Naujausios
Pažintis su paukščiais
G. Petkaus gimtinė – Ziniūnai Joniškio rajone, čia tebegyvena ornitologo tėvai. Baigęs Joniškio „Aušros“ gimnaziją, Gediminas mokslus tęsė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete ir Vilniaus universitete.
„Paukščiai mano gyvenime atsirado labai vėlai: ne mokyklos metu, ne gyvenant agrariniame kaimo kraštovaizdyje, o tik studijuojant pirmame kurse, kai su dėstytojais išvažiavome stebėti gamtos, paukščių. Kai pakvietė atlikti savanorišką praktiką, prisijungiau, galvojau, bus smagu su bendrakursiais pabūti gamtoje, pernakvoti palapinėje. Aišku, beveik nemiegojome, montavome siaubo filmą, studentai visko prigalvoja, o anksti rytą ėjome stebėti per teleskopą paukščių. Kai profesorius dėstytojas Petras Kurlavičius parodė mažąjį erelį rėksnį, pievinį kalviuką ir tetervinus, supratau, kad paukščiai bus ta sritis, kuria pradėsiu stipriai domėtis.“
Gediminas ėmėsi stebėjimų, savanoriškos veiklos Lietuvos ornitologų draugijoje, įstojo į universiteto zoologų klubą, keliaudavo su jo nariais.
„Pirmame kurse su tokia sena mašinėle, golfuku antruoju, tekdavo keliauti iš Vilniaus į Klaipėdos rajoną, į Kliošių kraštovaizdžio draustinį, Kliošių pelkę. Tyrinėjau paukščius užliejamose pievose. Tekdavo keliauti su milžiniška kuprine daiktų, su dešimt litrų vandens kiekvienoje rankoje per šlapias vietas, kol nueidavau iki sausesnės vietos pasistatyti palapinę“, – pirmuosius atliktus tyrimus, stebėjimus prisimena Gediminas.
Kadangi šie kraštai – jau netoli Ventės rago, pernakvodavo ir Ventės švyturyje, čia priimdavo garsieji ornitologai: šviesaus atminimo Leonas Jezerskas ir Vytautas Jusys. Gediminas jiems padėdavo žieduoti paukščius.
Studijas, prisimena ornitologas, tekdavo derinti ir su darbais – padavėjo, barmeno, teko pirmame kurse ir „Maximoje“ padirbėti, nes norėjo sutaupyti pinigų savo pomėgiui – įsigyti fotoaparatą, kamerą, žiūronus.
Baigiamasis G. Petkaus bakalauro darbas buvo „Kliošių kraštovaizdžio draustinio paukščiai“, o studijuodamas magistrą Vilniaus universitete tyrinėjo laukius Lietuvos žuvininkystės tvenkiniuose.
Gediminą, pradėjusį magistro studijas, pakvietė darbuotis Lietuvos ornitologų draugija. Po kiek laiko vaikinas pradėjo vesti edukacijas vaikams darželiuose, mokyklose. Skaičiuoja, kad jau maždaug penkiolika metų važinėja po Lietuvą ir pasakoja įdomius faktus apie paukščius, suteikia vaikams galimybę žiūrėti pro žiūronus, atlikti stebėjimus.
Pavasarį edukacijų poreikis būna toks didelis, kad ornitologui tenka ir atsisakyti – diena pasidaro per trumpa.
„Matau didelę prasmę. Aš irgi buvau kažkada vaikas ir tuo metu nebuvo mokykloje tokių edukatorių. Pagalvojau, kas būtų, jei anksčiau būtų įvykęs susitikimas su paukščiais, – svarsto G. Petkus. – Matau prasmę perteikti žinias, to labai trūksta. Jeigu vaikas pažins gamtą, paukščius, pamatys grožį, nenuskriaus nei gamtos, nei žmonių, bus visai kitas požiūris. Kartais, kai organizuoju turus, kai išeiname savaitgaliais stebėti gamtos su suaugusiais (tai retai pavyksta, nes reikia ir šeimai duoklę atiduoti), labai visi nustemba, kad aplinkui yra tiek daug gamtos, tik per savo darbus, politiką, geopolitiką nepastebime. Kai ekskursijose žmonės padalyvauja, pradeda girdėti – gieda varnėnas, zylė, išskiria balsus. Atrodo, kažką nauja atidarau žmonėse ir dėl to irgi matau prasmę. Žmonių gyvenimas tampa komfortiškesnis, prasmingesnis ir gražesnis, kai pažįsta savo aplinką.“
Paukščiai – neįtikėtinai sumanūs
– Kokiais faktais apie paukščius nustebinate edukacijų dalyvius?
