Teatro šventėje atgimė knygnešiai

Teat­ro šven­tė­je at­gi­mė knyg­ne­šiai

Jo­niš­ky­je su­reng­ta šven­tė vir­to teat­ro is­to­ri­jos pa­mo­ka: pri­sta­ty­ta kny­ga „Žiem­ga­los teat­ro tra­di­ci­jos: Joniškis–Duobelė. Lietuva–Latvija“, rau­do­nu ki­li­mu žen­gė pa­pa­ra­cų už­klup­ti per­so­na­žai – iš praei­ties ir da­bar­ties.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Sug­rį­ži­mas į iš­ta­kas

Jo­niš­kis nuo ket­vir­ta­die­nio vi­dur­die­nio ta­po teat­ra­lų sce­na. Spal­vin­gais dva­ri­nin­kų rū­bais vil­kin­tys kvies­liai stai­pė­si mies­to aikš­tė­je, ly­di­mi flei­tos me­lo­di­jos. Va­ka­rop Kul­tū­ros cent­ro laip­tais nu­si­tie­sė rau­do­nas ki­li­mas. Juo trau­kė pa­pa­ra­cų tar­si Ho­li­vu­do šlo­vės alė­jo­je kal­bi­na­mi iš­skir­ti­niai per­so­na­žai – nuo ku­ni­go iki knyg­ne­šio, nuo sme­to­ni­nių lai­kų po­niu­tės iki tau­ti­nę sa­vi­mo­nę ir kul­tū­rą puo­se­lė­ju­sių, slap­tą kny­gy­nė­lį Med­vi­lio­nių dva­re įstei­gu­sių ba­jo­rų bro­lio ir se­sers Sta­nis­lo­vo ir Te­re­sės Goe­sų.

Mi­nė­tas dva­ras ta­po šių die­nų ak­tua­li­ja, kai praė­ju­siais me­tais Jo­niš­kio ra­jo­no ta­ry­ba bu­vo nu­spren­du­si be­šei­mi­nin­kiu pa­skelb­tą se­no­vi­nį gy­ve­na­mą­jį pa­sta­tą bei bu­vu­sią mo­kyk­lą nu­griau­ti. Tik su­ju­dus švie­suo­me­nei, rea­ga­vus Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai, spren­di­mas bu­vo at­šauk­tas ir mo­li­nis pa­sta­tas te­bes­to­vi, lauk­da­mas ge­res­nių die­nų.

Jo­niš­kio suau­gu­sių­jų teat­ro „Ži­bu­rys“ sen­bu­vė Sta­sė Ta­mu­lio­nė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mą, ką jai šian­dien reiš­kia sce­no­je at­gi­ju­si knyg­ne­šys­tė, sa­kė, kad taip pra­bun­da pa­trio­tiš­ki jaus­mai, tar­si lai­ko ma­ši­na per­si­ke­liant į laik­me­tį, ka­da bu­vo už­draus­ta lie­tu­viš­ka spau­da, kai lie­tu­viš­kas žo­dis at­ro­dė ste­buk­las, prie ku­rio ne­drą­su pri­si­lies­ti, jog neiš­nyk­tų.

Teat­ro ste­buk­las

„Ži­bu­rio“ ar­tis­tus, Sta­nis­lo­vo Go­e­so (Jo­nas Gri­cius) ir Te­re­sės Goe­sy­tės (Vi­du­tė Pet­rai­tie­nė) kvie­čia­mi, sce­no­je kei­tė ra­jo­no mė­gė­jų dra­mos ko­lek­ty­vai iš Kriu­kų, Skaist­gi­rio, Gas­čiū­nų, Pli­kiš­kių, Ja­kiš­kių, Kir­nai­čių ir sve­čiai iš Duo­be­lės (Lat­vi­ja). Kiek­vie­nas jų pa­ro­dė trum­pą pro­gra­mą.

