Šviesuolių Goesų giminės takais

KE­LIAU­KI­ME SU „ŠIAU­LIŲ KRAŠ­TU“

Švie­suo­lių Goe­sų gi­mi­nės ta­kais

Vie­ną ba­lan­džio sek­ma­die­nį ar­cheo­lo­gas Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, Šiau­lių mo­kyk­lų mo­ky­to­jai is­to­ri­kai Kris­ti­na Ka­ro­šai­tė ir Ser­ge­jus Sta­pon­kus pa­sky­rė ke­lio­nei švie­suo­lių ba­jo­rų Goe­sų gi­mi­nės ta­kais. Jie iš Šiau­lių ve­dė per Jo­niš­kio ir Pak­ruo­jo ra­jo­nus.

Bro­lis ir se­suo Te­re­sė ir Sta­nis­lo­vas Goe­sai Jo­niš­kio kraš­tui da­vė lie­tu­viš­ko teat­ro, švie­ti­mo pra­džią, la­vi­no bei rė­mė ga­bius stu­den­tus, bu­vo ak­ty­vūs vi­suo­me­ni­nin­kai ir lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ke­lio­nės marš­ru­tas: Šiauliai–Sabačiūnai–Joniškis–Kalnelis–Kriukai–Lieporai–Medvilioniai–Žeimelis–Pašvitinys–Mišeikiai–Sosdvaris. 14 va­lan­dų tru­ku­sio­je iš­vy­ko­je ap­lan­ky­tos trys baž­ny­čios, ket­ve­rios ka­pi­nės, ke­li dva­rai bei pa­bend­rau­ta su šios gi­mi­nės at­sto­vu Ro­ber­tu Sau­liu­mi Goe­su.

Pra­džia – nuo Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos

Iš­vy­ka pra­si­dė­jo nuo Šiaulių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos, iš da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos į Šiau­lius per­kel­tos 1851 me­tais, kur moks­lus krim­to ir švie­saus at­mi­ni­mo ba­jo­ras Sta­nis­lo­vas von Goe­sas, Med­vi­lio­nių dva­ro pa­vel­dė­to­jas. Mo­kyk­los, ku­rio­je vy­ra­vo len­kiš­ka dva­sia, suo­le sė­dė­da­mas Sta­nis­lo­vas pri­si­mi­ni­muo­se ra­šė be­si­jau­čiąs esan­tis lie­tu­vis, nors jo šak­nys sie­kia Vo­kie­ti­jos Os­nab­ru­ko kraš­tą. XIV am­žiu­je pir­mą kar­tą do­ku­men­tuo­se mi­ni­mos gi­mi­nės pa­li­kuo­nys vė­liau ap­si­gy­ve­no Li­vo­ni­jo­je ir Kur­še.

Pra­si­dė­jus 1863 me­tų su­ki­li­mui Sta­nis­lo­vas von Goe­sas grį­žo į tė­viš­kę – Jo­niš­kį. Ten ir ve­da ke­lio­nės kryp­tis.

Kaip plik­ba­jo­riai ta­po tur­tin­gi?

Dar ne­pri­va­žia­vę Jo­niš­kio mies­to ke­liau­to­jai pa­su­ka į de­ši­nę ties ro­dyk­le į Šla­pa­kių kai­mą. Net­ru­kus – po­sū­kis į kai­rę ir prieš akis iš­ky­la mies­to van­dens bokš­tas. Žvyr­ke­lis ties Sa­ba­čiū­nų kai­mu, kur rie­da au­to­mo­bi­lis, – se­na­sis is­to­ri­nis Šiaulių–Joniškio ke­lias, nuė­jęs į už­marš­tį, nu­tie­sus nau­ją­jį. Čia pra­si­de­da bu­vu­sios ba­jo­rų Pervainių–Goesų val­dos ir is­to­ri­ja, kaip plik­ba­jo­riai ta­po tur­tin­ga šei­ma bei kraš­to švie­tė­jais.

Se­na­sis Eval­das Goe­sas da­bar­ti­nia­me Pak­ruo­jo ra­jo­ne Po­ciū­nuo­se bu­vo ve­dęs že­mių tu­rė­ju­sią Bo­na­ven­tū­ro Dau­no­ra­vi­čiaus duk­rą Ma­ri­jo­ną.

