Naujausios
Būsimieji gaisrininkai
Balandžio 23-iąją 60 metų jubiliejų minėsiantys broliai Kęstutis ir Algirdas Bautroniai gimė ir užaugo Alytuje, mokėsi miesto 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Galvojo apie karinę mokyklą. Bet nutiko taip, kad tėvo draugas, tuometinis Alytaus priešgaisrinės poskyrio viršininkas, Danielius Martinkėnas pasiūlė broliams mokytis gaisrininkais.
„Martinkėnas mums sako: broliai, Afganistane karas, mama verks, išvažiuosit, žūsit. Stokite į Sankt Peterburgo gaisrininkų mokyklą, uniforma panaši, mama neverks. Suviliojo mus gaisrinė, ypač automobiliai. 1983 metais abu išvažiavome mokytis į Sankt Peterburgo priešgaisrinės technikos mokyklą“, – prisimena K. Bautronis. Tuo metu tai buvo vienintelė mokymo institucija, ruošusi priešgaisrinės saugos specialistus Baltijos šalims.
Anot jo, giminės ugniagesių dinastijos pradžią padarė tėtis Juozas Bautronis, ilgametis Alytaus savanorių draugijos pirmininkas. Po jo ugniagesių giminėje tiesiog užderėjo – tėvo brolis dirbo instruktoriumi, pusbroliai buvo kaimo gaisrinių viršininkais. Ugniagesiais gelbėtojais ir gaisrinių automobilių vairuotojais tapo ir tėvo brolio vaikai, irgi dvyniai, aštuoniais mėnesiais vyresni už Kęstutį ir Algirdą, patyrę autokranininkai, gelbėję žmones iš griuvėsių po žemės drebėjimų Armėnijoje.
Su pagyrimu baigę studijas Sankt Peterburge ir įgiję ne tik priešgaisrinės saugos techniko kvalifikaciją, bet ir leitenanto laipsnį, broliai Bautroniai irgi įsidarbino Alytaus gaisrinėje. Kartu nusprendė stoti į Maskvos priešgaisrinę akademiją.
„Nuvažiavome su uniformomis ir batais, tokiais rudais, lietuviškais, „Naglio“ gamybos. Prie mūs priėjo kurso vadas ir sako: nu, broliai, kad tuoj pat ant kojų būtų statutiniai bateliai. Nuėjome į „vajientorgą“ tų statutinių, o jie tokie storapadžiai, kulnais neišmuštais, baisios pūslės tuoj susimušė. Bėga kraujas per kojines, su broliu nepaeiname. Ir kiti ne visi paeina, šlubuoja, bet vis tiek pagarbą atidavinėja. Galvojam abudu: ketverius metus čia klounais būti! Nusispjovėme“, – ryškia dzūkiška tarme pasakoja pašnekovas.
Vis dėlto nusprendė vieną stojimo egzaminą laikyti. Buvo matematikos. Atsimena K. Bautronis, kaip sėdėjo abu ir laivų mūšį egzaminų lapuose žaidė – laukė, kol kiti pradės išspręstas užduotis nešti. Kai keli nunešė, suskubo ir jiedu. O tada – už lagaminų ir namo, į Lietuvą. Tiesa, vėliau dėl to grįžimo abu gerokai patampė, tarnybiniais tyrimais gąsdino.
Pasprukę iš akademijos Maskvoje, nuomonės abudu buvo vienos: kažkur mokytis vis dėlto reikia. Įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), dabar tai Gedimino technikos universitetas.
„Dekanas rankomis trina – mums reikalingi tokie! Be egzaminų mus priėmė. Specialybė – vandentiekis, kanalizacija, vandens resursų racionalus panaudojimas ir apsauga. Ketvirtame kurse diplominio darbo vadovas ir sako: broliai, parašykite kokį darbą, susijusį su priešgaisrine sauga, tai diplome pridėsime „priešgaisrinė sauga“. O kad mums visai užteko statybos inžinieriaus kvalifikacijos“, – prisimena vidaus tarnybos pulkininkas Kęstutis Bautronis, vidaus tarnybos pulkininko Algirdo Bautronio brolis dvynys.
Vėliau įnikę į darbus Alytaus priešgaisrinėje, dvyniai teisines žinias gilino dar ir Mykolo Romerio universitete, įgijo teisės bakalaurą, o 2009 metais baigė magistrantūros studijų administracinės teisės programą, abiem buvo suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis.
