Sugrįžimas į gimtinę

SIBIRO REPORTAŽAI (6)

Sugrįžimas į gimtinę

Šiaulių oro uosto direktoriaus Romo Mikšio gimtinė – Krasnojarsko kraštas, Maklakovo kaimas. Nuvykęs į gimtąjį kaimą, R. Mikšys susirado ligoninę, kurioje gimė. Pagal seną nuotrauką spėja, kad atsekė vietą, kurioje buvo nusifotografavę jo tėvai tremtiniai.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Kelionės nuotykiai

Su keturiais Sibiro kelionės bendrakeleiviais – šiauliečiais Romu Mikšiu, jo dukra Auguste bei Vokietijoje gyvenančiais Romu Edvinu Šileriu ir Marina Kornelija Adler – buvome išsiskyrę Vnukovo oro uoste Maskvoje. Ketvertukas, prieš pasiekdama Irkutsko sritį, skrido į Krasnojarską – R. Mikšio šeimos tremties vietas.

Vėl susitikome Čeremchove. Iš Krasnojarsko iki Čeremchovo – 17 valandų traukiniu su įvairiais nutikimais.

Traukinyje, nugirdę svetimą kalbą, pakalbinti priėjo rusų kareivukai. „My name is Kolia“, – laužyta anglų kalba prisistatė vienas iš jų.

„Mus vadino amerikonais. Pasakiau, kad nelaužytų liežuvių, galime jų kalba kalbėtis. Jie vos nenukrito iš nuostabos, – pasakoja R. Mikšys. – Pristačiau, kad mes dviese – iš Lietuvos, o mūsų bendrakeleiviai – iš Vokietijos. „Fašistai?!“ – akimirksniu sureagavo rusas."

Paieška pagal nuotraukas

R. Mikšio tėvas Juozas su šeima – tėvais ir keturiomis seserimis – į Sibirą iš Pakruojo rajono ištremti 1949 metais.

Pirmoji tremties vieta Krasnojarsko srityje – Talovka. Čia susipažino, susituokė R. Mikšio tėvai. Mama Sofija – ukrainietė, politinė kalinė, nuteista dešimčiai metų. Tėvas – tremtinys, nes šeima turėjo per 30 hektarų žemės.

Šeima iš Talovkos, kurios kolūkis itin skurdo, nemokėjo algų, persikėlė toliau, į šiaurę, Maklakovą, kad lentpjūvėje galėtų užsidirbti. Uždarbio tikslas – kelionė namo į Lietuvą.

Tremtyje Sofijos ir Juozo Mikšių šeima susilaukė vyresnėlio Leono ir jaunėlio Romo. Tremtyje gimė ir ne vienas pusbrolis.

Pirmieji 1959 metais į Lietuvą grįžo vyriausieji – R. Mikšio seneliai. Jiems įsikūrus Tėvynėje, po vieną šeimą pradėjo grįžti kiti artimieji. R. Mikšio šeima sugrįžo 1962 metais. Romui tuomet buvo dveji.

Šeimoje apie gyvenimą tremtyje buvo mažai kalbama. Bet tremties akimirkos liko nuotraukose, jas R. Mikšys pasiėmė į kelionę.

Nespalvotoje fotografijoje – jo tėvai, įsiamžinę prie motociklo prieš pusę amžiaus. Skaitmeninio fotoaparato ekrane – R. Mikšys, stovintis greičiausiai toje pačioje vietoje, kuri matyti nuotraukoje. Kad vieta gali būti ta pati, sufleruoja išlikę pastatai.

Šiaulietis susirado ir ligoninę, kurioje gimė. „Paskambinau tėvui pasitikslinti, ar tikrai gimiau Maklakovo ligoninėje. Tėvas pasakė, kad greta turi būti mėlynai dažytas milicijos pastatas. Paėjau – iš tiesų toks pastatas stovi. Net po tiek metų niekas nepasikeitę“, – stebisi R. Mikšys.

Sutiko tėvo bendradarbį

1975 metais, sujungus Maklakovo ir Novomaklakovo gyvenvietes, buvo įkurtas Lesosibirskas.

„Būnant ten, kyla daugybė jausmų. Dukra Augustė mamai, mano žmonai, rašė: „Tėtis vaikšto susigraudinęs, tuoj verkti pradės“, – pasakoja R. Mikšys. – Mane sukrėtė aplinka. Tėvų nuotraukose užfiksuotos vakaronės su armonika – atrodo, normalus gyvenimas. Bet atsidūręs ten pamatai, kad viskas buvo kitaip“.

