Naujausios
Ten, kur sustojo Nojus
Ararato užgesęs bazaltinis ugnikalnis, stūksantis Armėnijos kalnyne, yra aukščiausias kalnas Turkijoje, sudarytas iš dviejų kūgių, vakarinio Didžiojo Ararato (5165 metrų) ir rytinio Mažojo Ararato (3925 metrų). Tradiciškai šis kalnas siejamas su Pradžios knygoje minimu kalnu, kur, baigiantis tvanui, sustojęs Nojaus laivas.
Būtent ten šiemet joniškietę Mato Slančiausko progimnazijos pradinių klasių mokytoją Gitaną Janiulienę nuvedė kalnų „liga“.
„Iš tiesų planavau vykti į Rumunijos Karpatų kalnus, netgi derinau reikalus su žygių organizatoriais, kai netikėtai naršant internete prieš akis iškrito informacija apie būsimą kopimą į Araratą. Ir „užsidegiau“. Rumuniją skubiai atšaukiau“, – dabar prisimena Gitana.
Iš vakaro kilo audra
Žygis truko savaitę, jame dalyvavo dešimt žmonių, kuriuos lydėjo lietuvis gidas ir du gidai kurdai.
Iš pradžių grupė pasiekė 3200 metrų aukštį, pirmąją stovyklą. Toliau lipant jau reikėjo aklimatizuotis, nes didesniame aukštyje pradeda kamuoti aukštikalnių liga: dažnam prasideda pykinimas, silpnumas, skauda galvą.
Kitą dieną buvo kopiama į 4200 metrų aukštį ir, ten praleidus apie valandą, leidžiamasi atgal, po truputį pratinant kūną prie patiriamo krūvio. Iš ryto jau pasiektas 4400 metrų aukštis, iš kur turėjo prasidėti viršūnės šturmas. Jam ruošiantis 5 valandą vakaro laukė vakarienė ir nakvynė iki 24 valandos. Vidurnaktį reikėjo keltis.
„Gyvenau palapinėje kartu su mergina iš Vilniaus, ankstesniais metais buvome kopusios į kalnus Šveicarijoje. Abi sutarėme melstis kalnų dievams, kad mums leistų pasiekti viršūnę. Visko ten buvo. Vienas žmogus iš grupės kažkodėl sugalvojo kopti į Araratą, daugiau nei 5000 metrų aukščio kalną, nors vartojo vaistus nuo dusulio. Jis, pasiekęs 3000 metrų, buvo priverstas leistis žemyn. Net ir lietuvis gidas 4400 metrų aukštyje pasijuto prastai, į paskutinį etapą mūsų nebelydėjo, tad su gidais kurdais žygį tęsėme aštuoniese iš dešimties, jį pradėjusiųjų, – pasakoja G. Janiulienė. – Iš vakaro užklupo audra, trankėsi žaibai, ūžavo vėjas, krito sniegas, kruša. Šalia stovyklavietės riedėjo audros išjudinti akmenys. Jau ir dieną oras buvo taip įsielektrinęs, kad gidas net liepė išjungti telefonus.“
Į viršūnę ėjo apgraibomis
Apie vidurnaktį stichija aprimo. Visi kėlėsi nepailsėję, Gitana pasiėmė antrą striukę, nes buvo šalta ir tada, pasak jos, prasidėjo nuotykiai.
Vyresnysis kurdas gidas pasiteiravo: „Ar turite GPS?“ Niekas neturėjo, o iš šio klausimo tapo aišku, kad ir jis neturi, tad ves mus apgraibomis, tiksliai kelio nežinodamas, nes vis dar snyguriavo, šalo taip, kad buteliuke vanduo ėmė virsti ledukais ir barškėti, o vėjas užlygino visus orientyrus.
