Naujausios
Ilgas kelias namo, arba Amerika pirtyje
Kitoje Meksikos pusėje
Paskaičiavau, kad dviejų savaičių kelionės metu skridome net su dešimčia lėktuvu. Dar niekada, lėktuvui kylant arba leidžiantis, nebuvau tokia bebaimė. Net ir tuomet, kai skrisdami iš Atlantos (Džordžijos valstija) į Floridos Džeksonvilio oro uostą buvome šiek tiek papurtyti oro bangų.
Dabar mes jau Floridoje, Klirvoterio miesto viešbutyje. Gerieji draugai pasirūpino, kad mūsų numerio langai „žvelgtų“ tiesiai į Meksikos įlankos vandenis, Floridos sąsiauriu susijungiančius su Atlanto vandenynu. Kitapus – Meksika.
Įlankos vanduo šiltas, bet ne toks šiltas, koks buvo Atlanto vandenyno Pietų Karolinos valstijos Mertl Bičo kurorte.
Turime du pasirinkimus skrusti – ant puraus įlankos smėlio arba prie viešbučio baseino, kas būna įprasta išsiilgusiems ramaus ir komfortabilaus poilsio. Ilsėtis ramiai ir komfortabiliai mes jau atpratę, todėl renkamės plačiuosius vandenis.
Prie kranto ilgiau nepagulėsi – įkyri saulė lenda net po kepuraite. Jaučiu pareigą bičiuliams išduoti savo sutuoktinio paslaptį, kuomet žalios jaunystės metais talkino pajūryje fotografuojančiam savo broliui. Jaunojo „fotografo“ sėdėjimas vienu šonu į saulę kainavo stiprų vienos veido pusės įdegimą. Saulė Floridoje svilina labiau negu Palangoje – kad kažko panašaus nenutiktų ir mūsų kompanijai!
Scena – lyg iš kriminalinio filmo
Pakirdę saulei jau patekėjus ir valandėlę kitą paskrudę prie vandens, eisime ieškoti lauktuvių – nujaučiu, kad mūsų laukia grįžtančių ne tuščiomis.
Šiandien turime tikslą – įsigyti Amerikos vėliavą. Ne lauktuvėms, sau. Ir ne todėl, kad į Tėvynę parsivežčiau valstybingumo, kuriuo amerikiečiai taip puikuojasi, simbolį, o todėl, kad turėčiau įspūdingo laiko atsiminimą.
Vėliava su penkiomis dešimtimis žvaigždučių – nei per daug maža, nei per daug brangi, vos 9,99 dolerio – jau krepšyje. Sutarėme ją pasikabinti ant kiemo pirties sienos.
Mūsų ištikimiems globėjams šiandien leisime pailsėti, o mes šturmuosime vietos parduotuves. Kepuraitės, palaidinės, rankšluosčiai, raktų pakabučiai, šaldytuvų magnetai. Tinka viskas, kas su amerikoniška simbolika arba ant ko parašyta „USA“.
Patenkinti iki ausų, paliekame paskutinę parduotuvę. Negaliu patikėti! Matau du policijos automobilius, apsupusius prabangų mersedesą, iš kurio vienas po kito traukiami ir apieškomi juodaodžiai jaunuoliai. Pareigūnai krečia ir automobilį. Vaizdas – lyg iš kriminalinio filmo. Bet tikrovėje – nejaukus.
Begalinis noras fotografuoti, o kartu ir baugu – ne veltui mums buvo pasakyta apie ginklų Amerikoje gausą. Nuotrauka vis dėlto pavyksta, skuodžiame į viešbutį neatsisukdami.
Per vakarines vietinės televizijos žinias praneša, jog penkių jaunų vyrų kompanija, įtarta 1 200 dolerių vagyste, sulaikyta – tapome šio fakto liudytojais.
Bičiulis mums kloja Amerikos tamsiosios pusės detales. Esą pasišaudymai čia – nieko stebėtino. Jokia naujiena ir tai, kad policijos stabdomas asmuo gali praverti savo automobilio langelį ir šauti į pareigūną.
„O tada per televiziją praneša trumpą žinią: pareigūnas žuvo, vykdydamas tarnybą. Tiesiog“, – pasakoja jis.
Sveika, Europa!
Vakare gaunu elektroninį laišką: numatytas rytdienos skrydis į Vokietijos Frankfurtą iš Ilinojaus valstijoje esančio Čikagos O'Hero tarptautinio oro uosto gali būti atidėtas dėl nepalankių meteorologinių sąlygų.
Rytas Floridoje išaušta saulėtas. Mūsų automobilis jau lekia į už 108 mylių esantį Floridos Orlando tarptautinį oro uostą, iš čia kilsime į Čikagą.
Florida nuo visų kitų valstijų išsiskiria dažnomis automobilių spūstimis, yra pasakę mūsų draugai. Mes tai jau buvome patyrę kelionės pradžioje vykdami iš Mertl Bičo, kuomet greitkelio priešpriešinėje juostoje dėl kelio darbų susidarė bemaž dešimties kilometrų automobilių kamštis.
Laimei, pakeliui į lėktuvą spūstyje sugaištame tik keliolika minučių – spėsime atvykti.
Čikagos oro uostas – milžiniškas, bet ir stebėtinai aiškaus išdėstymo. Nesunkiai surandame savo įlaipinimo vartus. Lauke kyla vėjas. Netrukus oro uostas ima drebėti nuo nepaliaujamos perkūnijos, skilti nuo žaibų ir lietaus. Skrydis į Frankfurtą atidedamas valandai ir 15 minučių.
Nepalankus oras diktuoja savo sąlygas. Skrydis dar kartą nukeliamas, šįkart 45 minutėms. Labai norisi namo. Vis dėlto neguodžia mintis, jog skrisime per daugybę gyvenimų pasiglemžusį Atlantą. Pajuokauju, kad mudu kaip lakūnai S. Darius ir S. Girėnas, 1933 metų liepos 15 dieną perskridę Atlanto vandenyną, deja, liepos 17 dieną, sudužus lėktuvui, žuvę Vokietijoje. Šiandien liepos 16 dieną ir mes per Šiaurės Atlantą skrisime lyjant lietui bei griaudint perkūnijai...
Frankfurto oro uoste nusileidžiame saugiai. Sudie, Amerika, ir sveika, Europa!
P. S. Prie namų pirties sienos, kaip ir buvome sutarę, pakabinome JAV vėliavą. Tegul parvežtas gabalėlis Amerikos prisigeria mūsų gražiausios ir brangiausios Lietuvos kvapo. Nuo šiol turėsime nuosavą Ameriką, ir ji bus, kaip sename lietuviškame spektaklyje, – pirtyje.
