Naujausios
Tūkstantį kilometrų įveikė dviračiu
Šiaulietė Eglė Narbutaitė dviračiu numynė tūkstantį kilometrų nuo Milano (Italija) iki Barselonos (Ispanija). Kelionėje buvo visko: lydėjo svilinanti saulė, išmaudė liūtis, vis prakiurdavo padangos. Bet visą nuovargį lyg ranka nuimdavo vis kitoks kalnų grožis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Dienos ant dviračio
Pernai šį maršrutą įveikė du Eglės draugai. „Vieną rytą supratau, kad reikia kažkur važiuoti, reikia sunkaus fizinio išbandymo. Paklausiau draugės, ar ji man rekomenduotų savo maršrutą“, – sako Eglė. Išgirdusi paraginimą, ėmė planuoti kelionę.
Šiaulietei minti dviratį – įprasta. Prieš dvejus metus Eglė numynė iš Londono (Didžioji Britanija) į Amsterdamą (Olandija). O kiekvieną dieną į darbą Šiaulių kultūros centre pirmyn ir atgal važiuoja 24 kilometrus.
„Tokia mano kasdienybė. Kelionėje neskaudėjo nė vienas raumuo“, – juokiasi Eglė.
Žygio startas buvo Milane. Iki pajūrio nutarė važiuoti traukiniu, tad dviratį minti pradėjo nuo Genujos. Ir taip – iki Barselonos.
Eglė keliavo rugsėjo 17–spalio 4 dienomis, iš jų dviračiu mynė dvi savaites. Per daug neskubėjo, nes buvo vietų, kur norėjosi užtrukti ilgiau, Barselonai skyrė dvi dienas.
Kasdien vidutiniškai numindavo 80 kilometrų. Būdavo dienų, kai įveikdavo 120, kartais – 60 kilometrų. Iš 17 dienų lietingos buvo tik dvi. Saulė kepino kaip reikiant, iki 33 laipsnių karščio. Tad kelionė buvo tikras vasaros pratęsimas: tik spėk teptis kremu nuo saulės. Atgaivindavo jūros vanduo – iš pradžių stodavo maudytis kas tris valandas.
„Būdavo rutina: atsibundi, pavalgai ir važiuoji. Visą dieną prasėdi ant dviračio. Tik po savaitės reikėjo vienos dienos poilsio, – sako Eglė. – Atrodė, kalnai bus sunkiausia kelionės dalis, bet ji buvo pati smagiausia. Kyli ilgai ir sunkiai, bet vaizdai – verti prizo. Kai važiuoji per kalnus, pamiršti, kad sunku. Nebent vėlų vakarą pritrūksta jėgų.“
Skylės padangose
Kelionėje, juokiasi Eglė, natūralu, kad pavargsti, kad prakiūra padangos. O padangos, lyg tyčia, kiuro dažnai.
„Pamatai, kad padangoje skylė. Žiūri – tų skylių trys! Vidury nakties susiklijuoji padangą. Ir žiūri – priekinėje irgi spyglių yra! Visą vasarą man kiuro padangos – tokia jau buvo ši vasara. Perpratau sistemą, greit susiklijuodavau“, – sako Eglė.
Nakvojo kempinguose: aplink uolos ir kalnai, bet kur neįsikursi. Ne sezono metu kainos nebėra labai aukštos. Norėjosi, kad būtų patogu, kad galėtų ryte nusiprausti.
Važiavo ir dviračių takais, ir miesto gatvėmis, ir kalnų serpantinais. „Italijoje kalnuose važiavome kartu su mašinomis. Čia daug kurortinių miestų ir daug sportinių dviračių, praskriejančių pro šalį kaip skėriai. Mašinos pripratusios prie dviratininkų, tad jautiesi saugiai. Nesi vienas“, – sako Eglė.
Šiaulietės ir anksčiau važiavusių draugų kelionės patirtis dėl eismo saugumo buvo skirtinga. Draugai Prancūziją, Italiją įvertino „labai gerai“, o Ispaniją – „visi patrakę“.
„O mums Prancūzijoje atrodė visi išsižioję. Marselyje net per žalią šviesoforo signalą važiuodamas dešimt kartų apsidairai“, – įspūdžiu dalijasi Eglė.
Grįžimas į realybę
Į kelionę Eglė pasiėmė apie 20 kilogramų daiktų. Kelionėje visko prireikė – ir striukės. Nepanaudojo vienintelių batų.
„Atrodo, važiuodamas dviračiu, turėtumei valgyti daugiau. Bet iš tiesų pusryčiauji ir vakarieniauji, o dieną tik užkandžiauji. Iš pradžių stengėmės maitintis sveikai, kad energijos netrūktų, bet paskui valgėme picas, nes jos žiauriai skanios!“
Įsimintiniausios Eglei – sunkiausios kelionės dienos. Vieną dieną važiavo prieš „nežmonišką“ vėją, visą laiką teko minti pirma pavara, o atrodė, kad stovi vietoje. Kartą pakliuvo į liūtį, palapinėje visiškai permirko.
Prancūzijoje prasidėjo grėsmingi rajonai su neaiškiais tipažais – čia norėdavosi kuo skubiau susiklijuoti padangas.
Tekdavo ir pasiklysti. Eglė juokiasi: jos vidinis GPS sugedęs. Bet paklydimai nebuvo drastiški – žinodavo, kad šalia turi būti jūra.
„Fiziškai pavargsti, saulė kepina. Vakare jau manai, kad baigiasi kalnai, bet prasideda tokios kalvos! 5 kilometrus tik kyli, kyli – baterija visiškai išsekusi. Bet vis kitoks grožis pašalina nuovargį. Vaizdai nuolat keičiasi, niekada neatsibosta“, – sako Eglė.
Likus 30 kilometrų iki Barselonos, Eglei užvirė emocinė košė – kelionė, kurios metu norėjo nuo visko pabėgti, apmąstyti, atsiriboti, artėjo į pabaigą. Įvažiavus į Barseloną, pasiekus jos širdį, norėjosi minti toliau.
Finišas asocijavosi su grįžimu į realybę – niekur nuo savęs nepabėgsi.
Ar norėtų vėl sėsti ant dviračio? Eglė neabejoja: „Taip!“ Šiandien jokie kalnai nebeatrodo neįveikiami. Įsitikino: vieną dieną kalnuose sunku, o kitą – jau riedi lyguma.
Eglės NARBUTAITĖS nuotr.
FINIŠAS: Eglės Narbutaitės finišas Barselonoje.
IŠBANDYMAS: Padangos prakiūra ir naktimis.
VALSTYBĖ: „Monakas su savo šlamančiais“, – pakomentuoja Eglė Narbutaitė.
POZICIJA: Ispanijos ženklas užpurkštas, užrašyta CATALUNXA.
KELIONĖ: „Sraigių namai ant dviračio“ Prancūzijoje.
KRYPTYS: Theoule sur Mer. Prancūzija.
MIESTELIS: Cadaques miestelis Ispanijoje, kurį buvo pamėgę didieji meininkai – P. Pikaso, S. Dali, M. Duchampo, J. Miro.
TAKAI: Dviračių takai Cogoleto (Italija).
SITUACIJA: Marselio uosto teritorija. Vienu metu – keturios skylės, o klijams klijuoti per karšta.
PASIENIS: Portbou – Ispanijos pasienis.
KALNAI: Užkilus į kalnus Ispanijoje.