Naujausios
Silvija Povilaitytė: gyvenimas per trumpas liūdėti
„Aš esu laiminga boba!“ – savo gimtadienio dieną draugams pareiškė aktorė Silvija Povilaitytė. Šiandien Šiaulių dramos teatre jos jubiliejinis vakaras „Baltojo žiedlapio dėkojimas“. Aktorė dėkinga savo gyvenimui ir dievui, už tai, kad tapo aktore, o neseniai ir – mama. Kartu su vyru Antanu prieš trejus metus ėmėsi globoti mergaitę.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Kitokia
Vėtra – kitaip jos nepavadinsi. Garsiai besikvatojanti, besidžiaugianti viskuo ir visais, ji yra visiška priešingybė daugeliui santūraus, uždaro būdo lietuvių. Ten, kur atsiranda, ji sudrebina ramų buvimą.
Susitariame su aktore susitikti ir pasikalbėti apie gyvenimą, kūrybinį kelią „Šiaulių krašto“ redakcijoje. „Nebuvau čia gal 10 metų, – sako aktorė ir nusikvatoja. – Suprantu, kad jubiliejus... Nenoriu būti pamiršta, ir tik sėdėti sode prie savo rožių. Man malonu, kad Šiaulių žmonės vėl prisimins, kad yra tokia besikvatojanti Silvija.“
Pokalbio metu redakcija daug kartų skambėjo nuo jos juoko.
Ar S. Povilaitytė būna kada nors liūdna ar pikta? Aktorės įsitikinimu, gyvenimas per trumpas, kad liūdėtum. „Reikia džiaugtis, kad gyveni, kad gali mylėti, kad gali vaidinti!“
Visgi ašaros kartais plūsteli: kai žiūri sentimentalų filmą, kai blogai jaučiasi. Neseniai pravirkdė lietuvių kalbos mokytojos ištarti žodžiai, jog galbūt paskutinį kartą matosi.
„Jai aštuoniasdešimt. Ji mokėsi su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu. Koks protas, kokia elegancija! Kaip gali nešildyti širdies toks žmogus? Kaip gali įlipti surūgęs į autobusą, kai tavo širdyje tokia mokytoja, kai širdyje meilė? Aš suprantu, kad kiti surūgę galvoja, ko čia ta kvailė šypsosi. Gal reikia pamokyti žmones džiaugtis?“ – sako aktorė.
Ar būna pikta? Trumpai pagalvojusi Silvija sako, kad ne, nes piktumas yra bloga energija. Tačiau būna griežta, kai vaikai nemoka teksto ir blogai vaidina. Aktorė S. Daukanto gimnazijoje dirba teatro mokytoja.
„Noriu, kad vaikai išsineštų teatro, kaip gilaus ir prasmingo proceso, suvokimą. Jaunimas dabar nemokomas žiūrėti gerų filmų, skaityti gerų knygų. Ar dabar vaikas skaito, klauso poezijos? Koks vertybių suvokimas šiais laikais? O žmogaus vertybė kokia? – klausia S. Povilaitytė. – Nuoširdumas, paprastumas, taurumas, elegancija, kito žmogaus supratimas. Bet kitiems neįrodysi, kad gyventi yra gražu.“
Rožių žiedlapiais nubarstytas
60-mečiui skirtą vakarą S. Povilaitytė pavadino „Baltojo žiedlapio dėkojimas“. Tai sąsaja su 55-uoju jubiliejumi. Tuomet aktorė šia proga išleido savo poezijos knygelę „Paeiliavimai ant balto rožės žiedlapio“.
Žiedlapis aktorei simbolizuoja trapumą, tai, kas greitai praeina, nukrenta. „Tai atėjo iš mano vaidmens (Baltoji rožė to paties pavadinimo Bela Junger pjesėje, režisierė Nijolė Mirončikaitė), ir yra tarsi mano kūrybos simbolis“, – sako S. Povilaitytė.
Žiedlapis – tai ir laimės simbolis. „Gražus mano gyvenimas, kaip baltų žiedlapių pribarstytas, ir vaikštau aš po tuos žiedlapius basom kojom“, – nusispiria batelius ir strykteli nuo sofos.
