Naujausios
Tarp senų laikrodžių
Žagarėje (Joniškio rajonas) prie buvusių kolektyvinių sodų prisiglaudusioje gatvėje veikia senų laikrodžių karalystė, kurią pamatysi tik užėjęs į mūrinio namo kiemą ir pravėręs prie jo prisišliejusios pavėsinės duris. Tai – Elzbietos Jakimienės kolekcija, kurioje laiką skaičiuojantys mechanizmai vienas prie kito tarsi nejučia ėmė rikiuotis prieš kelerius metus. Iš viso moteris skaičiuoja daugiau kaip du šimtus rankinių, kišeninių, sieninių laikrodžių.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pavėsinė – vos kelių žingsnių pločio ir ilgio, bet atsidūrus joje akys raibsta. Ne dėl erdvės, žinoma, kuri čia beveik miniatiūrinė, bet dėl gausybės laikrodžių, laikrodukų, žadintuvų, nuo lubų iki grindų „okupavusių“ visas sienas, išrikiuotų lentynose.
„Šitas geležies lentynėles atsinešiau iš garažo, vyras buvo savo daiktus susidėjęs“, – baltą metalo konstrukciją rodo Elzbieta Jakimienė, vieną po kito kilnodama apvalius, pailgus, keturkampius, stačiakampius laikrodžius, dekoruotus įvairiais raižiniais, užrašais, plastiko, keramikos ar net gipso figūrėlėmis: arkliukais, žuvelėmis, angelais.
„Mano zodiako ženklas – Žuvys, tad jūrų gyventojais papuošti laikrodžiai ypač mieli“, – atvirauja žagarietė.
Ji rodo trikampį, mėlyną tarsi jūros gelmės laikrodį, ant kurio vienas prieš kitą nardo delfinai. Greta – keturkampėje juodoje plokštumoje tarsi jūroje siūbuojantis laivas, virš jo kabo vaikiškai atrodantis plastmasinis laistytuvėlis su ciferblatu. Tolėliau – karoliukų rankena laiko delninukę, ant kurios pritvirtintos rodyklės taip pat rodo laiką.
Mažiesiems technikos mėgėjams patiks ryškiaspalvis motociklas, ant kurio užrašas skelbia apie garsiąsias lenktynes „Paryžius–Dakaras“, vyresniems – ciferblatas, įtaisytas automobilio vairą imituojančioje konstrukcijoje, labiau į meną linkusiems – antikinės deivės figūrėlė, religijos išpažinėjams – iš laiką rodančio mechanizmo žvelgiančios Mergelės Marijos su kūdikėliu akys, sentimentaliems romantikams – gėlėti laikrodžiai. Pralinksmins išsižiojęs dramblys, iš kurio burnos vietoje liežuvio kyšo rodyklės, arba du bičiuliai – Mikė Pūkuotukas ir Knysliukas.
Elzbieta Jakimienė nuo tinklinės sienelės nukabina vieną paprastai atrodantį nedidelį vario spalvos laikrodį. Jis – šioje kolekcijoje vienas vertingiausių, nes kareivio rankose perėjęs dar Pirmąjį pasaulinį karą.
Šiam egzemplioriui į broliją tiktų kur kas vėlesnių laikų, bet panašiai atrodantys kariuomenės laikrodžiai, naudoti lėktuvuose, tankuose. Juos buvęs savininkas, matyt, geras rankas turintis meistras, papuošė plastmasiniais figūriniais aptaisais, kurie atstoja ir stovus.
Beveik antikvariniu galima vadinti ir 1970 metais gamintą laikrodį „Majak“. Tokių dabar jau gyventojų namuose neberasi, nebent būtų ypatingai saugoję.
Kolekcijoje – gausu įprastai atrodančių sieninių, stalinių laikrodžių, kurie vienodi, tarsi nuimti nuo konvejerio.
Moteris kviečia užeiti į gyvenamąjį namą. Pirmas laikrodis pasitinka jau prieškambaryje, toliau jie kabo virtuvėje, miegamajame, svetainėje – visuose kambariuose, kai kuriuose – ne po vieną.
