Naujausios
SIBIRO REPORTAŽAI (7)
Svirskas – miestas su nutylėta istorija
Lietuvių tremtinių barakai Svirske sudegė prieš du dešimtmečius. Senosios kapinės buvo užlietos, patvenkus Angarą. Svirsko istorikė Rita Sipatina po kruopelytę dėlioja išnykusią ir nutylėtą miesto praeitį.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Nežinoma istorija
Iš Čeremchovo į Svirską (miestus skiria apie 20 kilometrų) atvežęs vairuotojas kiekvienam paspaudžia ranką. Linki sėkmės. Pakeliui prasitaria sėdėjęs: „Už politiką“.
Svirske naujos statybos daugiabučiai persipynę su medinėmis lūšnelėmis.
Ant sporto klubo pastato elektroninis termometras rodo 40 laipsnių. Nors lauke tvanku, bet termometras kokia dešimčia laipsnių bus perkaitęs.
Istorijos muziejaus vadovė Rita Sipatina rodo, kur stovėjo du lietuvių barakai. Dviaukščiai mediniai pastatai sudegė apie 1990 metus. Jų vietoje nutiesta gatvė, stovi naujų pastatų.
„Man taip nepatogu prieš jus, kad tremties istorija nėra tyrinėta“, – atsiprašinėja inteligentė.
„Tėvai apie tokius dalykus nekalbėjo. Kad tėvas buvo sėdėjęs, sužinojau tik po jo mirties“, – atvirai sako moteris. Tėvas, dirbęs geležinkelyje, buvo teisiamas už laiku neatvykusį traukinį.
Ritos tėvo mama buvo kilusi iš Latvijos.
Vardą suteikė katorgininkas
Oficiali Svirsko istorija prasideda 1810 metais, kai buvo įkurtas Makarjevas, dabar – Svirsko mikrorajonas.
Pasakojama, kad XIX amžiaus viduryje į šiuos kraštus, atkentėjęs katorgą, atkeliavo politinis kalinys Nikolaj Svirskoj.
Seniūnas, baimindamasis, kad naujakurys nesukeltų neramumų, Makarjeve apsigyventi neleido: „Statykis trobą ant upės kranto ir gyvenk!“
Žmogus pasistatė namą už 4 kilometrų nuo Makarjevo. Buvo senas, ligotas, ilgai nebegyveno. Žmonės, pamatę, kad vieta tinkama, pastatė kalvę. Aplink pradėjo kurtis kaimas, pavadintas buvusio katorgininko pavarde.
1940 metais Svirske pradėjo veikti akumuliatorių gamykla, vėliau joje dirbo ir lietuviai tremtiniai.
Svirske veikė ir Angaros metalurgijos fabrikas, gaminęs arseno junginius cheminiams ginklams.
1949 metais Svirskui suteiktas miesto statusas. Kai 1988 metais R. Sipatina atvyko į Svirską, čia gyveno apie 20 tūkstančiai gyventojų. Dabar – apie 13 tūkstančių.
Kuo vietiniai verčiasi? Ponia Rita vardija: mieste veikia keturios mokyklos, vaikų darželiai, kitos biudžetinės įstaigos, rusų-japonų medžio perdirbimo įmonė.
„Niekas neatsisakė vasarnamių, kas tik galime, daržus auginame“, – šypsosi.
Ieško praeities
Anksčiau Istorijos muziejus veikė kaip Svirsko gamyklos, kurioje dirbo apie 5 tūkstančius darbuotojų, Kovų ir darbo šlovės muziejus.
Pasak Ritos, miesto istorijoje tebėra daugybė baltų dėmių. Karo metais čia buvo evakuota gamykla iš Leningrado, ligoninė. Bet to meto laikraščiuose apie tai neužsiminta nė eilute.
Dvejus metus istorikė archyvuose, internete ieškojo žuvusiųjų per Antrąjį pasaulinį karą Svirsko ir aplinkinių kaimų gyventojų pavardžių.
Dabar ėmėsi represuotųjų istorijos. „Jų buvo labai daug, vien iki „T“ raidės – apie šimtas“, – sako istorikė.
Kapinės, kur buvo laidojami lietuviai tremtiniai, užlietos septinto dešimtmečio pradžioje: statant Bratsko hidroelektrinę, patvenkta Angara. Po vandeniu liko ne tik kapai, bet ir penkios gatvės. Angara, buvusi veržli upė, kuria dieną naktį kursavo garlaiviai, tapo tykesnė, purvinesnė.
Veikiančiose Svirsko kapinėse istorikė ieškojo evakuotoje ligoninėje mirusių žmonių kapų.