„Mes visur abudu. Kai mokykloje žaidėme rankinį, brolis net buvo diskvalifikuotas, už tai, kad nevažiavo su rinktine, nes tik jį vieną pakvietė, be manęs“, – sako K. Bautronis.
Kitokį kreipinį, kur tik mokėsi, retai ir girdėdavo, tik „broliai, broliai“, niekas nesivargino atskirti, kuris yra kuris. Ir, Kęstučio žodžiais, ne paslaptis, kad jiedu stebėtiną panašumą kartais panaudodavo savo naudai. Buvo, kad net valstybinį egzaminą vienas už kitą laikė.
„Bet paskui dėstytojai mus perprato – šaukdavo atsakinėti vieną iškart po kito, kad nespėtume susikeisti, – juokiasi K. Bautronis, prisimindamas senus laikus.“
Kelias į Šiaulius
Dvynių gyvenimas daug metų sukosi Alytaus ugniagesybos verpetuose. Baigę mokslus, abu buvo paskirti į 25-ąją Savistovią sukarintą priešgaisrinę dalį sargybos viršininkais, nes vyko ugniagesių statutinimas, nors pati dalis formaliai buvo formuojama tik rudenį, vasarą teko dirbti prie Alytaus vidaus reikalų skyriaus (tuometinės milicijos) priešgaisrinės poskyrio priežiūros pareigūnais. Gaisrų tais laikais, prisimena, būdavo daug ir didelių – degė kolūkiai, fabrikai, gamyklos.
Laikui bėgant, Kęstutis tapo vienos komandos viršininku, o Algirdas – kitos. Pareigas keitė kitos pareigos – broliai kartu lipo karjeros laiptais. 2006 metų sausį K. Bautronis paskirtas Varėnos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku, jo brolis A. Bautronis liko vadovauti Alytaus ugniagesiams.
2010 metų balandį K. Bautronis atvyko į Šiaulius ir tapo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pavaduotoju, o po metų kitų – ir viršininku.
Kęstučio žmonai Giedrutei vyro persikraustymas iš Dzūkijos į tolimus Šiaulius nelabai patiko.
„Ji pyko, kad atseit mes su broliu tą planą suderinom. Ir ne paslaptis, mudu tikrai pasikalbėjome apie tai. Mano žmona tada liko dirbti Varėnoje, pasienio rinktinės technikos skyriuje. Galvojau, persikels į Šiaulių rinktinę, bet tik bac! ją panaikino.“
Atvažiavusi į Šiaulius, G. Bautronienė įsidarbino miesto Savivaldybėje, paskui posėdžių sekretore teisme, kitur. Dabar ji – Šiaulių apskaitos centro Viešųjų pirkimų padalinio vadovė.
Nepaisant nemenko atstumo tarp Šiaulių ir Alytaus, broliams vis tiek pavyksta išlaikyti itin artimą ryšį, kaip sakoma, anei dienos be pokalbio, be pasitarimo.
„Ir mano žmona, ir Algirdo kartais dėl to sako: eik ir gyvenk su broliu, kam tau šeima reikalinga. Mes pasitariam, padarom. Algirdas man labai didelė stiprybė – ir dėl darbo pasišnekėti, ir dėl ūkio reikalų. Beveik save matau, žiūrėdamas į brolį“, – juokiasi Kęstutis. Senose judviejų nuotraukose kai kada pats suabejoja, ar čia jis, ar brolis.
Tai, kas išliko atmintyje
Prabėgo jau 42 metai, kai broliai Kęstutis ir Algirdas dirba ugniagesyboje. Per tiek metų teko išgyventi daug į atmintį įsirėžusių įvykių.
Daug sveikatos abiem pareikalavo gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistika“, kuriam gesinti vadovavo A. Bautronis. Po šios nelaimės atsirado tokių, kuriems kilo abejonių, kad milžiniško gaisro gesinimo operacijai vadovavęs Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas A. Bautronis netinkamai atliko pareigas. Buvo pareikšti kaltinimai, teko stoti prieš teismą. Teisinis procesas trūko penkerius metus, galiausiai Algirdas buvo išteisintas.
