Naujausios
Obuolys tampa sultimis
A. Ambrasaitės įkurtame Sulčių muziejuje atsakingai surūšiuoti visi eksponatai – nuo daugybės senovinių rankų darbo sulčių spaudimo presų, trintuvių, kurių seniausiai kur kas daugiau negu 100 metų, iki indų, įrankių ir kitų, dešimtis metų menančių daiktų, vienaip ar kitaip susijusių su sulčių gamyba.
Ponia Asta rodo į trintuvę, ant kurios įspūdinga pagaminimo data – 1909-ųjų „Tutti frutti minima“, ją parsivežė iš Latvijos.
Greta švediška, 1920-ųjų gamybos „Husqvarna“. Dar 1984-aisiais Ukrainoje pagaminta rankinė spaudimo mašina, skirta obuolių, pomidorų, lapinių daržovių, želmenų tyrėms gaminti.
Medinį rankų darbo presą su kubiliuku muziejaus įkūrėja į Kairius parsigabeno iš Panevėžio – žmonės tą rakandą surado nusipirkę seną namelį.
„Pardavė kaip nereikalingą daiktą, o man – tikrą lobį, rankų darbo, mažiausiai šimto metų senumo“, – sako Asta, kartu demonstruodama, kaip šiuo įrenginiu žmonės spausdavo sultis.
Tas pats sulčių spaudimo principas, anot pašnekovės, išlikęs iki šių dienų, beje, taip pat sultys spaudžiamos ir Astos tėčio įkurtoje spaudykloje.
„Obuoliai nuplaunami, po to sutraiškomi, o tik paskui presu suspaudžiami per filtracinius audinius, į kuriuos sudedama smulkinta obuolių masė.“
Asta sulčių karaliumi vadina obuolį. Vis dėlto, pasak jos, sulčių spaudyklos klientai dažnai užsinori sultis paskaninti ir atsiveža ne vien obuolių, bet ir moliūgų, kriaušių, aviečių, morkų, burokėlių, kt.
Jei obuolys – sulčių karalius, tai ir Astos muziejuje gausu eksponatų būtent su obuoliais. Lentynose išrikiuoti Lietuvoje ir užsienyje įsigyti puodeliai, lėkštės, vazelės, suvenyrai, žaislai, paveiksliukai, kanceliariniai reikmenys – viskas su obuoliukais.
„Aš išleidžiu pinigus ne kelionėms, o savo muziejaus eksponatams įsigyti“, – juokiasi pašnekovė, pridurdama, kad ne mažiau tokia veikla šiuo metu „užsikabinusi“ ir jos mama bei 11-metė dukra Beatričė.
Veikli moteris Sulčių muziejuje planuoja organizuoti edukacijas – mažiausiems lankytojams pasiūlys medinių magnetukų dekoravimą. Jei vaikas vyresnis, galės modelinu dekoruoti desertinius šaukštelius arba pasigaminti obuoliuką iš modelino, o gal jį net nuvelti.
„Taip pat lipdysime obuolius iš molio ir juos spalvinsime, o pažengusieji galės tapyti ant šilko. Dar manau, kad vaikams būtų įdomu rankinėmis sulčiaspaudėmis išsispausti sulčių. Tam reikia turėti Maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą, jau esu užklaususi, ką privalau atlikti.“
Muziejuje yra ir vaikiškų drabužėlių su obuoliukais kolekcija, taip pat prijuostės suaugusiesiems – viskas skirta pasipuošti muziejaus lankytojams. Kad apsilankymas būtų dar smagesnis ir įspūdingesnis, įkūrėja numačiusi vietą fotosienelei, prie kurios svečiai galėtų įsiamžinti.
A. Ambrasaitė turi daug idėjų, kaip jos Sulčių muziejus plėsis. Norėtų muziejaus prieigose pastatyti obuolio formos laipynių, o viduje įrengti interaktyvių užsiėmimų kambarį.
Prasidėjus sezonui, Sulčių muziejaus lankytojams bus sudaryta galimybė gyvai stebėti tikrą sulčių spaudimo procesą.
