Naujausios
Pasaulio klausykloje
„Telaimina Jus Dievas, tegloboja Mergelė Marija 2026 m. kelionėje“, – naujajame kalendoriuje linki Šiaulių vyskupas emeritas E. Bartulis.
Būsimų metų kalendorių E. Bartulis lapkritį pirmiausia pristatė Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, vėliau aplankė tikinčiuosius ne tik Šiaulių, bet ir Panevėžio, Vilkaviškio vyskupijose, o paskutinį advento savaitgalį susitikimus baigė gimtajame Kaune.
2026 metų kalendoriaus tema – „Mergelės Marijos apsireiškimas Medžiugorėje 45 metai“.
„Sueina tokia graži sukaktis, tai ir pagalvojau, kad tinkama tema. Šiemet kaip tik su katedros choru „Džiaugsmas“ aplankėme Medžiugorję – buvo gera“, – sako E. Bartulis.
Kiekvieno kalendoriaus mėnesio nuotrauka – atskiras pasakojimas, kelionė po šventąją vietą dvasininko akimis, pro kurias nepraslydo įsimintiniausi kelionės momentai ir vietos.
– Kelintą kartą lankėtės Medžiugorėje?
– Oi, nežinau, kokį penktą! Kiekvienas kartas būna ypatingas, kiekvieną kartą jauti ypatingą Dievo artumą. Jeigu mūsų Motina Marija yra kartu su mumis ir rūpinasi kiekvienu vaiku, tai yra didžiausias džiaugsmas.
Apie Medžiugorję sakoma, kad tai yra pasaulio klausykla, nes aplink bažnyčią yra labai daug klausyklų, ant klausyklos užrašyta, kokia kalba klausoma išpažinties: anglų, vokiečių, prancūzų, italų... Lietuvių nėra, bet kai nuvažiuojame, irgi galime išklausyti išpažinties, jei kažkas asmeniškai paprašo – tiesiog vaikščiodami ar prisėdę ant suoliuko pasikalbame.
– Priminkite, kuo Medžiugorjė svarbi tikintiesiems, kodėl į ją plūsta piligrimai?
– Marijos apsireiškimai vyksta ir dabar, Marijos žinia perduodama viso pasaulio žmonėms. Marija ypač kviečia maldai, rožinio maldai, kad žmonės pamiltų Dievą ir gyventų ištikimybės ir meilės šviesoje, skleisdami taikos žinią. Ji primena, kad taika prasideda žmogaus širdyje, tęsiasi šeimoje, visuomenėje, bendruomenėje ir taip įsiviešpatauja visame pasaulyje.
Ypač ji išgyvena dėl to, kad motinos sukyla prieš savo vaiką, kad paskelbia karą vaikui ir neleidžia ateiti į pasaulį. Dabar pasaulyje matome, kad labai mažėja gimstamumas. Buvau susitikęs su Šiaulių meru, buvo prieškalėdinis susitikimas, jis irgi konstatavo, kad beveik per pusę sumažėjęs gimstamumas Šiaulių mieste. Ir visoje Europoje ypač sumažėjęs. Iš tiesų paskelbtas karas vaikams. Čia yra labai skaudi problema: kol to žmonės nesupranta, tol ir vyksta karai pasaulyje.
– Kaip spręsti šią problemą?
– Labai paprastai – mylėti reikia ir klausyti, ką sako Dangus. Mes turime dėkoti savo tėvams – ir jūs, ir aš – visi turime dėkoti, kad atėjome į pasaulį. O galėjome ir neateiti! Aš, pavyzdžiui, dešimtas vaikas šeimoje, tai jau tikrai galėjau neateiti!
Dabar girdime, kad jauni žmonės, trokšdami įteisinti santuoką, pasiryžta neauginti vaikų, tiesiog sudaro sutartį. Čia yra prieš prigimtį, prieš viską. Kaip mes gyvensime ateityje? Ši problema labai skaudi. Nežinau, bet turbūt visų moterų širdyje yra įgimtas jausmas turėti vaikutį, auginti, rūpintis, mylėti. Aš neįsivaizduoju kitaip.
– 25-erius metus, būdamas Šiaulių vyskupu, organizuodavote Šiaulių vyskupijos šeimų šventes, ar išliks jūsų sumanytas ir daug metų tęstas renginys?
– Kol kas nenusimato.
