Trys „Bi­ru­tės“

Trys „Bi­ru­tės“

Lie­tu­vy­bę ža­di­nan­ti Mi­ko Pet­raus­ko su­kur­ta liau­dies ope­ra „Bi­ru­tė“ pir­miau­sia  1906 me­tais pa­ro­dy­ta Vil­niu­je, pa­skui Ame­ri­ko­je. Mu­zi­kos is­to­ri­kai ne­nu­ro­do, kad pro­fe­sio­na­lūs at­li­kė­jai bū­tų ope­rą sta­tę ta­ry­bi­niais lai­kais. Ta­čiau tuo lai­ku ja su­si­do­mė­jo Ak­me­nės ra­jo­no me­no mė­gė­jai. Jie su­kū­rė tris ope­ros va­rian­tus – 1974, 1989 ir 2009 me­tais.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

„Bi­ru­tę“ su­ra­do Viekš­niuo­se

„Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si su vi­sų tri­jų „Bi­ru­tės“ pa­sta­ty­mų vie­nu iš ini­cia­to­rių ir or­ga­ni­za­to­rių Al­gir­du Gri­ciu­mi, gy­ve­nan­čiu Ak­me­nė­je.

Be­maž prieš 50 me­tų Al­gir­das Gri­cius dir­bo Ven­tos sta­ty­bi­nių me­džia­gų kom­bi­na­te. At­ly­gi­ni­mą gau­da­vo kaip si­li­ka­ti­nių ply­tų ce­cho šalt­kal­vis, o kaip me­no va­do­vas ren­gė mu­zi­kan­tų pro­gra­mas šven­tėms.

Kar­tu su ko­le­ge Ma­ri­jo­na Pa­lio­nie­ne, re­ži­sa­vu­sia įmo­nės ren­gi­nius, su­ma­nė „ką nors rim­tes­nio“ ne­gu est­ra­da.

Pri­si­mi­nė prieš­ka­rio Lie­tu­vos lai­kų Mi­ko Pet­raus­ko ope­re­tę „Ka­mink­rė­tys ir ma­lū­ni­nin­kas“. Bet kur gau­ti na­tas?

Nu­va­žia­vo į Viekš­nius pas prieš­ka­ry­je mu­zi­ka­vi­mu gar­sė­ju­sį mo­ky­to­ją Vin­cą De­niu­šį. Da­bar jo var­du yra pa­va­din­ta mies­te­lio me­no mo­kyk­la.

Viekš­niš­kis ope­re­tę įver­ti­no kaip ne­vy­ku­sią, ta­čiau pa­sa­kė iš­sau­go­jęs ope­ros „Bi­ru­tė“ lib­re­tą. 1932 me­tais Viekš­niuo­se bu­vo pa­sta­tęs šį sce­nos vei­ka­lą.

Ven­tiš­kiams cho­ro, an­samb­lių par­ti­jos at­ro­dė įvei­kia­mos. Vi­lio­jo liau­diš­ka mu­zi­ka, pa­trio­ti­niai teks­tai. Labiausiai ne­ra­mu bu­vo tik dėl iš­skir­ti­nio akom­pa­ne­men­to for­te­pi­jo­nu.

Vis dėl­to ry­žo­si.

Ini­cia­to­riams at­ro­dė, kad su­dė­tin­giau­sia bus gau­ti pi­ni­gų de­ko­ra­ci­joms, rū­bams.

Tais lai­kais pro­ble­mų ne­kil­da­vo, kai rei­kė­da­vo pa­šlo­vin­ti par­ti­ją, ta­ry­bi­nį gy­ve­ni­mą. O ope­rai apie ku­ni­gaikš­tį Kęs­tu­tį ir jo žmo­ną Bi­ru­tę ne­ži­nia, ar pa­vyks.

Ta­čiau kom­bi­na­to di­rek­to­rius Ra­go­zi­nas, į Lie­tu­vą at­vy­kęs iš Ru­si­jos, iš­kart pri­ta­rė.