Tėčiui atminti
Jei ne tėvelio, ilgamečio Šiaulių pieno kombinato direktoriaus, duonos ir bandelių kepyklos Kairiuose įkūrėjo Stanislovo Ambraso sumanymas susimontuoti automobilinę, o vėliau ir stacionarią sulčių spaudyklą, Sulčių muziejaus, anot Astos, greičiausiai nebūtų. Taigi pačios įsteigtą muziejų ji skiria būtent prieš ketverius metus Amžinybėn išėjusiam tėčiui atminti.
„Uždarius pieninę, o ir kepyklos verslui ėmus nykti dėl kylančių žaliavų ir didžiųjų prekybos centrų konkurencijos, tėtis, maisto pramonės technologas-inžinierius, sugalvojo, kad reikia sumontuoti mobilią sulčių spaudyklą“, – pasakoja muziejaus įkūrėja.
Nusižiūrėjęs pagal vokiečių pavyzdį, S. Ambrasas įsigijo krovininį automobilį, spaudimo presą, linijas, kitus įrenginius, pats pasibraižė ir pats sukonstravo sulčių spaudyklą, kuri ne vienerius metus keliavo pas klientus.
Keliaujanti spaudykla buvo tik šio verslo pradžia. Pasak Astos, tėtis greitai suprato, kad obuolys – rudeninis vaisius, o spausti sultis spalio ar net lapkričio skersvėjuose ir net šaltuke, ne pats didžiausias malonumas. Taigi mobilią spaudyklą pardavė ir Kairiuose atidarė stacionarią spaudyklą su dviem spaudimo linijomis – pomidorams ir obuoliams.
„Kai tėtis prieš 14 metų pradėjo šį verslą, sulčių spaudyklų buvo kur kas mažiau. O dabar beveik kiekviena gyvenvietė turi“, – sako moteris. Nepaisant to, Kairiuose, Plento gatvėje, įsikūrusiai įmonei darbo tikrai netrūksta.
Pradžia – nuo idėjos iki įgyvendinimo
Tėčio nelikus, į spaudyklą prieš kelerius metus kartkartėmis ėmė užsukti ir verslo administravimo magistro studijas baigusi Asta. Moteris juokiasi, kad draugai su vaikais, atvykę išsispausti sulčių, paprastai prašydavo atžaloms aprodyti, kurgi tie obuoliukai plaunami, kur spaudžiamos sultys ir kaip jos patenka į sandarius maišelius.
„Tada pirmąkart pagalvojau, gal aš visai nebloga gidė, jei vaikai susidomėję klausosi, gal ir kitiems galėčiau papasakoti? Taip gimė Sulčių muziejaus idėja. Juolab kad pastate turėjome tuščias patalpas ir norėjosi kažkaip jas įveiklinti“, – sako A. Ambrasaitė.
Kaip tarė, taip ir padarė – pradėjo eksponatų paieškas. Pirmasis, kurį įsigijo pagal skelbimą internete, – sulčių spaudimo presas.
Vėliau įdomių daiktų ieškojo lietuviškose ir užsienio interneto svetainėse, sendaikčių turguose, pas antikvaro pardavėjus, pagal skelbimus. Eksponatų, kurių kiekvienas vienaip ar kitaip susijęs su sulčių gamyba, sparčiai daugėjo, o būsimo muziejaus vizija ryškėjo.
Ir štai vieną dieną A. Ambrasaitė pamatė, kad Šiaulių rajono verslo ir turizmo informacijos centras buria verslias moteris.
„Pagalvojau, o kuo aš ne versli, kurdama muziejų? Sėdau ir nuvažiavau į Kuršėnus. Susipažinome. Kiek žavių smulkiųjų versliukų tos moterys įkūrusios? Viena siuvyklą turi, kita – gėlių trobelę, trečia šunis augina, ketvirta šakočius kepa. Visos bendrauti nori, mokytis viena iš kitos“, – pasakoja pašnekovė.
Ji netrukus gavo pasiūlymą kurti ir vadovauti Šiaulių rajono verslių moterų asociacijai. Šių metų balandžio mėnesį rajono moteris vienijanti organizacija buvo įkurta.
„Asociacijos esmė – skleisti žinią apie savo verslą. Jei žmonės keliauja į Kryžių kalną, kodėl jiems nenuvykus į Kuršėnus paragauti garsiojo vyniotinio ar šakočio, arba neatvažiavus į Kairius, į Sulčių muziejų?“ – šypsosi Asta.