„Broliui buvo labai sunku ir skaudu, kad smukdė. Gyvenimas iš po kojų slydo ir sveikatos nepridavė. Kiek mums abiem dėl to buvo nemigo ir nerimo naktų, kiek skambučių kartais net kelis kartus per naktį. Būdavo, jam arba man šauna kokia mintis, negi lauksi ryto, broliui ne nusikaltimas ir trečią, ir ketvirtą ryto paskambinti. Svarstome, dalijamės mintimis“, – pasakoja Šiaulių ugniagesių vadovas.
Atmintyje ne mažiau įstrigusi 1989 metų kovo 20-oji. Tądien azoto trąšų gamykloje „Achema“ sprogo amoniako cisterna, gaisras greitai persikėlė į nitrofoskos trąšų sandėlį.
Visą Jonavos miestą evakavo. Alytiškiai vyko gesinti pamainomis. K. Bautronis iki šiol prisimena vaizdus – žmonės evakuojasi, kas pėsčiomis, kad sunkvežimių priekabose, autobusai pilni – visi link Kauno, o jie su gaisrinėmis priešinga kryptimi – link Jonavos.
„Mėnulio pilnatis, langai išdaužyti. O mes einame tiksliai vienas paskui kitą. Atsigręžiu – mano vairuotojo nėra. O žarnos 150 metrų, trąšos nubėgusios, apsisukom ir vėl grįžtam, neradome kelio, kur išeiti.“
Ši cheminė nelaimė Kęstučio broliui Algirdui galėjo ir mirtimi pasibaigti. A. Bautronis gavo dujokaukę su filtravimo dėžute, o filtras užsikimšo trąšomis. Algirdas jį nuėmė, kad trąšas nudaužytų. Staiga nuo žarnos nusimovė filtravimo dėžutė – ore visur nitrofoskas, amoniakas! Gerai, kad skyrininkas mašinoje turėjo rezervinių dėžučių, nulėkė, atnešė, prisuko.
Gaisrą „Achemoje“ pragariškomis sąlygomis pavyko lokalizuoti per pusantros savaitės. Tačiau ši nelaimė pasiglemžė vieno gaisrininko gyvybę, dar keli buvo sužaloti.
Prisimena Kęstutis ir Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno gaisrą 2012 metų sausio 26-ąją. Jis vadovavo itin sudėtingai gesinimo operacijai. Dar gaisras Radviliškio medžio granulių gaminimo įmonėje UAB „Gailerita“ 2016 metų spalį.
„Degančios krūvos pjuvenų su lentomis aukštis – 23 metrai. Nuo karščio lentos skraidė, žarijų lietus. Prisimenu, atvyko į gaisravietę tuometinis Premjeras Algirdas Butkevičius, jam šaudančios žarijos paltą pradegino. Skaudžiausia, kad po tokios sudėtingos gesinimo operacijos po gaisro pasipylė kaltinimai, jog Kruojos upėje žuvys ėmė gaišti dėl per rūgštaus vandens. Panaši situacija buvo degant Paryžiaus Katedrai, tuo metu Senos vanduo buvo užterštas rūgščiu vandeniu, kuris susidaro nuo degimo produktų. O mus kaltino, kad gesinome putomis. Bet putos juk yra šarmas! Ar jie chemijos nesimokė!“
Atmintyje gyva ir dešimtmečių senumo tragedija. Tada buvo jaunas operacijų vadovas. Alytuje buvo naftos bazė ir benzinas per gruntinius vandenis ėmė tekėti tiesiai į gyventojų šulinius. Vienas įsigudrino tokį užterštą vandenį išsiurbti – vanduo sušąla, o benzinas lieka. Bet vieną dieną sugedo siurbliukas, lipo tėvas į šulinį jo taisyti, apsinuodijo garais ir įkrito, iš paskos 22 metų sūnus lipo ir jis įkrito. Kai atskubėję ugniagesiai vaikiną iškėlė, nuo benzino jo net oda buvo nusilupusi.
Priprantama
2016 metų sausio 8-osios tragedijos K. Bautronis niekada neužmirš. Jis į gaisravietę prie namo Šiauliuose, Ežero gatvėje, atvyko, kai gelbėtojai iš degusios palėpės kėlė tris negyvus vaikus.