– Varnėnas gali imituoti 60 skirtingų paukščių balsų, gali pamėgdžioti girgždančias duris, automobilio signalizaciją. Patinai per tuoktuves ne tik gražiai gieda, imituodami balsus, bet ir privalo išsivalyti inkilus ir tada patelės pasirenka tuos, kurie švaruoliai. Geniai garsiai kala medį, o patelės renkasi tuos, kurie stipresni, kurie išmaitina šeimą. Pasakoju, kokie paukščiai dovanas dovanoja kitiems per tuoktuves.
Arba – čiurlys. Jis gyvena mūsų daugiabučiuose, ventiliacijos angose, gali skraidyti nuo 7 iki 10 mėnesių nenutūpdamas, per dieną pagauna iki 20 tūkstančių vabzdžių ir miega skraidydamas.
Pateikiu įvairiausių faktų, pastebiu, žmonėms jie patinka. Geriausiai veikia, kai pasakoji ne tik, kokio ilgio yra paukščio uodega ar sparnas, snapas, o čia nuotrauka, bet kai parodai gyvai arba vaizdo reportažą.
Paukščiai neįtikėtinai, be galo sumanūs, pavyzdžiui, varnos. Jos miestuose gyvena, mėto kaulus, riešutus: kaulai lūžta, juos sulesa. Kėkštai slepia sėklas parkuose, mokyklų kiemuose, jei yra želdinių, ir gali per rudenį paslėpti apie 9 tūkstančius. Šarkos save atpažįsta veidrodyje.
– Ką tituluotumėte sumaniausiu, gudriausiu Lietuvos paukščiu?
– Žinoma, varną. Jos mėgsta pramogauti, intelektualios, turi stiprų motinišką instinktą, niekada nepaliks savo vaiko nelaimės metu, kai iškrenta ar iššoka iš lizdo anksčiau laiko. Visada gins nuo katino, šuns. Kartais žmonėms reikėtų pasimokyti iš paukščių tokio rūpesčio.
– Kiek Lietuvoje dabar skaičiuojama paukščių rūšių?
– Jei gerai atsimenu, dabar yra 409 paukščių rūšys. Kasmet vis randama, užregistruojama viena kita nauja. Jeigu atskrenda iš užsienio paukštis nors vieną kartą į Lietuvą, jį kas nors pastebi, nufotografuoja arba, jei, pavyzdžiui, praskrenda koks grifas, jo niekas nemato, bet GPS siųstuvą užfiksuoja palydovai, skaičiuojama kaip registruota Lietuvos paukščių rūšis.
O perinčių paukščių yra apie 250 rūšių.
– Ar vedate statistiką, kiek esate matęs Lietuvos paukščių savo akimis?
– Esu kažkiek suvedęs, bet nesu tas užkietėjęs paukščių stebėtojas, kuris veda sąrašus. Kai stebėjome paukščius Maroke, Gambijoje – Afrikoje, Kipre, Argentinoje, Brazilijoje, atsispausdindavome sąrašus ir kiekvieną dieną pildydavome lenteles, kiek paukščių pastebėjome, kokiose vietose, užsirašydavome pastabas. Keliaudamas po užsienį esu matęs daugiau nei tūkstantį paukščių rūšių.
O Lietuvoje, sakyčiau, esu matęs arti 250-ies. Yra bičiulių, kurie, išgirdę, kad yra kažkoks naujas paukštis, kartais meta darbus ir lekia per visą Lietuvą. Aš nesu toks fanatikas, galvoju, kad smagiau, kai pats atrandi kažką naujo, nei kitas parodo, kur yra. Bet jeigu paukštis būna netoli Vilniaus ar kur važiuoju, tada užsuku pasižiūrėti.
Paukščių stebėjimas tikrai gražus dalykas, Lietuvoje daug kas turi tokį hobį, žmonės netgi stengiasi lenktyniauti, kas daugiau paukščių rūšių pastebės.
– Užsiminėte apie keliones – važiavote būtent dėl paukščių?
– Taip. Susimesdavome pinigų ir keliaudavome, kai kur, kaip Afrikoje, buvo gidai, nes ne visur Gambijoje galėjai važinėti iš vieno kaimo į kitą, nes tarp kaimų stovėdavo vietiniai su automatais.
Egzotiškose šalyse didelė paukščių įvairovė, mes dažnai važiuodavome į tokias vietas, kur žmonės nevažiuoja. Pavyzdžiui, Gambijoje važiuodavome į šiukšlynus stebėti įvairių rūšių grifų arba į laukus stebėti skirtingų garnių.
Joniškio „Aušros“ gimnazijoje geografijos mokytoja pakvietė atidaryti parodą ir jau daug metų kabo nuotraukos iš ekspedicijų. Kartais nuvažiuoju į mokyklą skaityti vaikams viešų paskaitų apie pasirinktą kelią, paukščių stebėjimo profesiją, paskatinu domėtis gamta.