Ar nebuvo baisu? „Tiesiog pasakiau sau: kvėpuok ir gerk daug vandens, nes aukštai trūkstant deguonies pradeda tirštėti kraujas, todėl pakankamas skysčių kiekis yra būtinas. Taigi, nusiteikiau ryžtingai ir ėjau paskui vedlį pėda už pėdos, labai lėtai, kad tausočiau jėgas, – dar tebekunkuliuojančiais įspūdžiais dalinasi pašnekovė. – Žiūriu, vadas eina ir dairosi, nelabai kas matyti. Tada jis paprašė mano prožektoriaus, dedamo ant galvos. Kopėme ilgiau nei turėjome, šiek tiek nusukome į šoną, tai supratau jau vėliau, nes užkopėme iš kitos pusės nei įprastai. Vienu metu pasidarė labai sunku eiti ir aš lietuviškai pradėjau kartoti: nebegaliu, nebegaliu... Kurdas gidas atsisuko ir lazda ant sniego užrašė skaičių 30. Tiek metrų iki viršaus. Nusprendžiau, jog turiu susiimti, juk tiek nedaug teliko. Kai užkopėme į viršūnę, apėmė begalinis džiaugsmas, vieni kitus sveikinome, apasikabinome, aš išskleidžiau Lietuvos vėliavą. Už kokių 5–6 metrų jau nesimatė žmogaus, tad skubėjome leistis žemyn.“
Kopė ir 75-erių vyras
Moteris džiaugėsi ne tik pasiekta viršukalne, bet ir maloniu suvokimu, kad kūnas klauso ir galima dar stiprėti, įgauti daugiau ištvermės.
„Kalnuose turbūt daugiau reikia būtent ištvermingumo nei fizinio pasiruošimo. Aš visą laiką skiriu dėmesio fiziniam krūviui, atlieku kardiopratimus, dirbu su svoriais. Jei pavyksta suderinti laiką, sportuoju ir penkis kartus per savaitę. Kalnuose sutikau žmogų, kuris į Araratą įkopė sulaukęs 75-erių metų, tad mes tikrai savo galimybių ribų dažnai net nežinome“, – įsitikinusi moteris.
Pradėjo nuo Tatrų kalnų Lenkijoje
Įveikta Ararato 5165 metrų aukščio smailė – kol kas didžiausias Gitanos pasiekimas. Ir tai buvo bene penkta ar šešta viršukalnė, į kurią ji įkopė per pastarusius šešerius metus, kai „susirgo“ kalnais.
Prasidėjo 2020-ųjų pradžioje, prieš pat pandemiją.
– Vis žiūrėdavau laidas, kuriose rodo alpinistus ar mėgėjus, kopiančius į kalnus. O mano mama prieš mirtį lyg kokį pranašingą ženklą išliejo akvarelę su kalnais, – pasakojo Gitana.
Tą žiemą feisbukas prieš akis išmetė nuorodą apie kelionę į Tatrus Lenkijoje, kur buvo kopiama į maždaug dviejų kilometrų aukščio Gievonto kalną. Moteris nusprendė kopti. Tada net tinkamos įrangos neturėjo, nusipirkau bet kokias kalnų „kates“, gana paprastas žygio lazdas ir dar su savimi nešėsi sunkų fotoaparatą. Nors ten žygiuodama keletą kartų slydo, bet didesnių bėdų nepatyrė.
– Ir kažkaip mane šis reikalas „užkabino“. O dar mes ten pasivaikščiojome ežero Morskie Oko ledu ir labai norėjosi sugrįžti vasarą, ką ir padariau po poros metų, – pasakoja G. Janiulienė. – Po įveikto Gievonto kalno sekė 2503 metrų aukščio Rysai viršūnė Slovakijos Tatruose, tada Toubkalio kalnas (4167 metrai) Maroke, kur pirmą sykį pajutau aukštikalnių ligą: kojos buvo sunkios kaip akmeninės, viskas plaukė lyg per rūką.
Gitana dar kopė Šveicarijos, Italijos Alpėse, o praėjusiais metais žygiavo Islandijos aukštikalnėse.