Jo sū­nūs Jo­nas Mar­ty­nas ir Balt­ra­mie­jus su­kū­rė šei­mas ta­me pa­čia­me kraš­te, vie­nas jų ve­dė ba­jo­rai­tę Staš­ke­vi­čiū­tę.

Tre­čia­sis, 20-me­tis, sū­nus Juo­za­pas Goe­sas iš Po­ciū­nų lai­mės ieš­ko­ti iš­ke­lia­vo į Jo­niš­kio kraš­tą. Sek­da­mas tė­vo pė­do­mis jis 1825 me­tais ve­dė ba­jo­rai­tę Ju­li­jo­ną Per­vai­nai­tę, krai­čio ga­vu­sią apie 58 hek­ta­rus že­mės.

Da­lį jos (vie­no­je ke­lio pu­sė­je) po Sta­nis­lo­vo mir­ties pa­vel­dė­jo se­sers Ju­li­jo­nos Goesaitės–Gravrogkienės sū­nūs An­ta­nas Grav­rog­kas (gi­męs 1880 me­tais), Lie­tu­vos in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio di­rek­to­rius, ki­tą – bro­lis Ju­li­jo­nas Grav­rog­kas (gi­męs 1885 me­tais) – Lie­tu­vos in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas, 1941–1944 me­tais bu­vęs Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to rek­to­rius.

Pėd­sa­kai Jo­niš­ky­je ir Kal­ne­ly­je

Ar­tė­jant prie Jo­niš­kio į dan­gų ky­la Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Dan­gun ėmi­mo baž­ny­čios bokš­to smai­lė. Jo­je tuo­kė­si Juo­za­pas Goe­sas, bu­vo krikš­ty­tas jo sū­nus Sta­nis­lo­vas (1844–1916) bei ki­ti šei­mos na­riai.

Juo­za­po Goe­so tes­ta­men­te mi­ni­mas žmo­nos var­du tu­rė­tas na­mas su že­me Paš­vi­ti­nio ir Šiau­lių Se­no­sios gat­vių san­kry­žo­je Jo­niš­ky­je ir ant­ro­jo­je san­tuo­ko­je su Bri­gi­ta Če­pu­le­vi­čiū­te įsi­gy­tas na­mas Šiau­lių Se­no­jo­je gat­vė­je bei skly­pai Li­vo­ni­jos ir Že­mai­čių gat­vė­se.

Ant pa­sta­ro­jo skly­po, Sta­nis­lo­vo Goe­so 1909 me­tais do­va­no­to mies­tui, iš­ki­lo pir­mo­ji Jo­niš­kio mo­kyk­la, da­bar­ti­nė „Auš­ros“ gim­na­zi­ja. Tie­sa, do­va­na su­kė­lė ne­ma­žai su­maiš­ties mies­tie­čių gal­vo­se, nes Vil­niaus ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius 1910 me­tų ru­de­nį lei­di­mą mo­kyk­lą ati­da­ry­ti da­vė, ta­čiau gy­ven­to­jai tu­rė­jo pa­tys ją pa­sta­ty­ti ir iš­lai­ky­ti. Ki­lo ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ban­ga. Lė­šos bu­vo pra­dė­tos rink­ti (po 20 ka­pei­kų nuo de­šim­ti­nės), ta­čiau, pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, jos pra­puo­lė. Gim­na­zi­jos rū­mai do­va­no­ta­me skly­pe iš­ki­lo tik 1933 me­tais. Jie te­bes­to­vi, gim­na­zi­ja te­be­vei­kia.

Už ke­tu­rių ki­lo­met­rų nuo mies­to link Ža­ga­rės – Kal­ne­lio kai­mo ka­pi­nės, ku­rias, pa­sak ar­cheo­lo­go dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko, ga­li­ma pa­va­din­ti Jo­niš­kio pan­teo­nu. Ten pa­lai­do­ta daug gar­sių kraš­to as­me­ny­bių: dai­li­nin­ko Ado­mo Var­no, di­ri­gen­to, Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­čio Al­gi­man­to Lo­po gi­mi­nės at­sto­vų, Juo­za­pas Goe­sas (1877), ta­čiau jo ka­pas nė­ra tiks­liai lo­ka­li­zuo­tas, taip pat iš jau mi­nė­tos Per­vai­nų gi­mi­nės – And­rius ir Te­re­sė Per­vai­nai. A. Per­vai­nas 1869 me­tais nu­brai­žė se­niau­sią ži­no­mą Med­vi­lio­nių ba­jor­kai­mio, kraš­to švie­ti­mo cent­ro, pla­ną.