„Jį su­ža­vė­jo žo­dis ope­ra, o apie ką ji – nė pu­se lū­pų ne­pa­si­do­mė­jo, – me­na A. Gri­cius. – Mat tuo me­tu vy­ko sa­vo­tiš­kos lenk­ty­nės me­no sa­vi­veik­lo­je tarp dvie­jų Ak­me­nės ra­jo­no sta­ty­bi­nių me­džia­gų pra­mo­nės gi­gan­tų – ce­men­to ga­myk­los Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je ir kom­bi­na­to Ven­to­je. Tad di­rek­to­riui bu­vo svar­biau­sia pir­mie­siems ra­jo­ne tu­rė­ti ope­rą.“

Vil­niu­je abe­jo­jo, bet pa­dė­jo

Ven­tiš­kių už­mo­jai kri­tiš­kai ver­tin­ti Vil­niu­je.

„Ne­ti­kiu, kad pa­sta­ty­si­te „Bi­ru­tę“, – at­vi­ra­vo kom­po­zi­to­rius Kon­ra­das Ka­vec­kas, ge­ras A. Gri­ciaus bi­čiu­lis.

Abe­jo­jo, ar ne­pro­fe­sio­na­lams at­li­kė­jams įkan­da­mas ope­ros žan­ras. Bai­mi­no­si, kad pa­ti te­ma ga­li bū­ti at­mes­ta kaip ne­tin­ka­ma.

Ta­čiau kom­po­zi­to­rius pa­dė­jo su­ras­ti dai­li­nin­ką.

Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­to dai­li­nin­kui Jo­nui Vi­lu­čiui už­duo­tis at­ro­dė ne­leng­va.

Iš Lin­ku­vos (Pak­ruo­jo r.) ki­lęs dai­li­nin­kas sa­kė dar­bą at­lik­siąs vel­tui: „Juk da­ro­te to­kį svar­bų dar­bą.“ Vė­liau A. Gri­cius įkal­bėjo dai­li­nin­ką paim­ti iš kom­bi­na­to gau­tus pi­ni­gus.

Vil­nie­tis pre­ci­ziš­kai su­kū­rė sce­nos de­ko­ra­ci­jų es­ki­zus, su­mo­de­lia­vo pa­gal Ven­tos sce­nos mat­me­nis. De­ko­ra­ci­jas kū­rę vie­tos dai­li­ni­nkai ste­bė­jo­si, kad vis­kas ati­ti­ko cen­ti­met­ras į cen­ti­met­rą.

K. Ka­vec­kas tar­pi­nin­ka­vo ir de­ry­bo­se su ope­ros ir ba­le­to meist­rais. Jie ap­siė­mė pa­da­ry­ti pe­ru­kus aš­tuo­nioms il­ga­ka­sėms vai­di­lu­tėms. Kai­na šo­ki­ra­vo, nes bu­vo maž­daug še­šis kar­tus di­des­nė ne­gu A. Gri­ciaus mė­ne­si­nė al­ga.

Dra­bu­žius, ava­ly­nę ope­ros sta­ty­to­jai pa­si­sko­li­no iš Šiau­lių dra­mos teat­ro. Šiau­lie­čiai bu­vo pa­sta­tę se­no­sios Lie­tu­vos lai­kus me­nan­čią Vin­co Krė­vės dra­mą „Ša­rū­nas“. Ga­vo ir ka­la­vi­jų, ki­tos at­ri­bu­ti­kos.

Prem­je­rą įver­ti­no šūks­niais „Va­lio!“.

30 ope­ros at­li­kė­jų re­pe­ta­vo iš­ti­sus me­tus. 1974-ųjų vi­du­ry­je prem­je­ra įvy­ko įmo­nės ak­tų sa­lės sce­no­je, ku­ri bu­vo erd­viau­sia Ven­to­je.

Sa­lė lū­žo nuo žiū­ro­vų. At­va­žia­vo ra­jo­no val­džios at­sto­vai. Įmo­nės di­rek­to­rius įsi­tai­sė pir­mo­je ei­lė­je.

Po pir­mo­jo veiks­mo di­rek­to­rius išė­jo.