„Pavėsinėje jau nebetelpa, trūksta vietos“, – sako Elzbieta Jakimienė ir atveria didelio sieninio laikrodžio dureles, norėdama raktu užvesti jo mechanizmą, kad išgirstume skambius dūžius. Šį laikrodį, kurį dovanojo Stasė Šniukienė (ji atnešė ir Pirmąjį pasaulinį karą mačiusį laikrodį – aut. past.) moteris nunešė pas laikrodininką, kuris suremontavo, nulakavo.
Kitam sieniniam laikrodžiui, kuris jau neveikia, žagarietė pas pažįstamą medžio drožėją užsakė pagaminti medinius svarmenis, nes metaliniai labai sunkūs, gali užkristi ant kitų eksponatų.
Dar norėtų, kad vyras prie pavėsinės lubų prikabintų žiedą, ant kurio ji ketina sukabinti visus rankinius laikrodžius.
Kolekcijoje moteris suskaičiavo 230 laikrodžių, kurie atkeliavo iš giminaičių, bičiulių, pažįstamų ir nepažįstamų. Buvo ir tokių, kurie jau šiukšlyne pagulėjo, bet kažkas atnešė.
Moteris gailisi, kad neturėjo galimybės išsaugoti tėvelių turėtą didelį sieninį laikrodį, kuris garsiai mušdavo valandas. Po jų mirties šį daiktą atminimui pasiėmė giminės iš Panevėžio. Pati Elzbieta tuo metu laikrodžių dar nerinko.
O prasidėjo viskas prieš trejus ar ketverius metus nuo vienos pažįstamos nejučia išsprūdusios frazės.
„Sėdėjau pavėsinėje ir skaičiau knygą. Užėjusi draugė pastebėjo ant stalo stovintį laikrodį ir pasakė: „Būtų įdomu, jeigu tokių daugiau čia stovėtų.“ Mintis man neišėjo iš galvos. Pradėjau artimųjų klausinėti, ieškoti. Taip kolekcija ir atsirado“, – sako žagarietė.
Moteris anksčiau laikrodžiais nesidomėjo ir pradėjusi rinkti nepagalvojo visų jų registruoti, kas iš kur dovanojo ir gal kokias įdomias su jais susijusias istorijas užrašyti. Nebandė ir niekam pasakotis apie kaupiamą laikrodžių rinkinį, retas vietos gyventojas apie jį žino. Tačiau iš šių laikrodžių galima būtų surengti ir nemenką parodą.
Seni daiktai Elzbietai Jakimienei patinka. Mirus tetai ji parsivežė labai senų jos daiktų, audeklų. Pagalvės užvalkalą, 1907 metais austą lovos užtiesalą ji dovanojo Žagarės senovinių daiktų eskpozicijai, kurią renka vietos šviesuolis Juozas Kazlauskas.
Autorės nuotr.
MIELIAUSI: Elzbietai Jakimienei mieli laikrodžiai su žuvimis, delfinais, kitais jūrų gyvūnais.
SKULPTŪRĖLĖ: Vieni įspūdingesnių – laikrodžiai su gipsinėmis skulptūrėlėmis.
MOTOCIKLAS: Mažiesiems technikos mėgėjams patiks ryškiaspalvis motociklas, ant kurio užrašas skelbia apie garsiąsias lenktynes „Paryžius–Dakaras“.
ŽUVYS: Laikrodį „kontroliuoja“ žuvys.
DRAMBLYS: Pralinksmins išsižiojęs dramblys, iš kurio burnos vietoje liežuvio kyšo rodyklės.
KARIUOMENĖS: Tokie laikrodžiai buvo naudojami sovietinėje armijoje.
REMONTUOTAS: Šį seną atiduotą laikrodį moteris nešė pas laikrodininką, kad suremontuotų.
KOLEKCIJA: Laikrodžiai okupavo visas pavėsinės sienas.
SENAS: Beveik antikvariniu galima vadinti ir 1970 metais gamintą laikrodį „Majak“.
DERĖJIMAS: Gražiai dera du laikrodžiai – viename.