Dau­giau švie­sių as­me­ny­bių

To­liau ba­jo­rų Goe­sų pėd­sa­kai ve­da į Kriu­kus. Vie­tos ka­pi­nė­se ran­da­mas Med­vi­lio­nių dva­ro val­dy­to­jų iki 1864 me­tų Va­len­to ir Ro­žės Ko­že­naus­kų, mi­ni­mų Kriu­kų baž­ny­ti­nė­se kny­go­se, ka­pa­vie­tę žy­min­tis vie­nas se­niau­sių ra­jo­ne, 1852 me­tais sta­ty­tas, lie­to me­ta­lo kry­žius (dar se­nes­nis, sta­ty­tas 1849 me­tais, sto­vi Kal­ne­lio ka­pi­nė­se).

Pa­ju­dė­ję iš Kriu­kų link Lie­po­rų ke­liau­nin­kai kai­rė­je pa­lie­ka rau­do­nų ply­tų vie­tos bend­ruo­me­nei pri­klau­san­tį pa­sta­tą, kur ka­dai­se vei­kė Kriu­kų vals­čius ir pra­džios mo­kyk­la. Jo­je dir­bo Ba­lys Žy­ge­lis, pir­ma­sis Jo­niš­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rius ir Fe­lik­sas Dau­gė­la, užau­gęs ir iš­si­moks­li­nęs Ry­go­je. F. Dau­gė­la glau­džiai bend­ra­vo su Goe­sais, įsi­trau­kė į jau­ni­mo są­jū­dį ir ta­po pa­grin­di­niu Med­vi­lio­nių teat­ro ak­to­riu­mi. Ši švie­si as­me­ny­bė dir­bo ir matininku–revizoriumi, vė­liau bu­vo pa­skir­tas Šiau­lių ap­skri­ties že­mės tvar­ky­to­ju. Kriu­kuo­se jis įstei­gė ke­lis koo­pe­ra­ty­vus, ku­riems pa­ts va­do­va­vo.

F. Dau­gė­la su ki­tu švie­suo­liu An­ta­nu Grav­rog­ku ka­ro me­tais gel­bė­jo šau­lį, žy­dą ma­ti­nin­ką Jo­kū­bą Ba­ril­ką Ul­mi­šek (gi­męs 1898 me­tų lapk­ri­čio 11 die­ną), ku­riam pa­rū­pi­no fik­ty­vų as­mens do­ku­men­tą, „pa­ver­tu­sį“ jį len­ku. Jo­kū­bą Ba­ril­ką jie pa­slė­pė gar­sia­ja­me Med­vi­lio­nių dva­ro gy­ve­na­ma­ja­me pa­sta­te. Žmo­nių pa­sa­ko­ji­muo­se mi­ni­ma, kad ten slaps­ty­ta ir dar vie­na žy­dai­tė.

Pa­ke­liui į Lie­po­rus akį trau­kia Eval­do von Bra­šo dva­ro pa­li­ki­mas – iš­vaiz­dus 1846 me­tais sta­ty­tas ūkio pa­sta­tas. Žy­mus lie­tu­vių ke­liau­to­jas Ma­tas Šal­čius apie jį ra­šė 1916 me­tais, kad tai „di­de­lis ir gra­žus dva­ras“.

Bu­vę ba­jor­kai­miai

Lie­po­ruo­se at­vy­kė­lius pa­si­tin­ka dai­li me­di­nė len­ta, pri­me­nan­ti, kad jie va­žiuo­ja Sta­nis­lo­vo Goe­so gat­ve. Šiai bai­gian­tis pa­su­kus į kai­rę ke­lias nu­ves prie iš­gar­sė­ju­sio, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės praė­ju­siais me­tais ke­tin­to nu­griau­ti lie­tu­vy­bės ir kul­tū­ros ži­di­nio Med­vi­lio­nių dva­ro mo­li­nio pa­sta­to. Ne­to­lie­se – me­di­nis dai­lus bu­vęs Grav­rog­kų va­sar­na­mis, ku­ria­me dar yra gy­ven­to­jų.