R. Mikšys sutiko vietinį, dirbusį kartu su jo tėvu. Jis nuotraukoje atpažino R. Mikšio tėvą ir dar vieną lietuvį. Senoje fotografijoje pamatęs ZIL'ą, apsidžiaugė: tokie buvę keturi.

„Lietuviai su kuo užsiklodavo, su tuo eidavo ir į lentpjūvę, – apie skurdą pasakojo vietinis. – Kvailas buvo metas, nekaltus žmones vežė – lietuvius, ukrainiečius. Šiandien matyti, kad tai buvo beprasmiška.“

Pašnekovas nurodė vietą, kur stovėjo lietuvių barakai. R. Mikšys su dukra rado tik pamatus.

Aplankė ir lietuvių kapus. Tankiame miške išlikę betono, metalo kryžių.

„Kapinėse uodų galybė, jie dideli, gelia taip skaudžiai, kad net pritūpi“, – pasakoja R. Mikšys.

Vargana buitis

Krasnojarsko apylinkėse, R. Mikšio akimis, žmonės gyvena žymiai vargingiau nei palei Baikalą. Į akis krenta vargana apranga, infrastruktūra, transportas, pastatai.

„Keista matyti skurdą, nes Jenisiejus nuklotas rąstais. Kiek pinigų guli! Klausiau taksisto: tokie medienos ešelonai keliauja, kodėl žmonės taip skurdžiai gyvena? Jo teigimu, visas verslas yra dviejų žmonių rankose, kurie gyvena Maskvoje“, – sako R. Mikšys.

Šiauliečius, stovinčius ant Jenisiejaus kranto, pritrenkė vaizdas.

„Atėjo moteris palei krantinę su nešuliais. Atplaukė iš kito kranto kateris: paėmė ją su duona, pienu ir nuplukdė į kitąpus plačios upės esančią trobelę. Įdomiai apsiperka“, – stebisi R. Mikšys.

Kontrastas skurdui – Lesosibirske ant Jenisiejaus kranto atstatyta cerkvė. Sakoma, kad tai – įspūdingiausia ir didžiausia cerkvė nuo Uralo kalnų iki Sachalino.

Krasnojarske – statybų karštinė

Krasnojarske, R. Mikšio akimis, kranų stovi tiek, kiek visoje Lietuvoje nesurinksi. Statybų daugybė, auga nauji daugiabučiai.

Blizga automobilių BMW ar „Mazda“ parduotuvės. Bet šalia prabangių pastatų tręšta ir lūšnos.

Keliautojai Krasnojarske išsinuomojo butą naujame 25 aukštų pastate. Apie nuomos galimybę sužinojo iš stoties kavinės padavėjos, ji davė ir nekilnojamo turto agentūros numerį.

Sąlygos viršijo lūkesčius, o ir kaina gera – 250 litų keturiems asmenims už naktį.

„Vietos žmonės visada skuba į pagalbą, – atkreipė dėmesį R. Mikšys. – Sakoma, kad sibiriečiai yra kitokie nei kiti rusai. Jie paprastesni, atviresni, sąžiningesni.“

(Bus daugiau)

Augustės MIKŠYTĖS nuotr.

LIGONINĖ: Romas Mikšys prie ligoninės, kurioje gimė.

Mikšių šeimos albumo nuotr.

SUGRĮŽIMAS: Romas Mikšys įsiamžino ten, kur, jo manymu, buvo nusifotografavę tėvai.

PAŽINTIS: Rusas Pagodinas Romui Mikšiui papasakojo apie vietos gyvenimą. Jis iš nuotraukos prisiminė R. Mikšio tėvą.

UPĖ: Jenisiejumi plukdomi rąstai.

GYVENIMAS: Lesosibirsko gyvenamieji namai.

PAMATAI: Lietuvių barako pamatų fragmentas.

CERKVĖ: Atstatytas Lesosibirsko soboras – kontrastas skurdui.

BARAKAI: Gyvenami barakai.

PRAEITIS: Ant tėvo rankų – Romas Mikšys, šalia – brolis. Vietos gyventojas, žiūrėdamas į šią nuotrauką, prisiminė ZIL'ą – jo numeris matyti fotografijoje.