„Iki šiol matau jų rankas, apanglėjusias, sutrauktas, kaip vaikiškos lėlės. Palėpėje buvo įrengtas kambariukas. Vaikai miegojo, antklodė nuslinko ant tepalinio šildytuvo...“ – pasakoja.
Gaisrininkai, sako, stiprūs žmonės. Būna kad pergyvena, net ašarą išspaudžia, bet emocijoms, kai reikia šalto proto ir kai kiekviena sekundė yra labai svarbi, laiko nėra: vieni užsigrūdina, kiti ne.
„Prisimenu namo gaisrą. Radom tris kūnus, vienai aukai tamsoje dar į pilvą įlipau... Iš sudegusio žmogaus mažai lieka – nei rankų, nei kojų, net galvos kaušas nudega, odos – tik truputis, jeigu žmogus ant nugaros gulėjo. Viskas sudegę“, – renka žodžius.
Per pirmus gaisrus, pamačius sudegusį kūną, net sutampo, paskui priprantama. Patyręs ugniagesys net ima užuosti sudegusio kūno kvapą – kažkoks pusiau amoniako, specifinis.
Abu broliai Bautroniai – vidaus tarnybos pulkininkai. Bet, Kęstučio žodžiais, ne laipsniai yra svarbiausia.
„Dūšioj aš gaisrininkas. Žinau, kad brolis lygiai taip pat. Patriotai mes. Kiekvienas žmogus turi būti savo valstybės patriotas. Turi pergyventi už savo šalį, už profesiją, už įstaigą. Mudu didžiuojamės, dėvėdami gaisrininko uniformą. Žinote, į gaisrinę turi ateiti tie, kuriems nesvetimas pašaukimas padėti, ne pralaukti, prabūti, pramiegoti, o visada būti pasirengus skubėti į pagalbą“, – sako ilgametis pareigūnas.
Darbai ir svajonės
Didžiuojasi pasiekęs tikslą Šiaulių priešgaisrinėje turėti savo medikų – net devyni ugniagesiai yra įgiję paramediko kvalifikaciją, tad parengti incidentų vietose teikti medicininę pagalbą.
„Bandysime vykdyti bandomąjį projektą – medicininės tarnybos įkūrimą Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-ojoje komandoje. Kadaise turėjome gydytojų, kurie su mumis iki pat 2009 metų važiuodavo į incidentų vietas. Anksčiau greitoji medicinos pagalba buvo prie ligoninių, todėl medikai važiuodavo su chalatais. Sykį atvyko užsieniečiai ir nusistebėjo, kad jie ne su šalmais. Ir dabar mūsų medikai gali dirbti tik saugioje zonoje. O kas išneš, suteiks pagalbą, pavyzdžiui, griuvėsiuose, užterštose, pavojingose teritorijose arba visiškai sutraiškytoje mašinoje?“
„Keli mūsų ugniagesiai įgijo virėjo kvalifikaciją, kad ekstremaliomis sąlygomis galėtų maitinti žmones. Įrengėme priedangų, per šventes pasiūlėme kaminkrėčių uniformų su laimės sagomis, vaikams sugalvojome Bebriukus Ugnius. Bandome „madas“ diktuoti iniciatyvomis.“
Užsimena, kad gelbėtojams labai praverstų išminuotojų komanda. Dabar rimtesnius sprogmenis išminuoja kariškiai, bet karo atveju, įsitikinęs, nė vienas kariškis piršto nepajudintų, nes dirbtų kare. O kas padėtų civiliams?
K. Bautronis svajoja Šiauliuose įkurti gaisrinį muziejų, jis veiktų Šiaulių 2-ojoje ir 3-iojoje komandoje.
Viliasi, kad Šiaulių ugniagesiai pagal projektą pagaliau įsigys vikšrinį ekskavatorių – durpynams kasti, blokams pakelti, kitiems gelbėjimo darbams.
Šiauliams, anot K. Bautronio, trūksta bent vienos gaisrinės pietiniame. Bandys kalbėti.
„Miestuose, ne išimtis ir Šiauliai, siaurinami keliai, medžiai sodinami, atseit gražiau. O ar kas pagalvoja, kad, pavyzdžiui, jei iš Vilniaus reikėtų kudašių nešti (Astravo atominė elektrinė už 40 kilometrų), ar spėtų visi?“