– Ko gero, iš vaikų sulaukiate netikėtų klausimų?
– Kokius paukščius stebit, kas patinka, kiek uždirbat – labai juokingų klausimų būna. Vaikams pasakoji, kad kiekvienas turi rinktis tai, kas jam patinka, siekti tikslų, nesvarbu, kokia tai būtų profesija, kiekviena įdomi, jei gilini žinias. Svarbu rinktis tai, kas patinka ir paieškoti visokiausių taškų, kaip iki tos profesijos galima nueiti. Savanoriauti, nebijoti eiti į darbovietes, prašyti darbų, pradžioje galima nemokamai, kad priimtų, kad pamatytumei, kaip virtuvė atrodo. Jei pamatai, kad tinka, galbūt gali įgyvendinti savo svajonę.
Migracija įpusėjo
– Kaip paukščius veikia tokie orai, kaip šiemet – staigūs temperatūrų svyravimai?
– Labai veikia. Girdime, kaip paukščiai nustoja giedoti arba ne taip garsiai gieda, kai būna šaltos dienos, jie rūpinasi maisto paieška, netenka daug energijos. O tik saulė išlindo ir vėl, atrodo, visa gamta atgijo, paukščių balsų padaugėjo.
Dabar jau grįžta vabzdžialesiai, įpusėjo migracija. Parskrido žąsys, gervės, gandrai (gandrai jau ir kiaušinius deda), antys, gulbės, pempės, varnėnai, zylės. Po truputį grįžta devynbalsės, musinukės, vėliau grįš karklinės nendrinukės, žiogeliai, tošinukės, tie patys čiurliai. Bus jiems daugiau maisto, ir pasirodys Lietuvoje. Kiekvienu laikotarpiu skirtingi paukščiai grįžta. Paukščių grįžimą lemia fotoperiodas, kai diena tampa ilgesnė – tai paukščiams ženklas, kad jau laikas į Lietuvą parskristi. Bet kai grįžta, temperatūros svyravimai duoda elgesio pokyčių.
– Kas pas mus pirmieji parskrenda ir kas grįžta paskutiniai?
– Kovai, vieversiai, pirmieji pavasario pranašai pempės, o paskutiniai grįžta čiurliai, krakšlės. Įdomu tai, kad pirmieji išskrenda ne gandrai, kaip žmonės dažnai galvoja, bet iš Lietuvos jau birželio viduryje išskrenda varnėnai. O pas mus atskrenda iš šiaurės ir lesa vyšnias.
– Kaip žmonės gali padėti paukščiams pavasarį?
– Dabar labiausiai žmonės padėtų, jei jiems netrukdytų, nevaikščiotų po miškus, prie lizdų, netriukšmautų, nekirstų medžių, savo sklype nepjautų želdinių, kuriuose paukščiai peri, tai būtų didžiausia pagalba – stebėti juos iš kuo toliau. Dabar tuoktuvinis, veisimosi metas, kai paukščiai ypač jautrūs. Geriausia pagalba – nelįsti jiems į akis.
– O jei kalbame apie kiek ankstesnį laiką, iki kada iškelti inkilus, paruošti namus?
– Reikėtų iki kovo vidurio, pabaigos. Valyti inkilus rekomenduojama jau rudenį, žiemą, jei pavyksta, nelaukti pavasario, nes kartais netikėtai, žiūrėk, jau paukštis prie inkilo. Prižiūrėti, išvalyti inkilus reikia, nors minėjau, kad varnėnas pats išsivalo, bet rekomenduojama patikrinti.
– Kam iš Lietuvoje gyvenančių paukščių dabar iškilęs didžiausias pavojus?
– Didžiausias pavojus yra paprastiems paukšteliams, tiems, kurie gyvena agrariniame kraštovaizdyje, kurie įsitaiso ūkininkų laukuose. Ūkininkai nori pelno, visokiais būdais išplečia rapsų, kukurūzų, javų laukus. Kai nebėra natūralių pievų arba kiekvieną laukugalį sutvarko iki pat melioracijos griovio, išaria laukus, kai neatsiranda augalams ir paukščiams vietos, tai yra baisu. Kaip Sacharos dykuma, lygiai taip pat. Rapsų laukas gražu nusifotografuoti, bet realiai ten kelios paukščių rūšys tegyvena, kokia kiauliukė, dar vieversys, pieninis kalviukas kur ne kur. Sunku šiems paukščiams.
Daug yra skaudulių. Didžiausi pokyčiai vyksta, kalbant apie agrarinio kraštovaizdžio paukščius: vieversius, pempes, kurapkas, kalviukus, kiauliukes.