Kir­nai­čių mė­gė­jų teat­ras ap­mąs­tė gy­ve­ni­mo rea­ly­bę ir tra­pu­mą. Kriu­kų ar­tis­tai juo­kė­si iš go­du­mo bei ki­tų ydų. Ja­kiš­kių jau­ni­mo dra­mos gru­pė links­mai pa­žvel­gė į si­tua­ci­ją, ka­da žmo­gus pir­mą sy­kį iš­vys­ta vai­di­ni­mą sce­no­je ir ko­kius jaus­mus bei min­tis jam su­ke­lia ne­re­gė­ti da­ly­kai, kai į juos žvel­gia ties­mu­kai, be po­teks­tės. Žmo­gus pa­si­me­ta, pik­ti­na­si, pur­to­si įky­riai len­dan­čių min­čių ar­ba kvai­lo­kai ki­ke­na, tar­si no­rė­da­mas ap­si­gin­ti ir taip at­si­ri­bo­ti nuo jį ap­go­bu­sios at­mos­fe­ros.

Ja­kiš­kių ir Kir­nai­čių mė­gė­jų dra­mos ko­lek­ty­vų va­do­vė Gra­ži­na And­ra­šiū­nie­nė džiau­gė­si, kad jai nie­ka­da ne­trū­ko ir ne­trūks­ta no­rin­čių vai­din­ti. Ypač jau­ni­mo.

„Bū­na, kad vai­kas ar paaug­lys po dau­ge­lio re­pe­ti­ci­jų stai­ga at­si­sklei­džia. Kaž­kas at­si­tin­ka: „po­kšt“ tar­si fe­jer­ver­kas, ir ne­ga­li su­pras­ti, iš kur. Tai yra teat­ro ste­buk­las“, – apie gra­žias pa­tir­tis pa­sa­ko­jo va­do­vė.

Teat­ro is­to­ri­ja

Šven­tė­je pa­si­ro­džiu­siems mė­gė­jų teat­rams įteik­ta po kny­gą „Žiem­ga­los teat­ro tra­di­ci­jos: Joniškis–Duobelė. Lietuva–Latvija“, ku­rio­je pri­sta­to­mas Duo­be­lės teat­ras ir su­si­ste­min­ta Jo­niš­kio kraš­to teat­ro iliust­ruo­ta is­to­ri­ja. Ją su­rin­ko kny­gos su­da­ry­to­ja, Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ilo­na Osi­po­va.

Lei­di­ny­je pri­me­na­ma, kad 1900-ai­siais Goe­sų įkur­ta­me lie­tu­vių kul­tū­ros ir po­li­ti­kos cent­re Med­vi­lio­niuo­se su­reng­tas slap­tas lie­tu­viš­kas vai­di­ni­mas – Že­mai­tės (Ju­li­jos Be­niu­še­vi­čiū­tės-Žy­man­tie­nės) ir Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės ko­me­di­ja „Vel­nias spąs­tuo­se“. Nuo ta­da skai­čiuo­ja­ma Jo­niš­kio kraš­to teat­ro pra­džia.

Pris­ta­to­mi teat­ri­nio ju­dė­ji­mo en­tu­zias­tas, Kriu­kų pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­jas Fe­lik­sas Dau­gė­la (1887–1967), re­ži­sie­rius Jo­nas Mi­sius, ku­ris su Kriu­kų ir Jo­niš­kio vai­din­to­jais su­bū­rė tru­pę ir gast­ro­lia­vo ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se.

1947 me­tais įstei­gus Jo­niš­kio kul­tū­ros rū­mus pra­si­dė­jo nau­jas teat­ro rai­dos eta­pas. 1950–1960 me­tais bū­re­liui va­do­va­vo Vik­to­ri­ja Fi­li­pa­vi­čie­nė. 1960–1970 metais bū­re­lis išau­go iki dra­mos teat­ro ko­lek­ty­vo. Va­do­vais bu­vo Al­gi­man­tas Mik­ša, Ri­man­tas Vai­tie­kū­nas, ku­rio dar­bo me­tais spek­tak­liai – P. Me­ri­me „Mo­te­ris – vel­nias, dan­gus, pra­ga­ras“ ir G. Ži­lio „Ma­riut­ka“ – užė­mė pri­zi­nes vie­tas res­pub­li­ki­nė­se ap­žiū­ro­se.

Jo­niš­kio teat­rui sėk­min­gai va­do­va­vo Re­gi­na Mont­vi­lai­tė (Sta­niu­lie­nė) (1980–1989), Van­da Šal­kaus­kie­nė (1990–2005). Šios švie­saus at­mi­ni­mo re­ži­sie­rės pa­sta­ty­tas spek­tak­lis „The End“ 2003 me­tais Es­ti­jo­je vy­ku­sia­me tarp­tau­ti­nia­me mė­gė­jų teat­rų fes­ti­va­ly­je pel­nė ge­riau­siojo dip­lo­mą, o Ka­na­do­je įver­tin­tas no­mi­na­ci­ja „Už ge­riau­sią sce­na­ri­jų“. 2004 me­tais teat­rui skir­tas ap­do­va­no­ji­mas „Auk­so paukš­tė“.