Brangūs prisiminimai
– Kalbamės advento, susikaupimo, apmąstymo laiku. Kaip prasmingai išgyventi šį laiką ir sulaukti šventų Kalėdų džiaugsmo?
– Turime įsiklausyti į Viešpaties meilės žodžius. Jonas Krikštytojas skelbia ateinantį Kristų. Ypač tai išryškinta menininko A. Ivanovo drobėje, saugojamoje Tretjakovo galerijoje, „Kristaus pasirodymas žmonėms“. 7,5 metro ilgio ir 5 metrų pločio didžiulė drobė. Jis suprato, kad svarbiausias dalykas yra parodyti žmonėms Jėzų, kuris ateina į pasaulį kaip meilės ir gailestingumo Dievas. Ir žinote, kiek metų jis dirbo prie šitos drobės? Tiktai 20 metų! Įsivaizduojate, jeigu dabar kiekvienas tėvas ir motina savo vaikui 20 metų stengtųsi parodyti Kristų, būtų nuostabu! Kaip žmonės mokėjo visa tai įprasminti, giliai, giliai suprasti.
Jeigu pažinsime Dievo meilę, viskas bus gerai. Visur bus ramybė, nes Kristus atneša ramybę. Ir mes šventų Mišių aukoje irgi vieni kitiems palinkime ramybės. Ramybė yra pagrindas, kai mes įsiklausome į Dievo valią. Dievo valia yra mūsų ramybė. Tada mes vykdome Dievo valią ir žinome, ką daryti. O jeigu priešinamės, Viešpats sako: „Gerai, elkitės pagal savo valią, bet pažiūrėkite, kas išeina.“ Dievas niekada nenaudoja prievartos, nes meilė negali būti per prievartą. Meilė yra labai paprasta, labai nuoširdi.
– Kokios bus Jūsų Kūčios ir Kalėdos?
– Melsimės 8 valandą vakare Katedroje, tai Bernelių mišios, o iš ryto 8 valandą aukosiu Mišias irgi Katedroje, kad dar kartą pasveikinčiau visus, pasidžiaugčiau, kad atėjo Meilė į pasaulį.
Tol nebus pasaulyje taikos ir ramybės, kol neįsiviešpataus Kristaus meilė. Nes Kristus sako: „Darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.“ Sunku atrodo. „Melskitės už tuos, kurie jus persekioja, kurie jūsų nemyli.“
Blogio mes blogiu nenugalėsime, nes bus dvigubas blogis. Blogį galima nugalėti tik gerumu. Tiktai meile. Tas pats ir šeimose. Jeigu vienas kitą skaudina, tai iš kur santaika, ramybė. Tada kenčia vaikai ir patys žmonės nelaimingi. O kai myli, viskas yra gerai.
– Su kuo sėsite prie Kūčio stalo? Su kuo laužysite kalėdaitį?
– Paprastai čia pasikviečiame pažįstamų, draugų. Ir valgome kartu. Dabar tokia aplinka mūsų. Anksčiau viskas vykdavo kitaip, šeimoje, susirinkdavome su tėveliais, bet dabar tėveliai žvelgia iš Dangaus.
– Koks pirmiausia prisiminimas iškyla iš vaikystės Kūčių?
– Šiluma tėvelių, brolių, sesučių, susirinkdavome kartu, lauždavome kalėdaitį. Tai nepaprastai brangu! Ir dar labai gera prisiminti, kaip po Kūčių vakarienės visi bėgdavome į Bernelių mišias į Šančių bažnyčią.
Ir kai prisimeni, kokios buvo šaltos Kalėdos, kiek daug sniego, kaip mes žaidžiame, kaip mes stumdomės, kaip įkrentame į pusnis! Ypač grįždami iš bažnyčios. Būdavo nuostabu!
Atrodo, viskas neseniai vyko, čia pat, nors jau 28 metai, kaip esu čia. Kaip greitai laikas eina, kitais metais – jau 50 metų kunigystės! Jei Dievulis leis sulaukti – gegužės 30 dieną. Neįtikėtina.
– Kokie buvo Jūsų, jau vyskupo emerito, pirmieji metai?
