Naujausios
Skarelių kolekcionierė
Prieš porą dešimtmečių per radiją dažnai skambėdavo daina „Oi, motinėle“, kurioje minimas baltos skarelės ir obels motyvas tarsi susilieja į vieną – mamos paveikslą. Šios dainos jaukus fonas užpildė Joniškio Raudonojoje sinagogoje pristatytą pedagogės, tautodailininkės Ugnės Vaineikienės skarelių parodą.
Pusantro šimto skaručių – nuo caro Nikolajaus II laikų iki šiandienos, lietuviškų ir parvežtų iš Meksikos, Egipto ar Prancūzijos, – unikali kolekcija, atskleidžianti moterų istorijas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Žodžiai – tarsi burtažodžiai
Baltos, gėlėtos, „turieckos“ – plunksniniais raštais margintos, languotos su „klietkomis“, su tamsesnės spalvos juostomis kraštuose – „šliagais“, tarsi pabarstytos kruopelytėmis, sidabro ir aukso spalvos siūlais spindinčios ir senos, vilnonės, jau suadytos, bet taip dailiai, kad iš tolo susilieja su audiniu, skaros.
Kabančios viena prie kitos – tarsi ilgi šaliai arba trikampėliais sugulusios, lyg augalo lapai. O pačios išvaizdžiausios – surištos, sugobtos, kad, regis, prieš akis į bažnytėlę eiti išsirikiavo praėjusio šimtmečio močiutės. Taip sukabinti jas pasiūlė tautodailininkė Aušra Petrauskienė.
„Skaros, skepetos, kuskos, užsupalai, plotkos, gūnios, – lyg burtažodžius vardija kolekcijos savininkė Ugnė Vaineikienė. – O gražiųjų, išeiginių kutai skirtinguose kraštuose ir tarmėse vadinti spurgais, užgaliais, kutosais, makrais, karbatkais...“
Daugelis šių pavadinimų jau išėję iš kasdienio žodyno, išlikę pavienių močiučių lūpose. Kadaise skarelė buvo labai svarbi kiekvienos moters gyvenime. Ji nurodydavo socialinę, šeimyninę, konfesinę padėtį. Liaudies dainose mergelė dažnai vaizduojama laikanti skarą, į kurią po vestuvių susukdavo rūtų vainikėlį ir žiedelį.
Dėvėdavo po kelias skaras
„Moterys vienu metu dėvėdavo kelias skaras: pirmiausia rišdavo baltą, ant jos – kitų spalvų, šiltesnę, dar vieną užsigobdavo ant pečių. Skarą patiesdavo klauptuose bažnyčioje, kad patogiau būtų klūpėti, užklodavo ant suolo ar vežime prisėsti, vystydavo vaikus, surišdavo į ryšulėlį vietoje rankinės, – pasakoja pedagogė. – Su Sąjūdžiu buvo skarų atgimimas, vėliau ta banga nuslūgo. Atminčiai liko mamos, aktyvios tų įvykių dalyvės, įsigyta skarelė su Lietuvos žemėlapio atvaizdu.“
Ugnė Vaineikienė savo sūnus vaikystėje vilnonėmis skaromis „aprengdavo“ kaip megztiniais: priekyje sukryžiuodavo ir nugaroje surišdavo. Pati irgi nevengia šio galvos apdangalo. Skarutę mielai rišasi dainuodama su mokiniais folkloro kolektyve arba dirbdama savo sodyboje.
Moteris prisiminė vieną liūdną, bet jai labai reikšmingą momentą. Mirus mamai, prie jos, vienplaukės, stovinčios šalia karsto, priėjo pažįstama Liucija Parčiauskienė ir sušnabždėjo: „Užsigaubk skarą, Ugne...“
„Juoda „želauna“ skara arba šalis labai reikšminga, suteikia rimtį. Man gražu, kad liepė užsigobti,“ – sako U. Vaineikienė.
Nikolajaus II laikų skara
Joniškietė skarų visada turėjo daug: paveldėtų, dovanotų, pačios įsigytų. Seniausia – Rusijos caro Nikolajaus II laikų, išsaugota kelių kartų.
Ugnės senelis Jonas Tautkevičius dar vaikas buvo išvežtas pagyventi pas tetą, tarnavusią caro rūmuose. Ji dirbo kambarine, o senelio dėdė buvo „kučeris“ – vežikas. Senelis kartu su kitų rūmų tarnautojų vaikais turėjo galimybę mokytis, ten įgijo prancūzų kalbos pradmenis.
Prasidėjus revoliucijai artimieji vaiką paslapčia įkišo į vagoną ir jis traukiniu pasiekė Lietuvą. Kartu J. Tautkevičius parvežė dovaną mamai – didelę kašmyro skarą.
Ugnės prosenelė ją padalino į keturias dalis: vieną pasiliko sau, vieną atidavė marčiai, dar dvi – anūkėms.
„Vienos anūkės, tai yra – mano mamos, skara išsaugota, nors ir trapi, vos pajudinta byra,“ – pasakoja paveldėtoja.
Dar vienos močiutės, Mortos Bložienės, skara – antra pagal senumą, atkeliavo iš daraktorių laikų.
Nauja skarelė iš sąvartyno
U. Vaineikienei svarbi ir nežinomos moters skarelė, prieš kelerius metus rasta Skaistgirio miestelio sąvartyne.
Tvarkė su vyru savo sodybą netoliese ir nuvežė ten šiukšles. Netikėtai dėmesį patraukė išmestas dailus ryšulėlis. Turbūt artimieji išgabeno kokios mirusios močiutės daiktus, – pagalvojo.
Švariame ryšulėlyje polietileno maišelyje buvo visiškai nedėvėta, dar su metaline plomba ir etikete vilnonė skarelė.