Niekas kaimynystėje kregždžių nebenori, o kad kregždė gali per dieną 10 tūkstančių vabzdžių pagauti, reguliuoja vabzdžių populiaciją, niekas negalvoja. Visi galvoja, kad nepridirbtų ant mašinos ar kieme. Bet juk galima lentelę pritvirtinti po kregždės lizdu.
Žinoma, ir renovacija – renovuoja pastatus, nepalieka ventiliacijos landų, čiurliai grįžta į tas pačias vietas, vargšai bando įlįsti, trenkiasi, neįskrenda dėl to, kad nepalikta atvirų landų. O galima vieną kitą ertmę palikti, dėl to žmonės nesušals. Yra rekomendacijų renovuojant, bet jei žmonės patys nesujuda, niekas ir nepalieka ertmių. Labai daug kas nuo mūsų priklauso.
Gyvename rojaus kampelyje
– Besidominčių paukščiais ir jų gyvenimu Lietuvoje daugėja?
– Tiesiog geometrine progresija gausėja paukščių stebėtojų. Atsimenu, kai feisbuke padarėme ornitologų grupę, galvojome, kiek prisijungs. Iš pradžių buvo 500, 1 000, dabar, jei neklystu, per 40 ar 50 tūkstančių.
Milžiniškas šuolis susidomėjusių gamta, paukščiais, dabar yra visokių programėlių, kurios padeda pažinti paukščius. Pavyzdžiui, „Merlin Bird ID“, paspaudi mikrofoną, įrašo paukščio balsą ir parodo, kas toks. Dabar yra daug pagalbos įrankių, milžiniški kiekiai informacijos, reikia tik mokėti atsirinkti.
Lietuvos ornitologų draugijoje jau turime netoli 300 žmonių, kurie yra nariai, stebi paukščius, praneša, ką mato. Paukščių stebėtojų yra įvairių profesijų – garsių ekonomistų, gydytojų, advokatų, mokytojų, žurnalistų, režisierių, muzikantų. Paukščių stebėtojais gali būti visi, kurie domisi.
– Ko gero, dažnai žmonėms atsiveria akys, kad mūsų paukščiai ne mažiau įdomūs nei egzotiniai, matomi zoologijos soduose?
– Taip, mūsų gamta labai įvairi. Pavyzdžiui, buvau Seišeliuose, labai nusivyliau, nors sako, patys gražiausi pasaulio paplūdimiai. Paukščių buvo egzotiškų, bet jų įvairovė nėra tokia didelė, vabzdžių įvairovė nėra tokia didelė kaip Lietuvoje, augalų irgi nebuvo tokia didelė įvairovė. Neturėjau ką paveiksluoti, gal daugiau kaip šimtą skirtingų augalų nufotografavau, bet čia mažai. Salose, aišku, gražu, mums palmės egzotiškos, bet kiek mes turime augalėlių! Nueikime į paprastą pievą ir pamatysime begalę skirtingų augalų, labai didelę vabzdžių įvairovę. Nueikime į brandų mišką, kas ten darosi! Mes, lietuviai, dažnai nevertiname savo gamtos. Kažkaip vis lygiuojamės į užsienį, ten geriau, šilčiau, daugiau. Bet mes turime labai gražų sezoniškumą. Aš manau, Lietuva yra geriausia vieta gyventi. Ir kokia švari Lietuva – palyginus mes gyvename rojaus kampelyje.
– Per Velykas prognozuojamas gražus oras, ko gero, dažnas bus gamtoje. Kokių paukščių balsus bus galima išgirsti?
– Jei vaikščiosite po mišką, girdėsite melodingus juodojo strazdo, strazdo giesmininko, liepsnelės, juodagalvės devynbalsės balsus, kikilį, kuris kartais nori perrėkti visus paukščius.
Jeigu vaikščiosite po laukus kaime, girdėsite vieversių, galbūt pavyks ir pempę išgirsti. Jeigu tiesiog po kiemą krapštinėsitės, tvarkysitės sodus, daržus, sodelius, girdėsite ir didžiąją, ir mėlynąją zylę, varnėnų, jei turite tujų, viršuje matysite žaliukių, jeigu turite klevą, liepą pasisodinę – viršuje galite pamatyti skraidančių „papūgėlių“ – tai spalvotieji dagiliai.
Jeigu norite išgirsti Bethoveną, nereikia važiuoti į Operos ir baleto teatrą, Filharmoniją klausytis – galite tiesiog nuvažiuoti į ūkininkų lauką, kur yra pavienių krūmelių pamiškėje, išgirsite geltonąją startą, kurios balsas primena Bethoveno penktosios simfonijos pradžią, tokį beldimo garsą.
Paukščių dabar yra begalės, pats nuostabiausias laikas, kai jie čiulba, gieda, varžosi tarpusavyje, kuris perrėks vienas kitą ir kada juos galime stebėti šalia namų. Pats gražiausias metas yra dabar.