„Kapinėse yra 1940, 1950, 1960 metų palaidojimų, bet greičiausiai lietuvių nerasite, nes kapinės didelės, o laidota be sistemos. Mes nesugebame tinkamai tvarkyti kapinių. Net naujausiose kapinėse tvarkos nėra, – skėsteli rankomis moteris. – Be to, jei kapas neprižiūrimas, po 25 metų laidojama ant viršaus.“
Ponia Rita pasakoja, kad Svirske amžinam poilsiui yra atgulę ir japonų karo belaisviai. Japonai tėvynainiams pastatė memorialą, paminklų. Teritorija nesaugoma, tad vietos vandalai nuniokojo. Japonai sugrįžo ir kantriai statė iš naujo.
Kapinės – prie Angaros
Į Svirsko kapines nusikratome taksi – žiguliuku. Nuo amžino poilsio kalnelio matyti plati Angaros juosta, tvarkingai išrikiuoti pušynėliai.
„Gera tokią dieną būti gyvam“, – į tolį žiūri bendrakeleivis Edmundas Ganusauskas. Jis aptinka vieną kapą su rusiškai užrašyta lietuviška pavarde: „Juozėnas Olegas Antanasovič 1962 25 VIII–2004 23 I“.
Kiek tolėliau, prie šviežiai iškastos kapo duobės, stovi iki pusės išsirengę duobkasiai. Privažiavusios mašinos priekaboje – dirbtinių gėlių vainikai ir ryškiai raudonos spalvos karstas.
Pirmiausia link laidojimo vietos nunešamas karsto dangtis. Vėliau iškeliamas karstas su velioniu, užklotu balta drobule.
Kur teka Angara
Angaros upės prieplaukoje prie baro veržiasi nusiverkusios moterys – laidotuvių dalyvės. Prašo praleisti be eilės – nutikusi „nelaimė“. Per skausmą ir skubėjimą užmiršo nupirkti degtinės.
Pasako ir pavardę žmogaus, kurio neteko. Braukia ašaras į nosines. Nuperka du butelius degtinės ir išskuba.
Lyg paauglė atrodanti baro darbuotoja atneša lėkštę kuprės. Žuvis, sūdyta su svogūnais, tirpsta burnoje.
Klausinėjama padavėja papasakoja apie save. Ištekėjusi, du vaikus augina.
„Reikėjo neskubėti, po pasaulį pasidairyti“, – patarinėja lietuviai vyrai. Smulkutė mergina tik šypsosi.
„Į kurią pusę Angara teka?“ – klausia vyrai. Mergina purto galvą: nežino. „Gal ne vietinė?“ Ne, čia gimusi ir užaugusi...
„Jūs čia kaip rojuje gyvenate“, – gėrėdamasis gamta, sako lietuvis. Moters akyse rojaus atspindžių nematyti.
Prieplaukoje smalsiai dairosi berniūkščiai: laukia laivo, plaukiančio į Irkutską. Svirską nuo Irkutsko skiria pusantro šimto kilometrų.
„Raketa“ horizonte išnyra tiksliai pagal grafiką. Kelionė Angara į Irkutską prasideda. Upė tarsi prisėta žvejų valčių – ramiai snaudžiančių ir zujančių palei krantus.
Skriejant kilometrams, keičiasi upės pakrantės. Statūs tankiai apaugę krantai nuplinka, spaudžiasi medinės trobelės, išnyra gamykla, galiausiai ir prestižinis kvartalas. Artėja Irkutskas.
(Bus daugiau)
Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
KAPINĖS: Svirsko kapinės įkurtos vaizdingoje vietoje – ant kalnelio palei Angarą.
TIKSLAS: „Jei Dievas duos, gal surinksime istoriją“, – sako Svirsko istorijos muziejaus vadovė Rita Sipatina.
SKULPTŪRA: Iš žalio plastiko sukurta kobra, apjuosta lemputėmis.
SAKUROS: Parko sakuros – dirbtinės. „Kinijoje pagamintos japoniškos sakuros“, – taip juokavo vietos moterys.
TAKSI: Į Svirsko kapines atvežė „žiguliukas“.
ĮRAŠAS: Svirsko kapinių antkapis: „Juozėnas Olegas Antanasovič 1962 25 VIII–2004 23 I“.
GEDULAS: Laidotuvės Svirsko kapinėse.
UPĖ: Vaizdas iš kapinių į Angarą.
TARNSPORTAS: Dulkes kelia rąstus vežantis sunkvežimis.
PUŠYNAS: Tiesios pušys – tarsi iš paveikslų.
ŽUVIS: Sūdyta kuprė su svogūnais.
LAIVAS: „Raketa“, plaukianti į Irkutską.
PRAMONĖ: Gamykla Angaros pakrantėje.
PAKRANTĖ: Angaros krantai.
NAMAI: Mediniai namai prie Angaros.