Ke­liau­to­jas Ma­tas Šal­čius sa­vo at­si­mi­ni­muo­se paaiš­ki­na, ko­dėl vo­kie­čiai ba­jo­rai von Goe­sai ta­po tik­rais lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jais. Jo nuo­mo­ne, di­de­lę įta­ką Te­tu­lai ir Dė­du­lai (taip jis va­di­na Te­re­sę ir Sta­nis­lo­vą Goe­sus – aut. pa­st.) pa­da­riu­si Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė.

Lie­po­rų ka­pi­nai­tė­se pa­lai­do­ta Te­re­sė Goe­sy­tė, jos se­suo Vik­to­ri­ja ir šios duk­ra Vik­to­ri­ja Gravrogkaitė–Švambarienė, ki­ti ar­ti­mie­ji. Ka­pi­nė­se ma­ty­ti daug be­si­kar­to­jan­čių pa­var­džių.

Dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas ko­men­tuo­ja, kad ir Med­vi­lio­nys, ir Lie­po­rai XVIII–XIX am­žiu­je bu­vo ba­jor­kai­miai. Lie­po­ruo­se bu­vo apie 10 ba­jo­rų sodybų–ūkių. Med­vi­lio­nių pa­va­di­ni­mas pir­mą sy­kį pa­mi­nė­tas 1775 me­tais, o 1790 me­tais Upy­tės dū­mų (ūkių) re­vi­zi­jo­je jau įvar­din­tas Med­vi­lio­nių ba­jor­kai­mis ir du dū­mai, val­do­mi Pran­ciš­kaus Go­sic­ko ir Do­mi­ny­ko Bui­vy­do.

Skir­tin­gai nei įpras­ta ma­ny­ti, ba­jo­rys­te ga­lė­ję pa­si­gir­ti gy­ven­to­jai – Grav­rog­kai, Le­pars­kai, Sat­kovs­kiai, Go­sic­kai ir ki­ti – ne­tu­rė­jo di­de­lių tur­tų, val­dė po 30 de­šim­ti­nių že­mės, sta­tė­si kuk­lius na­mus, bui­tis ma­žai te­sis­ky­rė nuo vals­tie­čių. Jų ne­de­ra pai­nio­ti su stam­biais dva­ri­nin­kais. Per 1942 me­tais vo­kie­čių Lie­tu­vo­je vyk­dy­tą gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą, kai ku­rie tų vy­res­nio am­žiaus ba­jo­rų net pa­si­ro­dė vi­sai ne­ra­ga­vę moks­lų, nes ne­ge­bė­jo pa­si­ra­šy­ti.

Svar­bi Paš­vi­ti­nio baž­ny­čia

Pa­sie­kia­mas Pak­ruo­jo ra­jo­nas. Žei­me­lio, ku­ris 2000-ai­siais mi­nė­jo 500 me­tų su­kak­tį, vals­čiui (ofi­cia­liai va­din­tam No­ciū­nų vals­čiu­mi) pri­klau­sė Med­vi­lio­nių dva­ras, o ša­lia bu­vę Lie­po­rai – Kriu­kų vals­čiui. Žei­me­ly­je, gar­sė­jan­čia­me uni­ka­liu res­tau­ruo­tų kar­če­mų komp­lek­su, ver­ta už­suk­ti į vie­tos mu­zie­jų.

Paš­vi­ti­nio mies­te­ly­je – šio­je ke­lio­nė­je itin svar­bi Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čia, ku­rios krikš­to, san­tuo­kų ir mir­čių kny­go­je įra­šas 1805 me­tais per pa­čias Ka­lė­das liu­di­ja bu­vus pa­krikš­ty­tą bū­si­mą Jo­niš­kio vi­suo­me­nės vei­kė­ją, Eval­do sū­nų ir atei­ty­je Sta­nis­lo­vo tė­vą Juo­za­pą Ni­ko­de­mą Goe­są. Jo bro­liai Jo­nas Mar­ty­nas ir Balt­ra­mie­jus, su­kū­rę šei­mas, li­ko Pak­ruo­jo ra­jo­ne ir 1959 me­tais Goe­sų pa­var­dė dar ge­rai ži­no­ma Paš­vi­ti­nio apy­lin­kė­se. O šian­dien Sosd­va­ry­je ga­li­ma su­tik­ti gi­mi­nės pa­li­kuo­nį Ro­ber­tą Sau­lius Goe­są. Tuo tar­pu, Jo­niš­kio ra­jo­ne ir Lat­vi­jo­je to­kia pa­var­dė ne­beap­tin­ka­ma.

