
Naujausios
Kinijoje įstrigo draugo tėvai
Jau keli mėnesiai 26 metų kelmiškė Ingrida Kurlinkutė gyvena Švedijos sostinėje Stokholme. Tačiau Kinijoje liko daug draugų, kolegų ir pažįstamų. Su jais mergina palaiko ryšį.
Susirūpinimas dėl viruso, nusinešančio vis daugiau gyvybių – didžiulis. Pati Ingrida niekuomet nesilankė Uhanos mieste nė toje provincijoje. Jos draugai ir kolegos taip pat gyvena kitose Kinijos vietose. Tačiau baimė užsikrėsti juos vis tiek kamuoja.
Stokholme gyvenančio Ingridos draugo Liu tėvai pastaruoju metu buvo išskridę į Kiniją aplankyti artimųjų. Turėjo grįžti. Tačiau skrydis buvo nukeltas beveik savaitei.
Mergina sako, jog kinai – labai atsakingi, deda visas pastangas, kad virusas neišplistų. Jie – patriotai, labai didžiuojasi savo šalimi ir baiminasi, kad dėl viruso pasaulyje nesušlubuotų šalies reputacija. Deja, ši bėda pakenks šalies ekonomikai. Nors situacija bus suvaldyta, užsienio specialistai dar ilgai nerizikuos vykti čia dirbti. Dar labiau trūks ir anglų kalbos mokytojų. Antra vertus, jiems palankia situacija galės pasinaudoti trečiųjų šalių piliečiai.
Į Kiniją jau nebegrįš
Pati Ingrida į Kiniją grįžti jau nebeketina. Atsibodo jaustis užsieniete. Mažesniuose Kinijos miestuose žmonės nesidrovėdami spokso į kitokios išvaizdos emigrantus, rodo jiems ypatingą dėmesį.
Be to, tai labai toli nuo namų. Skrydis trunka apie dešimt valandų. Iš Pekino tenka skristi į Maskvą, paskui persėsti į kitą lėktuvą ir keliauti į Vilnių.
Galiausiai mergina mano ten išsėmusi visas galimybes. Kiekvienais metais dirbo vis kitame mieste. Liaoyang, Ningbo, Bayuquan – tai vietovės, kuriose mokė vaikus anglų kalbos privačiose mokyklose.
Pamatė viską, kas įdomiausia Kinijoje. Pažino šios šalies žmones. Aplankė kaimynines šalis: Vietnamą, Korėją, Japoniją, Kombodžą, Tailandą, Filipinus.
Šiuo metu kelmiškė Stokholme mokosi švedų kalbos. Kursai čia nemokami. Juos baigusi, ketina rinktis magistro studijas universitete. Studijos čia taip pat nemokamos. Mergina labai patenkinta europietiška aplinka, panašiu klimatu kaip Lietuvoje. Be to, čia visi žmonės kalba angliškai. Darbo galima gauti ir nemokant švedų kalbos. Ir išmokti švedų kalbą – žymiai lengviau negu kiniečių.
Į Lietuvą mergina grįžo rugpjūčio mėnesį. Tačiau gimtinėje ilgam nepasiliko. Traukia vis naujos šalys, nauji iššūkiai ir naujos patirtys.
Stokholme gyveno jos draugas Liu. Jis – kinietis, nuo aštuonerių metų su tėvais persikėlęs į Švediją. Čia baigė mokyklą ir studijavo inžineriją. Liu buvo atvykęs ir į Lietuvą. Vaikinui patiko Ingridos tėvynė: ir maistas, ir aplinka, ir žmonės, ir tai, kad daugelis dalykų pigiau negu Švedijoje.
Tuo tarpu Ingrida beveik ketverius metus gyveno ir dirbo jo tėvynėje. Gal pats likimas taip sudėliojo įvykius, kad lietuvaitė labiau įsigilintų į kiniečių mentalitetą ir jų kultūrą?
"Kiniečiai – labai malonūs, draugiški žmonės. Labai smalsūs. Daug klausinėja užsieniečių. Ypač taksi vairuotojai. Dauguma nė nežinojo, kad yra tokia Lietuva ir kur ji yra. Tik, kai pasakydavau, kad mes ilgą laiką priklausėme Tarybų sąjungai, tuomet suprasdavo, kas esame", – pasakoja Ingrida.
Gyvendama Kinijoje mergina išmoko kiniečių kalbos. Galėdavo susikalbėti. Tačiau laisvumo bendraujant trūko. Labai sunki kalba. Patys kinai ja didžiuojasi. Sako, jog jų kalbai daugiau kaip 5000 metų.
