaimą pas tėvus sakydavome: „Važiuojame namo“. O vaikai klausdavo: „Kaip namo? Juk važiuojame iš namų.“ Jų sąmoningumas nulėmė, kad Šiauliai buvo ir bus savas miestas. Dabar važiuojame į tėviškę, o namai yra čia.
– Ką pirmiausia svečiams parodote Šiauliuose?
– Kadangi dirbu „Aušros“ muziejuje, pirmiausia parodau Ch. Frenkelio vilą. Vežu į Žaliūkių malūną, teatrą, pervedu bulvaru. Vežuosi į Kurtuvėnus, kur kasinėju. Jei svečiai nori, važiuojame į Kryžių kalną.
Norisi mieste parodyti naujausius kūrinius – angelus ant Šiaulių dailės galerijos, „Batus“. Nusivedu ir prie „Lapės“. Specialistai tegul vertina, o parodyti, mano nuomone, tokius dalykus reikia.
– Ko labiausiai mieste po kelionių pasiilgstate?
– Kai pamatau bažnyčios bokštą, apima namų jausmas. Tai yra simbolis, kad esi tarp savų, čia viskas pažįstama. Net ir susinervinimas parduotuvės tarpduryje yra toks savas ir pažįstamas, kad nežeidžia ir neišmuša iš vėžių.
Aukščiausias apdovanojimas
– Esate įvertinta Šiaulių „Aušros“ muziejaus teikiama Pelikso Bugailiškio premija. Kuo jums svarbus, išskirtinis šis apdovanojimas?
– Į muziejų atvažiavau 1974 metais, kai jame dar dirbo trys P. Bugailiškio bendradarbiai: Vincas Vaitekūnas, Vladas Zdzichauskas, Balys Tarvydas.
Tai, kas man buvo papasakota, ką radau muziejuje – baigtas antras universitetas. Aš gi buvau baigusi tarybinį universitetą su visais štampais.
P. Bugailiškio muziejus, jo idėjos, gyvenimo būdas, filosofija rodo nuoseklų švietimo, tyrimų, patriotinį darbą. Svarbiausias dalykas, ko muziejuje išmokau ir, drįstu teigti, perėmiau – muziejaus patriotizmas, Šiaulių patriotizmas.
P. Bugailiškio premiją laikau pačiu aukščiausiu gyvenime apdovanojimu.
– O ką laikote pačiu didžiausiu nuveiktu darbu Šiauliuose?
– Lieporius. Dievo dovana, kad juos radau, tyrinėjau. Nežinau, už kokius nuopelnus ji man buvo įteikta.
Mano studentai jau yra archeologai, paveldosaugininkai, istorikai. Archeologijos skyrių perdaviau į geras rankas – Audronei Šapaitei. Objektus, kuriuos tyrinėju, norėčiau perduoti irgi į tokias pat geras rankas. Savo vietą katedroje norėčiau palikti savo studentui, o ne išeiti ir užtrenkti durimis.
– Kokią matote Šiaulių ateitį? Ar miestas išliks universitetinis, šimtatūkstantinis?
– Turiu labai daug vilčių, kad išliks universitetinis, nesvarbu, kokios transformacijos gali įvykti. Baisi nuodėmė ir didelis netoliaregiškumas atimti miestui šitą galimybę.
Iš prigimties esu optimistė, makabriškų minčių, kad Šiauliai išsivaikščios, uždarys universitetą, liks provincijos liktarna, neturiu. Visuomet galvoju kaip kareivis Šveikas: „Vis tiek kaip nors bus. Taip nebūna, kad niekaip nebūtų.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KAITA: „Niekada nebuvo vieno Šiaulių veido. Sugebėjimas keistis ir įgauti kitą veidą yra pliusas. O vertinti, į gerą ar blogą pusę, skonio reikalas“, – sako Birutė Salatkienė.
NUOPELNAS: Birutė Saklatkienė didžiausiu darbu, nuveiktu Šiauliuose, vadina Lieporių gyvenvietės ir kapinyno tyrinėjimus.
Trumpai apie Birutę Salatkienę
Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentė, „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė, Lietuvos archeologijos draugijos narė.
1989 metais jos iniciatyva „Aušros“ muziejuje įkurtas Archeologijos skyrius.
Svarbiausi tyrinėti objektai: Lieporių kapinynas, Lieporių gyvenvietė, Bubių piliakalnio papėdės gyvenvietė, Jurgaičių piliakalnio papėdės gyvenvietė, Kurtuvėnų piliakalnio papėdė, Kurtuvėnų dvaro sodyba.
Apdovanota Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Pelikso Bugailiškio premijomis.