Paukš­tė 2007 me­tais nu­si­lei­do į Jo­niš­kio vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro „Bend­raam­žiai“, o 2011 me­tais – į Kriu­kų mė­gė­jų teat­ro ran­kas.

Šiuo me­tu Jo­niš­kio suau­gu­sių­jų teat­rui „Ži­bu­rys“ va­do­vau­ja Vio­le­ta Tuo­mai­tė.

Kul­tū­ros for­tai

Kny­gos pra­tar­mė­je spaus­di­na­mas teat­ro re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo žo­dis, ku­ria­me jis sa­ko: „Pa­čiam na­cio­na­li­niam teat­rui to­li­miau­sio­se kraš­to že­mė­se – Jo­niš­ky­je ar Duo­be­lė­je – esan­tys teat­rai yra tar­si kul­tū­ros for­tai, ku­rie ver­čia sa­vą kul­tū­rą re­gė­ti kaip esan­čią žy­miai di­des­nės geog­ra­fi­nės ap­rėp­ties ir ku­ria­mą skir­tin­go­mis so­cio­kul­tū­ri­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis“.

Jis tei­gia, kad teat­ras vie­to­se, nu­to­lu­sio­se nuo va­di­na­mų­jų kul­tū­ros cent­rų, yra dar svar­bes­nis nei įpras­tai.

Au­to­rės nuo­tr.

ĮSPŪDIS:  Iš­raiš­kin­gai at­ro­dė Skaist­gi­rio mė­gė­jų teat­ro na­riai.

EI­SE­NA: Mė­gė­jų teat­rų ei­se­ną pra­de­da Kir­nai­čių ir Ja­kiš­kių mė­gė­jų teat­rų ko­lek­ty­vai.

KNY­GA: Jo­niš­kio ir Duo­be­lės teat­rų is­to­ri­ja su­gu­lė į kny­gą.

PA­PA­RA­CĖS: Mė­gė­jų teat­rų ei­se­nos tar­si Ho­li­vu­de lau­kė gru­pė jau­nų­jų pa­pa­ra­cių.

MO­KYK­LA: Pli­kiš­kių mokyklos–daugiafunkcio cent­ro mė­gė­jų teat­ro ko­lek­ty­vas.

AR­TIS­TAI: Ne­mir­tin­gi Kriu­kų mė­gė­jų teat­ro ar­tis­tai (iš de­ši­nės) Ro­mas Gai­ga­las, Kos­tan­ci­ja Zu­tie­nė ir Ire­na Ge­ce­vi­čie­nė.

RA­TE­LIS: Aso­cia­ci­ja „Gas­čiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nė“ taip pat tu­ri sa­vo dra­mos ra­te­lį.

DVA­RI­NIN­KAI: Sce­nos šei­mi­nin­kais sim­bo­liš­kai ta­po Med­vi­lio­nių dva­ro, kuriame pra­si­dė­jo Jo­niš­kio kraš­to teat­ro is­to­ri­ja, šei­mi­nin­kai – Te­re­sė Goe­sy­tė (Vi­du­tė Pet­rai­tie­nė) ir Sta­nis­lo­vas Goe­sas (Jo­nas Gri­cius).

ŠEI­MI­NIN­KAI: Jo­niš­kio suau­gu­sių­jų teat­ras „Ži­bu­rys“ – šven­tės šei­mi­nin­kai.

VAIDYBA: Sce­no­je at­gy­ja Med­vi­lio­nių dva­ro lie­tu­viš­kų va­ka­rų vai­din­to­jai ir knyg­ne­šiai, į ku­riuos per­si­kū­ni­jo Jo­niš­kio su­au­gu­sių­jų te­a­tro „Ži­bu­rys“ ar­tis­tai.

NUO­TAI­KA: Ge­rą nuo­tai­ką sklei­dė Jo­niš­kio suau­gu­sių­jų teat­ro „Ži­bu­rys“ re­ži­sie­rė Vio­le­ta Tuo­mai­tė.