Naujausios
Atvyko iš Baltarusijos baigiantis karui
Alisa Sirota pasakojo, kad į Šiaulius kartu su seserimi iš Polocko miesto Baltarusijoje atvyko 1944 metais – baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Vėliau sesuo išvyko iš Lietuvos, o Alisa liko. Ištekėjo, susilaukė trijų vaikų. Šiandien skaičiuoja 5 anūkus ir 7 proanūkius.
Vienas moters sūnus dar jaunas žuvo autoavarijoje. Anapilin jau iškeliavo ir vyriausia dukra. Vidurinysis sūnus Viačeslavas kartu su žmona, vaikais ir anūkais jau per 20 metų gyvena Airijoje. Kiti du anūkai gyvena Šiauliuose, vienas – Kaliningrado srityje.
Prieš tris dešimtmečius Alisa neteko vyro. Kai už jo ištekėjo, jos vyras vadovavo Šiaulių autobusų ir taksi parkui. Jo iniciatyva sovietmečiu buvo pastatyta nauja Šiaulių autobusų stotis, kuri tuo metu buvo viena moderniausių Lietuvoje.
Viačeslavas prisiminė, kaip tėvas vežėsi jį į Rygą pažiūrėti, kokia ten autobusų stotis. Taip tėvas rinkosi informaciją, lipdė Šiaulių autobusų stotį su informaciniais stendais, didele laukimo sale ir bufetu, pažymėtomis skirtingomis kelionės kryptimis autobusams. Alisa tuomet dirbo autobusų stotyje kasininke, vėliau perėjo dirbti į Šiaulių naftos bazę.
Iš savo darbo autobusų stotyje šimtametei atmintin įsirėžė išaugdavusios žmonių eilės prie bilietų kasų per atlaidus Šiluvoje – visi prašydavo bilieto iki Šiluvos.
Savarankiška ilgaamžė
100 metų sulaukusi šiaulietė gyvena viena. Pati nueina į parduotuvę, parsineša produktų, pasigamina maisto, susitvarko namus, susimoka mokesčius. Kadangi vaikšto su lazdele, vengia pastatų su laiptais ir prisibijo važiuoti autobusais. Socialinės paramos moteris atsisako. Ją globoja dvidešimt metų jaunesnė buvusi Šiaulių universiteto Filologijos fakulteto dekanė Valentina Šimkuvienė, gyvenanti tame pačiame name.
Prieš gerą dešimtmetį Alisa buvo nuvykusi pas sūnų į Airiją. Nors ir kaip kvietė sūnus ten likti, senolė nepanoro. Ją traukė į savo kraštą, kuriame palaidotas vyras, sūnus, kur ir pati norėtų atgulti. Dabar sūnus su žmona mamą aplanko tris kartus per metus.
Daugiabutyje Varpo gatvėje Alisa gyvena nuo 1958 metų. Tuomet dar nebuvo nė pėsčiųjų bulvaro. Kaimynė Valentina pasakojo, kad šis daugiabutis buvo statytas Amerikos lietuviams, kurių buvo laukiama sugrįžtant po Stalino mirties. Deja, niekas taip ir nesugrįžo.
Šis daugiabutis buvo išskirtinis tuo, kad jo apačioje buvo įrengta skalbykla, džiovykla, butai turėjo po 2 sandėliukus. Namas buvo šildomas malkomis, nebuvo karšto vandens. Vėliau jis buvo rekonstruotas. Alisa dar prisimena, kaip į jų namą pas kaimynus palošti kortomis ateidavo puošni dama – Šiaulių įžymybė advokatė Gražbylė Venclauskaitė, vėliau tapusi pirmąja miesto Garbės piliete.
Paklausta, kaip reikia gyventi, kad sulauktum 100 metų, Alisa duoda paprastą receptą: sėdėti, vaikščioti, pavalgyti ir vėl pailsėti. Ilgaamžė kasdien valgo mėsos produktų, mėgsta bulves, varškę, tačiau visiškai nevalgo grybų, išskyrus voveraites, ir pupelių. Šimtametė taip pat mėgsta paskanauti saldumynų, ypač saldainių „Karvutė“ ir zefyrų.
Ilgaamžė šiaulietė turėjo ir pomėgių. Spintelės lentynoje sukaupta minimalių surenkamųjų žaisliukų kolekcija, ant sienos kabo jos siuvinėti darbeliai. Mėgo megzti, siūti. Tačiau tokie kruopštūs užsiėmimai labai regėjimo nepagadino – skaityti gali be akinių. Penktadieniais senolė skuba į parduotuvę nusipirkti savo mėgstamo žurnalo ir sprendžia jame esantį kryžiažodį.
Nors vaistus vartoja, sveikata nesiskundžia. Tik va koją pamaudžia. Bet ilgaamžė turi savo vaistų: pasirenka kaštonų, juos supjausto ir užpila degtine. Paskui šiuo užpilu trina skaudamas vietas.
Aplankė Kryžių kalną
Savaitgalį šimtametė su giminaičių ir svečių būriu ne tik šventė jubiliejų, bet ir aplankė Kryžių kalną. Telefonu moterį pasveikino jaunesnis brolis, gyvenantis Polocke, draugės, su kuriomis bendrauja dar nuo darbo kuro bazėje laikų.
Pasveikinta miesto valdžios atstovų šiaulietė linkėjo visiems miestiečiams: „Viso ko geriausia, kad sveiki būtumėte ir visiems gyventi iki 100 metų.“
V. Melenienė informavo, kad šįmet jau pasveikinti penki šimtmetį paminėję šiauliečiai, o iš viso tokių yra devyni. Jiems miesto valdžia skiria po 500 eurų. Anksčiau juos atveždavo sveikintojai iš Savivaldybės, tačiau dabar, norint juos gauti, reikia apsilankyti Savivaldybėje ir susitvarkyti išmokos dokumentus.