Skarų Ugnės šeima rasdavo siuntiniuose, gautuose iš Amerikoje gyvenančių giminaičių, parveža iš kelionių artimieji. Brolis dovanojo skarą, pirktą prie Uzbekijos–Tadžikijos pasienio, sūnus Kasparas – iš Meksikos.
Iki paveldo trūksta 20 metų
Pedagogė ir tautodailininkė sako nustebusi, kad daugelio šalių rankomis vietos žmonių gamintos skaros kažkuo panašios.
Kartą užsuko į dailininkės–tekstilininkės ir dėstytojos Linos Ringelienės socialinio tinklapio profilį, kur moteris džiaugėsi gavusi ypatingą trikampę vilnonę skarą iš Archangelsko. Buvo ir fotografija.
„Parašiau jai, kad turiu lygiai tokia pat technika gamintą, mūsų krašte jų daugiau pasitaiko. Žinau, kad trikampė skara saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kadaise atkeliavusi iš Meškuičių valsčiaus,“ – pasakoja Ugnė Vaineikienė.
Trikampių skarų pasitaikė Pakruojo rajone, Šeduvoje (Radviliškio rajonas), daugiau jų tautodailininkė pamatė Latvijoje, dalyvaudama Joniškio Istorijos ir kultūros muziejaus pagal dvišalį projektą rengtose išvykose ir mokymuose kaimyninėje šalyje. Po to pati ant trikampio rėmo varstė tokią skepetą.
Joniškietė pedagogė sprendžia, kad trikampės skaros greičiausiai atkeliavusios iš Rygos bei kitų didesnių Latvijos miestų, kur žmonės vykdavo užsidirbti. Daroma prielaida, kad miestų gyventojos neturėjo, kur pastatyti staklių, tad savitai ant rėmo „audė“ skareles. Galėjo tai būti daroma ir iš „biednystės“.
Susidomėjusi trikampėmis skaromis, išmokusi pati jas varstyti U. Vaineikienė siekė tautinio paveldo sertifikato. Tačiau paaiškėjo, kad Lietuvoje jos aptinkamos nuo 1938 metų. Tautiniu paveldu pripažįstamos tradicijos, gaminiai, turintys ne mažiau kaip 100 metų.
„Arba dar kokį senesnį eksponatą rasiu, arba teks dvidešimt metelių palaukti,“ – šypsosi tautodailininkė.
Kad nekabėtų tik muziejuose
Parodos „Močiutės skarelė“ atidaryme skambėjo eilės, kurias skaitė pati Ugnė Vaineikienė, kolegės Dalia Marcinkevičienė, Vilma Kumpikevičiūtė, grojo ir sutartinėmis į praeitį nukėlė mokiniai, savo kūrybos dainą atliko Virginija Pučkuvienė, šoko Mato Slančiausko progimnazijos jaunosios ir vyresnės kartos šokėjos, vadovaujamos Sandros Paulavičienės.
Sinagogos skliautus užpildė Vytauto Bložės eilėmis parašyta „Oi, motinėle“, ir visų susirinkusiųjų kartu dainuojami Justino Marcinkevičiaus posmai „Lopšinė gimtinei ir motinai“, kur „mamos skara gėlėta muziejuj pakabinta...“
„Norėtųsi, kad neišeitų skarelės iš mūsų kultūros, kad nedulkėtų jos skryniose ir stalčiuose, tos gražios puošmenos,“ – sakė parodos autorė pedagogė, tautodailininkė Ugnė Vaineikienė.
Autorės nuotr.
PAVYZDYS: Ugnė Vaineikienė pagal močiutės skarelę (pirma iš kairės) pati išaudė sau mažesnę skarutę (trečia iš kairės).
SĄJŪDIS: Skarelė su Lietuvos žemėlapiu buvo populiari Sąjūdžio laikais.
UŽSIENINĖ: Kolekcijoje – nemažai iš svetimų kraštų atkeliavusių skarų, ši – iš Egipto.
MOTERYS: Keliais lygiais ir sluoksniais sukabintos baltos, margos, gėlėtos skarelės primena moterų figūras.
SENOVIŠKOS: Tokiomis skaromis puošdavosi tarpukario laikų moterys.
LANGUOTOS: Languotos skaros buvo vadinamos skaromos su „klietkomis“.
KOLEKCIJA: Ugnė Vaineikienė iš viso sukaupė daugiau kaip 150 skarų kolekciją.
SENTIMENTAI: Ugnei Vaineikienei kiekviena skarelė brangi, turinti istoriją, tad norisi jas apkabinti.
RADINYS: Šią visiškai nedėvėtą vilnonę skarelę švariame ryšulėlyje polietileno maišelyje Ugnė Vaineikienė rado Skaistgirio sąvartyne.
SENIAUSIA: Seniausią – Rusijos caro Nikolajaus II laikų, išsaugota kelių kartų – skarelę kadaise grįždamas į Lietuvą parsivežė Ugnės Vaineikienės senelis Jonas Tautkevičius.
BURTAŽODŽIAI: „Skaros, skepetos, kuskos, užsupalai, plotkos, gūnios,“ – lyg burtažodžius vardijo kolekcijos savininkė Ugnė Vaineikienė.
Redakcijos archyvo nuotr.
DĖVĖJIMAS: Ugnė Vaineikienė visada dėvi skarutę prie tautinių rūbų, pasirodydama su savo mokiniais, kuriuos moko folkloro dainų, žaidimų, groti liaudies instrumentais.
MUGĖSE: Ugnė Vaineikienė linine skarute galvą apgobia mugėse prekiaudama žolelėmis ir medumi.