Jeigu Kinijoje gyveni kaip kinietis, valgai ryžius ir daržoves, gali pragyventi labai pigiai. Bet jei nori kavos, sviesto, sūrio, kainuos brangiai. Nes tai importiniai produktai.
Mokiniai miega pokaičio suoluose
Į Kinijos Liaoyango miestą Ingrida Kurlinkutė išvyko būdama vos dvidešimt dvejų. Velse baigė Kardifo universitetą. Ten studijavo žurnalistiką, medijas ir kultūrą. Bet Jungtinėje Karalystėje darbo neketino ieškoti. Traukė naujos tolimos ir egzotiškos šalys.
Tuomet ir kilo mintis apie Kiniją. Pamanė, jog galėtų dėstyti anglų kalbą šios šalies vaikams, nes ten kartais trūksta anglų kalbos mokytojų. Be to, dėstyti gali ir tie atvykėliai, kuriems anglų kalba nėra gimtoji. Anglų kalbos mokytojams suteikiamos geros sąlygos, duodamas butas.
Mergina baigė intensyvius anglų kalbos mokytojų kursus ir metė sau iššūkį – išskrido į Pekiną. Pirmoji jos darbo vieta buvo Liaoyngo mieste, privačioje mokykloje. Į šias mokyklas vaikai ateina po pamokų bendrojo lavinimo mokykloje arba savaitgaliais.
"Pamokos turi būti ypatingai įdomios, – pasakoja Ingrida. – Vaikai ateina pavargę po pamokų. Todėl sutelkti jų dėmesį – nelengva."
Šešerius metus Kinijos vaikai mokosi pradinėje mokykloje. Po to trejus – pagrindinėje ir dar trejus – vidurinėje. Privačios mokyklos steigiamos tam, kad vaikai kuo geriau išmoktų anglų kalbos, nes ji atveria didesnes perspektyvas. Bendrojo lavinimo mokyklose vaikų skaičius klasėse – didelis, kartais siekia ir 60 mokinių, todėl galimybės gerai išmokti svetimą kalbą – ribotos. Tuo tarpu privačiose mokyklose mokinių skaičius siekia tik 5 – 12.
Pamokos prasideda septintą valandą ryto ir trunka iki 15 – 16 valandos popiet. Prieš pamokas vyksta šalies vėliavos pakėlimo ceremonija, paskui mankšta.
Vaikai mokykloje maitinami. Po kelių valandų darbo valgo pietus. Būna gana ilga pietų pertrauka. Pavalgę mokiniai pamiega pokaičio, tiesiog savo suoluose. Savo darbo vietoje sugeba numigti net mokytojai.
Po to prasideda antroji darbo dienos dalis. Vyksta pamokos. Mokiniai dar kartą maitinami.
Vaikai auklėjami griežtai. Ingrida ne kartą yra girdėjusi, kaip kolegės pakelia balsą tiek, kad mokiniai krūpčioja. Tačiau peržengti ribų – nevalia. Kiekvienoje klasėje įrengta filmavimo kamera. Mokinių tėvai ir seneliai gali stebėti, kas vyksta per pamoką, kaip mokomi ir kaip mokosi jų vaikai.
Ar mokytojo darbo netrikdo tai, kad jis filmuojamas? Ingrida sako, jog ne. Atvirkščiai, vaizdo kamera ją išgelbėjo, kai vienas berniukas, nenorėdamas eiti į mokyklą, tėvams pamelavo, kad mokytoja jį pastūmė. Tokių situacijų pasitaiko ir kitiems pedagogams, todėl jie mielai dirba prie įjungtų vaizdo kamerų.
Apskritai, ten nėra jokių paslapčių. Testo vertinimai iškabinami viešai. Kiekvienas mokinys ir jo tėvai gali matyti, kiek balų gavo ne tik jo vaikas, bet ir jo bendraklasiai. Labai didelė konkurencija. Mokiniai mėgsta lyginti save su kitais.
Šeimos nebenori antro vaiko
Nors, pajautusi demografines grėsmes, Kinija leido šeimoms turėti po antrą vaiką, vieno vaiko politika atliko savo juodą darbą. Dabar tik viena, kita šeima ryžtasi auginti po dvi atžalas.
"Aplink vieną vaiką Kinijoje šokinėja šeši suaugę žmonės: tėvas, mama, dvi močiutės ir du seneliai. Kartais dar samdomos ir auklės, – stebisi Ingrida. – Nė viena mano kolegė nesiryžo gimdyti antro vaiko. Jie ten lepinami. Auginti vaiką – brangu. Kainuoja jo ugdymas, išlaikymas, įvairiausi būreliai. Be to, moterys dirba. Jos nori turėti daugiau laiko sau. Dėl vieno vaiko politikos jos pačios jau užaugo neturėdamos nei brolių, nei seserų, neišmoko dalytis."