Ar­tis­tai svars­tė: gal neį­do­mu ar ne­sup­ran­ta?

Pa­si­bai­gus – aud­rin­gi sa­lės plo­ji­mai, šūksniai: „Va­lio! Bra­vo!“

Pa­ky­lė­ti sėk­mės ar­tis­tai ruo­šė­si pa­si­ro­dy­mams ki­to­se ra­jo­no sce­no­se.

Ta­čiau lei­di­mo ne­ga­vo. Įmo­nės par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rė kir­to la­ko­niš­kai: „Ką čia pa­ro­dė­te? Už­bai­ki­te tas ne­są­mo­nes. Ne­bus jo­kių va­ži­nė­ji­mų.“

„Sup­ra­to­me, kad ra­jo­no par­ti­jos ko­mi­te­tas prie­kaiš­ta­vo įmo­nės va­do­vy­bei, – sa­ko A. Gri­cius. – Taip ir ne­be­li­ko „Bi­ru­tės“.

Jis sa­ko dėl to pa­li­kęs Sta­ty­bi­nių me­džia­gų kom­bi­na­tą ir su­si­ra­do ki­tą dar­bo­vie­tę.

Po ke­lio­li­kos me­tų „Bi­ru­tė“ at­gi­mė Ak­me­nė­je.

Ant­ro­ji „Bi­ru­tė“ – po kas­die­nių re­pe­ti­ci­jų

1988-ai­siais vyks­tan­čio Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­ją A. Gri­cius žiū­rė­jo na­muo­se.

Me­na emo­ci­nę įtam­pą. „Ir vie­nas ki­to klau­sė­me: ga­lų ga­le ar mes kuo nors ga­li­me pri­si­dė­ti prie At­gi­mi­mo, pa­da­ry­ti ką nors Ak­me­nė­je?“ – sa­kė A. Gri­cius.

Nusp­ren­dė at­gai­vin­ti „Bi­ru­tę“. Al­gir­das ap­siė­mė su­bur­ti cho­rą, su­ras­ti so­lis­tus, mu­zi­kan­tus. Žen­tas Al­gis Gul­bi­nas, dir­bęs Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je dės­ty­to­ju, su­ti­ko pa­ruoš­ti sa­vo va­do­vau­ja­mą liau­dies inst­ru­men­tų or­kest­rą.

Ven­to­je 1974-ai­siais ope­rą re­ži­sa­vu­si M. Pa­lio­nie­nė su­ti­ko ant­rą­kart im­tis to pa­ties. Tuo me­tu ji dir­bo Nau­jo­sios Vil­nios kul­tū­ros na­muo­se.

A. Gri­cius bu­vo cho­ro „Ce­men­ti­nin­kas“ ir ki­tų me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vų va­do­vas. Iš jų su­bū­rė apie 60 at­li­kė­jų.

Re­pe­tuo­ti pra­dė­jo tuo­me­ti­nė­je Ak­me­nės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je du­kart per sa­vai­tę. Ma­ty­da­mi, kad ne­spės ope­ros pa­sta­ty­ti 1989-ųjų va­sa­rio 16-ajai, ėmė rink­tis kas va­ka­rą. Ir taip be­veik 4 mė­ne­sius.

Ak­me­nė­je ar­tis­tai kū­rė vaid­me­nis, o Klai­pė­do­je re­pe­ta­vo mu­zi­kan­tai.

Atė­jus me­tui re­pe­tuo­ti drau­ge, sa­vait­ga­liais or­kest­ras at­vyk­da­vo į Ak­me­nę. Mu­zi­kan­tai gy­ve­no mo­kyk­los bend­ra­bu­ty­je, bu­vo ma­iti­na­mi vel­tui. Ke­lio­nių, mai­ti­ni­mo, ki­tas iš­lai­das su­ti­ko deng­ti Me­lio­ra­ci­jos sta­ty­bos val­dy­bos vir­ši­nin­kas, vie­nas pir­mų­jų są­jū­die­čių Ak­me­nė­je Al­vy­das Ado­mai­tis.