S. Povilaitytė sako pervertusi visas savo nuotraukas, straipsnius apie save, programėles. „Tiek daug visko padaryta! Ir tiek daug grožio! Ir tikriausiai tame grožio daryme ir yra prasmė ir laimė.“
Kaip S. Povilaitytė prisijaukino, prisišaukė laimę? „Gal kažką ir pati darau, kad būčiau laiminga. Ieškau veiklos, ne tik maivausi ir kvatoju, bet ir darau gero žmonėms. Vaikus mokau kurti, ne tik po sceną pabėgioti ir tekstą pasakyti. Kokius spektaklius mokykloje darom!“ – emocingai pasakoja aktorė.
Aktore norėjo tapti dar negimus
Moteris juokiasi, kad tikriausiai dar būdama mamos pilve norėjo tapti aktore. Vaikystėje su seserimi vaidindavo princeses, pelenes, vėliau mokykloje šokdavo, dainuodavo, vaidindavo. „Pilna manęs mokykloje būdavo. Tikriausiai dar ir dabar Joniškio antrojoje vidurinėje mano juokas vaidenasi.“
Tačiau mokytis aktorystės buvo nelengva. „Tegul žmonės negalvoja, kad aktorinis darbas toks lengvas. Nuolatiniai ieškojimai, turi įeiti į kito kailį, o dar šimtai kritikų kritikuoja. Vieniems tu patinki, kitiems ne. Jeigu dar ir į tai žiūrėsi, tada ką vaidinti? Kaip į sceną išeiti?“
Aktorė ir pati sau negaili kritikos. Peržiūrėjusi „Gražuolių“ įrašą už galvos susiėmė: „Vajėzau, kaip Silvija prastai vaidina!“ Ir tą sceną, kuri jai pasirodė pernelyg lyriška, nuglotninta, padarė karštai, aistringai.
Nuo tada stengiasi visus spektaklius peržiūrėti. „Aš gi dar ir mokytoja esu. Turiu matyti, kur gerai dirbu, o kur blogai. Turiu tobulėti.“
Vienas iš mylimiausių Silvijos kritikų – jos vyras Antanas, kuris ne tik beveik visus spektaklius žiūri, bet ir gerų pastabų pasako. „Beje, jis labai myli teatrą“, – labai rimtai sako aktorė.
Vaidmenų niekada negana
S. Povilaitytė dažnai prisimena savo dėstytojo Zenono Buožiaus žodžius, kad aktorius turi žaižaruoti energija, nes žiūrovas nenusipelnė žiūrėti į tinginiaujantį aktorių.
Labiausiai pavykusiu savo vaidmeniu aktorė laiko Natašą iš A. Čechovo „Trijų seserų“. „Ji ten ir švelni, ir seksuali, ir linksma, ir vyro visai neklauso. O ta scena, kur ji ateina pabaigoje! Ten jau visi mano priešai nieko negalėtų pasakyti!“ – juokiasi aktorė.
Svarbiausias ir brangiausias S. Povilaitytei ne kritikų, o žiūrovų įvertinimas. Todėl stengiasi sąžiningai atidirbti scenoje, su įkvėpimu.
„Kartą su įkvėpimu suvaidini, o kitą kartą jis gali ir nebeateiti. – Aktorė vėl strykteli nuo sofos ir tarsi nuo scenos garsiai sako: – Ir tu ilgiesi to įkvėpimo, stengiesi, bet jis neateina!“
Ar niekada nejautė nuoskaudos, kad vaidmenų galėjo būti daugiau? „Ar jų bus daug, ar mažai, vis tiek neužteks, – juokdamasi mosteli ranka aktorė. – Žinoma, galėjo ir kitaip susiklostyti, bet aš nereikalauju to, ko nėra, aš džiaugiuosi tuo, kas yra. O svajoti niekas nedraudžia!“
S. Povilaitytė sako, kad dauguma vaidmenų pjesėse yra skirta jauniems aktoriams, todėl su metais darbų mąžta.
Apie kokį vaidmenį svajoja dabar? „Galėčiau suvaidinti Džono Patriko komedijoje „Keistuolė misis Sevidž“. Tai puiki pjesė apie keistuolę turtingą moterį, dėl kurios turtų visi plėšosi, o ji žiūri į jų pastangas ir juokiasi.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MISIJA: Apie aktorę Silviją Povilaitytę daugelis, ko gero, galėtų pasakyti: ne iš šio pasaulio. Aktorė savo misija laiko išmokyti žmones džiaugtis gyvenimu.
KŪRYBA: Šiaulių dramos teatro aktorė Silvija Povilaitytė apie kūrybinį kelią: „Žinoma, galėjo ir kitaip susiklostyti, bet aš nereikalauju to, ko nėra, aš džiaugiuosi tuo, kas yra. O svajoti niekas nedraudžia!“