Šeima Kinijoje labai vertinama. Merginos tuokiasi ir gimdo gana jaunos, dažniausia 22 metų.
Jei nepavyksta rasti poros, kartais pasimatymus suorganizuoja tėvai. Vaikinai su vedybomis gali ir neskubėti. Bet merginai, sulaukus 27 – 28 metų, jau ateina riba. Ji laikoma pasilikusi. Net bendraamžiai nenori jos vesti, dairosi į jaunesnes.
Gyvenimas kartu nesusituokus ten įmanomas tik retais atvejais. Tačiau jeigu poros jau apsigyvena kartu, tai netrukus ir susituokia.
Šeimą kiniečiai saugo kiek įmanydami. Skyrybų pasitaiko, tačiau nedaug. Pagrindinė kliūtis išsiskirti – baimė, ką pagalvos aplinkiniai. Jiems aplinkinių nuomonė – labai svarbi.
Šeimose vyrauja ir tradicinis pasiskirstymas vyriškais bei moteriškais darbais. Jeigu vyras gerai uždirba, žmona, nors ir išsilavinusi, dažniausiai pasirenka būti namų šeimininke.
Kinietiškai pragyventi – pigu, vakarietiškai – brangoka
Pirmuosius metus privačioje mokykloje dirbantis mokytojas per mėnesį gali uždirbti apie tūkstantį eurų. Be to, jis gauna nemokamą butą, tomis dienomis, kai dirba mokykloje – pietus. Įgijus patirties, mokytojui mokami 2000 eurų ir daugiau.
"Jeigu Kinijoje gyveni kaip kinietis, valgai ryžius ir daržoves, gali pragyventi labai pigiai, – sako Ingrida. – Bet jei nori kavos, sviesto, sūrio, kainuos brangiai. Nes tai importiniai produktai.
Aš išsiverčiau kaip kinietė. Kai panorėdavau mėsos, pirkdavau vištos krūtinėlę. Kinai jos nevertina. Laiko, jog tai sausa mėsa. Labiausiai mėgsta sparnelius ir šlauneles. Krūtinėlė kainuoja pigiausiai. Apskritai, nesu išlaidi. Man nereikia nei brangios kosmetikos, nei prabangaus maisto. Todėl atlikdavo pinigų pakeliauti. Pavyko susitaupyti ir mokslams Švedijoje."
Būstų šildymas Šiaurės Kinijoje kainuoja pigiai, nes naudojama akmens anglis. Nors žiemą šaltis siekia 20 laipsnių, butuose visuomet šilta, jauku. Tik miestų kvapas žiemos laikotarpiu dėl anglies dūmų – nekoks. Didelis oro užterštumas.
Pietų Kinijoje būstai iš viso nešildomi. Naudojami tik kondicionieriai, pagal poreikį pučiantys karštą arba šaltą orą. Ten nėra anglių kvapo. Bet kondicionieriai neįšildo patalpų, daug drėgmės.
Nėra brangios ir paslaugos. Kokioje nedidelėje kirpyklėlėje gali apskirpti už kelis eurus.
Pigūs vietos gamybos drabužiai. Tik užsieniečiams kartais nėra reikiamų dydžių. Kiniečiai – žemo ūgio.
"Kadangi ir aš neaukšta, drabužius rasti būdavo lengva. Ir pasirinkimas – įvairus. Čia daug tekstilės gamyklų. Tačiau žieminius batus turėdavau pirkti vyriškus, nes moteriški tik iki 38 dydžio", – mena Ingrida.
Vaikus auginančių šeimų kišenes gerokai patuština medicina, kuri yra mokama. Kai kurie kinai išsiperka sveikatos draudimą. Tačiau daugelis už konsultacijas moka.
Ingridai taip pat porą kartų yra tekę kreiptis į gydytojus. Labiausiai nustebino, jog nėra jokio privatumo. Gydytojo kabinetas – praviras. Iš karto veržiasi po kelis pacientus. Ir visi pasakoja savo bėdas, girdint kitiems pacientams. Ypač jiems smalsu, kai kreipiasi užsieniečiai. Su nuostaba žiūri, kad jie irgi vemia, viduriuoja, jaučia skausmus.
Anglų kalbos pamokos https://igudu.lt/kaip-ismokti-anglu-kalba-paciam/