Naujausios
Sparnai virš kasdienybės pelkės
Nedidukė, mąslaus žvilgsnio moteris vaikšto po žydintį kiemą. Sode kvepia ką tik nupjauta žolė. Vaisius vos pakelia obelys, nubalintais kamienais tarsi vaikščiotų apsimovusios baltomis puskojinėmis. O tolumoje teliūškuoja Dubysa. Prie jos ištakų prabėgo Reginos Ulienės vaikystė. Ir dažną dieną stoja prieš akis vaizdai, kai, tratant ledui, į trobą per slenkstį pradeda veržtis potvynio vanduo.
Gal tas vaizdas primena ir pačios Reginos gyvenimą? Ji sako: „Aš mažas savo pelkės žmogus.“ Bet jos dvasia kartais suplasnoja sparnais ir pakyla virš pabodusios kasdienybės pelkės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kelmės rajone, Kukečių seniūnijos Mikaliniškės kaime, gyvenanti Regina Ulienė sunkiai ryžtasi pokalbiui. Neturinti kuo pasigirti. Gyvena kukliai, senoje savo tėvų troboje. Eiles rašo tik sau. Na, dar giminėms, pažįstamiems, draugams.
Didžiausias jos turtas – bendruomenės rūpesčiu išleista 115 puslapių jos eilėraščių knyga, prilygstanti milijonui. O tie vakarai, kai, visai šeimynai suėjus į trobą, su savo mintimis lieka viena vasaros virtuvėlėje – patys brangiausi.
Tuomet ji užrašinėja per dieną susikaupusias mintis, išlieja sielos virpesius, tobulina ankstesnių dienų eilėraščių juodraščius.
Kai vaikystėje mokytojai paklausdavo, kuo norėtų būti, Regina atsakydavo: „Melžėja.“ Tokį darbą kolūkio fermoje dirbo jos mama. Dar besimokydama penktoje klasėje ir gyvendama bendrabutyje, Regina kas vakarą dviračiu parmindavo iki fermos, kad padėtų mamai pamelžti kolūkio karves.
Mokytojai tikino, jog mergaitė per gabi, kad nusileistų iki melžėjos. Tuomet Regina sakydavo, jog važiuosianti į BAMĄ. Nors slapčia pasvajodavo tapti stiuardese arba studijuoti konservatorijoje. Tik svajones pati iš karto ir nuleisdavo ant žemės: nesu tokia tobula.
Baigusi mokyklą Regina į gyvenimą pažvelgė realistiškai ir įgijo zootechnikės specialybę. Niekuomet nesigailėjo, nes gyvulius mylėjo nuo mažens.
Ta meilė ir žinios pravertė ir tuomet, kai iširo kolūkiai, nebeliko darbo. Ulių šeima gavo gabalą žemės, nusipirko karvių, technikos. Ilgą laiką ūkis maitino pačius, gelbėjo ir jau suaugusiems vaikams.
Tačiau praėjusį rudenį dėl pablogėjusios sveikatos gyvulius teko parduoti.
„Buvo labai gaila. Paskutinį sykį pažiūrėjau savo karvutėms į akis. Raminausi, kad parduodu jas geram žmogui. Tris mėnesius valgėme parduotuvinį maistą. Kažkas baisaus. Neįsivaizduoju, kaip žmonės tokį maistą valgo visą gyvenimą.
Nusipirkau porą paršelių. Bet negalėjau apsieiti ir be karvės. Birželį pradėjom šienauti. Karvės dar nėra. O mes jau šienaujame. Dabar, ačiū Dievui, nusipirkome“, – dėdama ant stalo naminį sviestą ir sūrį kalbėjo ponia Regina.
Gyvuliai moteriai labiausiai trukdo, kai reikia išlėkti į repeticijas ar pakoncertuoti. Ji dainuoja moterų ansamblyje. Žiūrėk, artėja kokia šventė.
„Naktį nemiegu. Pasidarau visus darbus trims dienoms į priekį. Bet išeinu, – pasakoja R. Ulienė. – Visos mes tokios pat į krūvą sukritom. Visoms reikia dainos ir išeigų. Vienoda diagnozė. Praeina kelios dienos – jau ir skambinam viena kitai. Negalim nusėdėti namuose. Jei negaliu nueiti pas drauges, tai bent mano dūšia apie jų langus brazdinasi. Dabar jau ir vyras nieko nesako. Anksčiau pykdavo. Dabar palinguoja galvą: „Ką jai velniui padarysi?“
Reginos draugės – tokios pat paprastos, bet gilios ir išmintingos moterys kaip ir ji pati.
Ne kiekvienas kaimo žmogus tai supranta ir vertina. O jos, šiek tiek kitokios, bent retkarčiais norinčios atitrūkti nuo buities – yra viena kitai priebėga.
Ilgą laiką R. Ulienė savo eilėraščius slėpdavo lovoje, po čiužiniu. Rašė tik sau. Tačiau draugės tą pajautė. Bendruomenės pirmininkė Vlada Andrulienė „per gvoltą“ tuos kūrinius paėmė. Galiausiai ir užsispyrėlė Regina neprieštaravo. „Na, leiskit. Tepašėlsta.“
Sudėjo krūvon ir išleido knygelę „Kai prabyla širdis“.
Tai nutiko prieš keletą metų. Ponia Regina jau turėtų kūrinių ir antrai knygelei. Patikėjo peržiūrėti pilną storą sąsiuvinį dailia rašysena prirašytų eilių. Tik į viešumą jų leisti nelabai nori.
„O ką čia prisigirsi? Rašau tik sau. Tai mano emocijos, gyvenimo ir pasaulio supratimas. Esu per daug paprasta. Abejoju, ar būtų pakankamas knygos svoris.“
O gal ir užtenka šviesiais vasaros vakarais pasilikti vienumoje, palinkti prie balto popieriaus lapo, dėlioti mintis, gaudyti besiveržiančias emocijas, gimdyti ir gimdyti eilėraščius, džiaugtis jais ir auginti... Ir tą procesą prilyginti išloštam milijonui... Ar gali šioms brangioms gyvenimo minutėms prilygti nuo tuštybės skambanti garbė?
„Žmogus kaip meilė –
nes tik mylėdamas tampi jos dalimi...
Žmogus kaip eilės –
juk kurdamas save kitiems išdalini...“
– rašo Regina Ulienė savo knygelės pratarmėje.
Autorės nuotr.
MIKALINIŠKĖ: Nei vaikystėje, nei jaunystėje Regina Ulienė nieko nekūrė ir nerašė. Būdavę sunku net užrašyti sveikinimą ant atviruko. Perversmas įvyko Mikaliniškėje. Šis kaimas labai primena prie Dubysos praleistas vaikystės dienas šalia Ariogalos.
ŠVENTĖS: Šventės, kai pasipuošusi lino drabužiais ir gintaro karoliais Regina Ulienė su kitomis ansamblio dalyvėmis atvažiuoja dainuoti, yra savotiškas skrydis virš kasdienybės.