Sku­bė­da­mi su­si­tik­ti su Sau­liu­mi, ku­ris iš tie­sų pa­se tu­ri Ro­ber­to var­dą, bet juo ne­va­di­na­mas, trys kraš­to is­to­ri­jos ger­bė­jai pa­su­ka link Pa­mū­šio, ste­bė­da­mi dai­lius Mū­šos, XIII am­žiu­je vo­kie­čių kro­ni­ko­se va­din­tos „Žiem­ga­lių upe“, vin­gius. Ji iš­ties ap­gau­bia is­to­ri­nės Žiem­ga­los že­mes.

Pa­ke­liui dr. E. Va­si­liaus­ko dė­me­sį pa­trau­kia Mi­ciū­nų kai­me at­sta­to­mas šim­ta­me­tis mo­li­nis ūkio pa­sta­tas. Už­kal­bin­tas sa­vi­nin­kas, jau­nas tris­de­šimt­me­tis vy­ras nu­ste­bi­na, sa­ky­da­mas, kad pa­vel­dą rei­kia sau­go­ti. Sta­ti­nį jis tvar­ko sa­vo lė­šo­mis.

„Kad taip Med­vi­lio­nių dva­ru bū­tų pa­si­rū­pin­ta“, – pa­ste­bi E. Va­si­liaus­kas.

Goe­sų pa­li­kuo­nis – Ro­ber­tas Sau­lius

Nuo Pa­mū­šio iki Sosd­va­rio pro akis pra­bė­ga gal ket­ve­rios tvar­kin­gos, ak­mens mū­ro ar me­di­ne tvo­ro­mis ap­glėb­tos kai­mų ka­pi­nai­tės.

Iš­ny­ku­sia­me Mi­šei­kių kai­me ran­da­mas tik­ras Goe­sų gi­mi­nių ne­kro­po­lis. Mi­šei­kių (XIX am­žiaus do­ku­men­tuo­se ta pa­ti val­da nu­ro­do­ma esant ir Po­ciū­nų) ba­jor­kai­my­je val­dą tu­rė­jo iš Kur­šo (Lat­vi­ja) atė­jęs ba­jo­ras Eval­das Goe­sas.

Tri­ju­lę pa­si­ti­kęs Ro­ber­tas Sau­lius Goe­sas Mi­šei­kių kai­me pa­ro­do se­ną šim­ta­me­tį so­dą ir že­mes, pa­ten­kan­čias į gam­ti­nį po­li­go­ną, kur ri­bo­ja­ma ūki­nė veik­la. Čia jo se­ne­lis ba­jo­ras Ed­var­das Goe­sas iš sa­vo tė­vo Al­bi­no (o šio tė­vas bu­vo jau mi­nė­tas Jo­nas Mar­ty­nas) tu­rė­jo pa­vel­dė­jęs per dvi­de­šimt hek­ta­rų že­mės. Se­ne­lis bu­vęs tvir­tas ir svei­kas vy­ras, net per­žen­gęs aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio slenks­tį, dar te­be­dir­bęs so­dy­bo­je. Kai­my­nų pa­sa­ko­ji­mu, se­no­lio ko­ją už­ga­vęs jau­tis. Į žaiz­dą įsi­me­tu­si gang­re­na ir pra­žu­džiu­si 84-erių me­tų ba­jo­rą.

Apy­lin­kė­se pra­dė­jus kur­ti ko­lū­kį, ūkį pa­vel­dė­jęs Ed­var­do sū­nus Ro­ber­tas Goe­sas ne­te­ko ir že­mės, ir gy­vu­lių. Nau­jo­ji val­džia jam te­pa­li­ko gim­tą­ją so­dy­bą.