– Aš didelio skirtumo nejaučiu, nes vis tiek bendraujame su šeimomis, vedu rekolekcijas šeimoms.Tikrai judėjimo labai daug. Kažkaip nejaučiu to, kad mažiau darbo būtų. Nuotaika visada gera. Dievas, kaip sakau, yra, tai svarbiausia, pajausti Dievo artumą. O visa kita – žmonių nesusipratimai, ne toks kelias, tai tik laikini dalykai. Turime viltį, kad viskas išeis į gera mylintiems Dievą.
Kad ateitų ramybė ir džiaugsmas
– Esate ne tik fotografas, nuotraukomis iliustravęs dvi dešimtis kalendorių, rinkinį „Evangelija kasdien“, bet ir patyręs keliautojas – ar keliavote šiemet?
– Taip! Buvau kalnuose, kaip ir kiekvienais metais. Praleisti negalima, kalnai gali užpykti nesulaukę mūsų (juokiasi – red. past.).
– Kur šiemet kopėte?
– Austrija, Vokietija, Italija – Alpės – kiekvienais metais mes ten. Turiu draugą, tikrą alpinistą, jis mane veda, aš iš paskos. Mes neiname labai stačiais kalnais, kaip alpinistai lipa, pasirenkame paprastesnius kelius.
– Kas nutinka, kad kalnai taip traukia ir nepaleidžia?
– Tai, kas atsiveria nuo kalnų. Kopiant į kalną kiekvienas žingsnis yra nuostabus, kiekvienas žingsnis gražus. Aš labai myliu gamtą, taip gera, taip atsigaunu gamtoje. Kai pamatai visą grožį, kiek kalnuose gražių gėlių, išgirsti paukščių čiulbėjimą, prabėga vienas kitas žvėrelis. Kalnų grožis yra neišpasakytas. Kažkas nepaprasto. Kai jis atsiveria, trokšti kiekvieną kartą vėl pamatyti.
– Kam labiausiai norėtumėte skirti maldas šiuo laikotarpiu? Kas dabar jus labiausiai jaudina, dėl ko išgyvenate?
– Tai – taika pasaulyje. Svarbiausia, kad žmonių širdyse būtų taika, kad žmonės būtų jautrūs vienas kitam. Mes matome, kaip daug kur vieni kitus įskaudiname.
O kokie įvykiai pasaulyje, kad ir Australijoje, tėvas su sūnumi nužudo tiek žmonių, kokios mintys žmonių širdyse! Būna kitokio tikėjimo žmonės, bet mes turime mylėti juos, turime bendrauti, spręsti problemas kitaip, tik nežudant. Svarbiausia – taika. Taika žmogaus širdyje. Taika su Dievu pirmiausia.
Jeigu mes negirdime Dievo balso... Neseniai buvau susitikęs su viena motina, ji taip skundėsi dėl dukrytės. Sako, nė pagarbos, nieko nėra. Ji prašo: „Dukryte, atsigręžk į Dievą...“ „Eik tu, senamadiška, tu nieko nesupranti!“ Žmonės negirdi, nemato, tiesiog akli.
– Ir paradoksas, kuo žmonės, atrodo, daugiau turi, geriau gyvena ir tuo tampa nelaimingesni?
– Per gerai gyvename, per gerai. Nevertiname. Visko turime per daug, jau niekuo nenustebinsi, kaip būdavo anksčiau. Ir tėveliai pasakojo: ateina klebonas kalėdoti, laukiame, atneša saldainių, kokia šventė vaikams, saldainių gauna!
Labai laukdavome kalėdojimo. Gyvenome Šančiuose, antras namas nuo Nemuno, gatvelė ilga būdavo. Tai jau matome, pas tuos nuėjo, pas kitus nuėjo. Mes, vaikai, jau gatvėje laukiame. Kalėdojimas buvo ypatingai laukiamas, pasiruošiame, pasipuošiame, gražiai apsirengiame.
– Kas labiausiai šiemet nudžiugino?
– Nežinau, ką išskirti, kiekviena diena džiugi yra. Nuvažiuoju į parapiją, pristatau kalendorių – bendravimas su žmonėmis labai svarbus, matai, kaip žmonės pradžiunga. Nuoširdumas labai svarbus.
– Koks būtų Jūsų palinkėjimas ateinantiems metams?
– Kaip minėjau, svarbiausia įsileisti Kristų, taikos ir meilės kunigaikštį, į savo širdį. Tada ateina ramybė, ateina džiaugsmas, tada gyvenimas yra prasmingas, visavertis, džiugus ir laimingas.