Vė­liau re­pe­ti­ci­jos per­si­kė­lė į mies­to Kul­tū­ros na­mus.

„Bi­ru­tės“ sta­ty­to­jai svars­tė, ar rei­kia pra­šy­ti pa­ra­mos iš ra­jo­no val­džios.

Da­lis at­li­kė­jų kir­to: ne­su­si­dė­ki­me su val­džia.

A. Gri­cius įti­ki­no, kad pi­ni­gai pra­vers.

Pra­ver­tė. Tad pa­gal spe­cia­lų už­sa­ky­mą bu­vo pa­siū­ti nau­ju­tė­liai sce­nos rū­bai. Bu­vo iš­spaus­din­tos ope­ros pro­gra­mė­lės ir afi­šos, ku­rio­se pa­žy­mė­ta, kad spek­tak­lį su­kū­rė Ak­me­nės mies­to dai­nos my­lė­to­jai – Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio rė­mė­jai.

„Bi­ru­tė“ ke­lia­vo po ra­jo­ną

„Įsi­mi­niau, kaip ge­ro­kai iki prem­je­ros man skam­bi­no ir skam­bi­no žmo­nės kaip ko­kiam di­džiau­siam vir­ši­nin­kui, pra­šy­da­mi bi­lie­tų“, – sa­kė A. Gri­cius.

Ge­ne­ra­li­nę re­pe­ti­ci­ją va­sa­rio 15-ąją vel­tui žiū­rė­jo at­li­kė­jų ar­ti­mie­ji. Sa­lė bu­vo pil­nu­tė­lė.

Sau­sa­kim­ša ir per prem­je­rą.

Po spek­tak­lio, kai už­dan­ga  pa­ki­lo, ar­tis­tai sce­no­je už­gie­do­jo Lie­tu­vos him­ną. Sus­kam­bo ir pa­trio­ti­nį at­gi­mi­mą ža­di­nan­ti dai­na „Užt­rauk­sim nau­ją gies­mę, bro­liai“.

Dai­na­vo ku­ni­gaikš­tis ir ku­ni­gaikš­tie­nė, vai­di­la ir vai­di­lu­tės, kri­vis ir tė­vū­nas.

Į ant­rą­ją prem­je­rą vėl su­si­rin­ko pil­na sa­lė žiū­ro­vų.

Po to Me­lio­ra­ci­jos sta­ty­bos val­dy­ba už­sa­kė ope­rą ko­lek­ty­vui.

Va­žia­vo į Ki­vy­lius, Pa­pi­lę. Vi­sur anš­la­gai.

Ti­kė­jo­si dė­me­sio ir Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je.

Ta­čiau Kul­tū­ros rū­muo­se žiū­ro­vų bu­vo gal net ma­žiau nei sce­no­je ar­tis­tų.

„Nau­jo­ji Ak­me­nė yra nau­jo­ji“, – pa­sa­kė A. Gri­cius.

Tre­čio­ji „Bi­ru­tė“ – be en­tu­ziaz­mo ir su prieš­prie­ša

A. Gri­cius, taip pat į ra­jo­ną su­grį­žu­si M. Pa­lio­nie­nė ini­ci­ja­vo tre­čią šios ope­ros pa­sta­ty­mą Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio var­do pa­mi­nė­ji­mo pro­ga 2009-ai­siais.

Ta­čiau ne­si­ti­kė­jo aki­vaiz­daus pa­si­prie­ši­ni­mo. Re­pe­ti­ci­jas ly­dė­jo sun­kiai paaiš­ki­na­ma įtam­pa, ne­no­ras ir pa­šai­pos.

A. Gri­cius pri­si­me­na net sa­vo na­muo­se iš sve­čių iš­gir­dęs: „Kam rei­kia puo­tos ma­ro me­tu?“

Tuo me­tu kaip tik įsi­bė­gė­jo eko­no­mi­nė kri­zė, ta­čiau Sa­vi­val­dy­bė „Bi­ru­tei“ sky­rė 100 tūks­tan­čių li­tų.