So­vie­ti­nė val­džia nuo že­mės pa­vir­šiaus „nu­šnio­jo“ ir prie Mū­šos au­gu­sį Goe­sų miš­ke­lį, ku­rį, na­tū­ra­liai dygs­tant at­ža­loms, da­bar ban­do puo­se­lė­ti jau ket­vir­tos kar­tos Goe­sas – Ro­ber­tas Sau­lius.

Sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ją jis jau yra pa­sa­ko­jęs „Šiau­lių kraš­tui“ ("Ba­jo­rų šei­mos šak­nys dings­ta praei­ty­je“, Ja­ni­na Ša­par­nie­nė, 2012-04-07)

Iš se­no­lio pri­si­mi­ni­mų jam itin įstri­gęs vaiz­das apie Med­vi­lio­nių Goe­sus, at­va­žiuo­da­vu­sius pa­si­sve­čiuo­ti ket­ver­tu ark­lių kin­ky­tais va­žiais ar ka­rie­to­mis.

Iš sa­vo tė­vo Ro­ber­tas Sau­lius pa­vel­dė­jo bi­ty­ną, ku­ria­me iki šių die­nų su­ren­ka ne­ma­žai me­daus. „Ba­jo­riš­ko“, – juo­kau­ja dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas.

O iš dė­dės Jo­no Ro­ber­tas Sau­lius Goe­sas do­va­nų ga­vo 1949 me­tų ga­my­bos, da­bar jau an­tik­va­ri­nį, au­to­mo­bi­lį „Mosk­vič“, ku­ris dar te­be­rie­da.

Da­li­ji­ma­sis įspū­džiais

Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Ser­ge­jus Sta­pon­kus po ke­lio­nės „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė: „Ant­rus me­tus or­ga­ni­zuo­ja­me pa­na­šias eks­pe­di­ci­jas, ieš­ko­da­mi sa­vų ir sve­ti­mų šak­nų. Grįž­ta­me tur­tin­ges­ni at­ras­tais žmo­nė­mis, vie­to­mis, jų is­to­ri­ja, pui­kia gam­ta, o kar­tais – ir me­du­mi, do­va­no­tu gar­saus di­di­ko ai­nio, kaip šį­syk – ba­jo­rų pa­li­kuo­nio Ro­ber­to Sau­liaus Goe­so“.

Pa­sak jo, svar­bi ir ki­ta ke­lio­nių pu­sė – da­li­ji­ma­sis su ki­tais: nuo­trau­ko­mis, liu­di­ji­mais, kas bu­vo pa­mirš­ti, bet daug da­vė sa­vo mies­tui, kraš­tui, Lie­tu­vai.

Šiau­lių „Ro­mu­vos“ gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Kris­ti­na Ka­ro­šai­tė pri­du­ria: „Ke­lio­nė­je su­ža­vė­jo Sau­lius Goe­sas. Iš pa­žiū­ros pa­pras­tas kai­mo gy­ven­to­jas, ta­čiau iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, ži­nan­tis ne tik sa­vo šei­mos, bet ir kai­mo is­to­ri­ją. La­biau­siai pri­bloš­kė Goe­so pa­si­di­džia­vi­mas – se­no­vi­nis au­to­mo­bi­lis, liu­di­jan­tis, kad šei­mi­nin­kui svar­bios šei­mos ver­ty­bės. Su­rink­ta me­džia­ga pra­vers pa­mo­kų me­tu, ga­lė­si­me su gim­na­zis­tais dis­ku­tuo­ti, ar dva­rus rei­kia griau­ti, ar res­tau­ruo­ti.“

Er­nes­to VA­SI­LIAUS­KO as­me­nės ­nuotr.

ŽE­MĖS: Ne­to­li Sa­ba­čiū­nų ir Jo­niš­kio ply­ti bu­vu­sios Goesų–Gravrogkų že­mės.

PALIKIMAS: Ro­ber­tas Sau­lius Goe­sas iš­sau­go­jo iš dė­dės Jo­no do­va­nų gau­tą 1949 me­tų ga­my­bos an­tik­va­ri­nį au­to­mo­bi­lį „Mosk­vič“.

GRA­ŽIAU­SIAS: Ke­liau­to­jas Ma­tas Šal­čius ba­jo­nų von Bra­šų dva­rą Ladz­dy­niš­kiuo­se, ku­rio iš­li­kęs iš­vaiz­dus ūkio pa­sta­tas, va­di­no gra­žiau­siu apy­lin­kė­se.

PRAEI­TIS: 1888 me­tais val­di­nei pra­di­nei Kriu­kų liau­dies mo­kyk­lai bu­vo pa­sta­ty­tas nau­jas pa­sta­tas. Pir­ma­sis lie­tu­vis, dir­bęs jos mo­ky­to­ju, bu­vo Fe­lik­sas Dau­gė­la (1887–1967).

AT­MI­NI­MAS: Sta­nis­lo­vą Goe­są Lie­po­rų kai­me pri­me­na jo var­du pa­va­din­ta gat­vė.

IŠ­VAIZ­DUS: Iš­vaiz­dus Med­vi­lio­nių dva­ro komp­lek­so na­mas, ku­ria­me gy­ve­no Grav­rog­kų šei­ma.

KRIKŠ­TAS 1: Jo­niš­kio baž­ny­čio­je bu­vo pa­krikš­ty­tas Sta­nis­lo­vas von Goe­sas.

PAN­TEO­NAS: Kal­ne­lio kai­mo ka­pi­nes ga­li­ma va­din­ti Jo­niš­kio pan­teo­nu, kur pa­lai­do­ta daug žy­mių as­me­ny­bių.

KRY­ŽIUS: Kal­ne­lio ka­pi­nė­se pa­lai­do­tų And­riaus ir Te­re­sės Per­vai­nų ka­pą žy­mi kry­žius.

GI­MI­NĖ: Ka­pi­nė­se Mi­šei­kiuo­se (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) pa­lai­do­ti Ro­ber­to Sau­liaus Goe­so tė­vas Ro­ber­tas, dė­dė Jo­nas ir ki­ti gi­mi­na­čiai.

VAL­DY­TO­JAI: Kriu­kų ka­pi­nė­se 1852 me­tais pa­lai­do­ti Ro­žė ir Va­len­ti­nas Ko­že­niaus­kai, Med­vi­lio­nių dva­ro val­dy­to­jai ar sa­vi­nin­kai iki Goe­sų.

CENT­RAS: Da­bar dau­ge­liui sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad šis ap­leis­tas Med­vi­lio­nių dva­ras ka­dai­se bu­vo Šiau­rės Lie­tu­vos kul­tū­ros, švie­ti­mo, lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mo cent­ras.

INI­CIA­TY­VA: Ūki­nin­kas Mi­ciū­nuo­se sa­vo ini­cia­ty­va puo­se­lė­ja pa­vel­dą ir at­sta­to mo­li­nį pa­sta­tą.

VIN­GIAI: Dai­lūs Mū­šos, XIII am­žiu­je vo­kie­čių kro­ni­ko­se va­din­tos žiem­ga­lių upe, vin­giai.

KRIKŠ­TAS 2: Paš­vi­ti­nio bažnyčioje1805 me­tais pa­krikš­ty­tas bū­si­mas Jo­niš­kio sa­vi­val­dos vei­kė­jas Juo­za­pas Ni­ko­de­mas Goe­sas.

SO­DY­BA: Ro­ber­tas Sau­lius Goe­sas ap­ro­do so­dy­bos, ku­ri bu­vo nu­griau­ta 1985 me­tais, li­ku­čius Mi­šei­kiuo­se. To­lė­liau – Kris­ti­na Ka­ro­šai­tė.

KAR­ČE­MOS: Įs­pū­din­gos Žei­me­lio, ku­rio vals­čiui ka­dai­se pri­klau­suė Med­vi­lio­nių dva­ras, kar­če­mos.

ŠEI­MA: Lie­po­rų ka­pi­nai­tė­se at­gu­lė Te­re­sė Goe­sai­tė, jos se­suo Vik­to­ri­ja Grav­rog­kie­nė ir pa­sta­ro­sios duk­ra Vik­to­ri­ja Gravrogkaitė–Švambarienė.

KE­LIAU­TO­JAI: Į ke­lio­nę ba­jo­rų Goe­sų ta­kais iš­si­ren­gė (iš kai­rės) Ser­žas Sta­pon­kus, Er­nes­tas Va­si­liaus­kas ir Kris­ti­na Ka­ro­šai­tė.