Pak­vie­tė Šiau­lių ka­me­ri­nį or­kest­rą, pro­fe­sio­na­liau­sius ra­jo­no dai­ni­nin­kus – vi­sų ra­jo­no mu­zi­kos mo­kyk­lų mo­ky­to­jus, „Ce­men­ti­nin­ko“ cho­rą.

At­li­kė­jų su­bur­ta pen­kis­kart dau­giau ne­gu pir­ma­me pa­sta­ty­me – per pu­sant­ro šim­to.

A. Gri­cius bu­vo, kaip pa­ts sa­ko, lyg koks gar­bės pir­mi­nin­kas. Va­žiuo­da­vo į or­ga­ni­za­ci­nius pa­si­ta­ri­mus Sa­vi­val­dy­bė­je, reiš­kė sa­vo nuo­mo­nę, da­ly­vau­da­vo dis­ku­si­jo­se.

„Gir­dė­jau tiek ne­gra­žių po­kal­bių, – sa­kė A. Gri­cius. – Vie­ni no­rė­jo tam tūks­tant­me­čiui skir­to ki­to­kio kul­tū­ri­nio ren­gi­nio ne­gu šimt­me­čio se­nu­mo ope­ra. Ki­tų pyk­tis dėl ži­ny­bi­nių in­te­re­sų. Ko­dėl or­ga­ni­zuo­ja ne Kul­tū­ros rū­mai, o mu­zi­kos pe­da­go­gai: A. Gri­ciaus duk­ra Izol­da ir žen­tas Al­gis Gul­bi­nai, ko­dėl Ak­me­nė­je, o ne ra­jo­ne cent­re?

Jis ap­gai­les­tau­ja, kad as­me­ni­nės am­bi­ci­jos vi­suo­me­nė­je ta­po svar­biau už pa­trio­tiz­mą.

„Ne­gi ne­pas­te­bi­te, kad dau­gė­ja žmo­nių, ku­riems ne­be­rū­pi Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė, ku­rie ne­be­ger­bia jos at­kū­ri­mo is­to­ri­jos“, – sa­kė A. Gri­cius.

Tre­čioji „Bi­ru­tės“ prem­je­ra pri­svi­lo: ir dėl spek­tak­lio da­ly­vių skep­sio, ne­ge­ro nu­si­tei­ki­mo, ir dėl tech­ni­nio bro­ko. Ke­li tūks­tan­čiai žiū­ro­vų Ak­me­nės lau­ko est­ra­do­je neiš­gir­do tik­ro­jo nu­šli­fuo­tos ope­ros skam­be­sio.

Dėl be per­sto­jo mer­ku­sio lie­taus so­lis­tams ne vi­sa­da vei­kė mik­ro­fo­nai, o be jų at­li­kė­jų bal­sai ne­pa­siek­da­vo lau­ko est­ra­dą ap­gu­lu­sių klau­sy­to­jų.

Au­to­riaus nuo­tr.

VAI­DY­BA: Ak­me­nės par­ko lau­ko est­ra­do­je Bi­ru­tę vai­di­nu­si Dai­va Pa­lio­nie­nė jo­jo ant žir­go.

AFI­ŠA: Al­gir­das Gri­cius iš­sau­go­jo ope­ros „Bi­ru­tė“ ant­ro­jo pa­sta­ty­mo 1989-ai­siais afi­šą.

PA­GAR­BA: 2009-ai­siais pa­si­bai­gus ope­rai „Bi­ru­tė“ Al­gir­das Gri­cius pa­gerb­tas ąžuo­lo la­pų vai­ni­ku – už ini­cia­ty­vą ir pa­stan­gas pa­sta­ty­ti kū­ri­nį.

VAI­DI­LA: Pra­nas Šap­kaus­kas at­li­ko Vai­di­los vaid­me­nį dvie­juo­se „Bi­ru­tės“ pa­sta­ty­muo­se.

RE­ŽI­SIE­RĖ: Ma­ri­jo­na Pa­lio­nie­nė re­ži­sa­vo vi­sus tris ope­ros „Bi­ru­tė“ pa­sta­ty­mus.