„Va­ra­ta­rius“ ir gra­žiau­sia šiau­lie­tiš­ka „kal­bi­ke“

„Va­ra­ta­rius“ ir gra­žiau­sia šiau­lie­tiš­ka „kal­bi­ke“

Mo­kyk­los di­rek­to­rius, gi­das, gim­na­zis­tas ir bar­me­nė – to­kią ko­man­dą su­rin­ko re­ži­sie­rius An­ta­nas Glus­ki­nas, sta­tan­tis spek­tak­lį-skai­ty­mą „Čia aš va­ra­ta­rius“, ku­ria­me kal­ba­ma šiau­lie­tiš­kai. Ba­lan­džio vi­du­ry­je šiau­lie­tiš­ka kal­ba skam­bės ne tik Šiau­lių, bet ir Vil­niaus sce­no­se. Va­kar pir­ma­sis spek­tak­lio tes­tas žiū­ro­vams pri­sta­ty­tas Šiau­lių ka­vi­nė­je „Čin­Čin“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

At­rin­ko ket­ver­tą

Praė­ju­sių me­tų ru­de­nį tuomet Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to Teat­ro ka­ted­ros dės­ty­to­jas A. Glus­ki­nas ieš­ko­jo ak­to­rių spek­tak­liui „Čia aš va­ra­ta­rius“ ir or­ga­ni­za­vo at­vi­ras dirb­tu­ves, į ku­rias kvie­tė vi­sus – ne­svar­bu, pro­fe­sio­na­las ar ne. Svar­biau­sia – kal­bė­ti šiau­lie­tiš­kai.

Spek­tak­lio es­ki­zas bu­vo pa­ro­dy­tas „Var­po“ ka­vi­nė­je. Jį ste­bė­jo ir Ped­ro Len­co kny­gą „Čia aš va­ra­ta­rius“, pa­ra­šy­tą Ber­no tar­me, į šiau­lie­tiš­ką kal­bą iš­ver­tę Ri­man­tas Kmi­ta ir Mar­kas Ro­du­ner.

Ga­vus fi­nan­sa­vi­mą, re­pe­ti­ci­jos at­si­nau­ji­no. A. Glus­ki­nas sta­ty­ti spek­tak­lį pa­kvie­tė tri­ju­lę, ku­ri da­ly­va­vo dirb­tu­vė­se – Šiau­lių „San­do­ros“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rių Kęs­tu­tį Šal­tį, ak­to­ri­nes stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gu­sią, bar­me­ne dir­ban­čią Mo­ni­ką Geš­tau­tai­tę, Didžd­va­rio gim­na­zi­jos ket­vir­to­ką Kor­ne­li­jų Stuč­kų.

Į kū­ry­bi­nį pro­ce­są įsi­jun­gė ir nau­jo­kas – re­ži­sū­ros stu­di­jas Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te bai­gęs gi­das Do­na­tas Jo­kū­bai­tis.

„Man rei­kė­jo ke­tu­rių skir­tin­gų žmo­nių – sce­ni­ne, gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­ti­mi, cha­rak­te­riais. Ne vi­si, da­ly­va­vę dirb­tu­vė­se, bu­vo tik­ri šiau­lie­čiai, ga­vau vel­nių nuo ver­tė­jų, kad ne vi­siš­kai šiau­lie­tiš­kai kal­ba“, – sa­ko re­ži­sie­rius.

A. Glus­ki­nas trum­pai api­bū­di­na kiek­vie­ną ak­to­rių.

Kęs­tu­tis: krikš­čio­niš­kos mo­kyk­los di­rek­to­rius – tai su­tei­kia šar­mo. Plius – cha­rak­te­ris, gy­ve­ni­mo pa­tir­tis. Jis – ir bu­vęs klu­bo, Šiau­liuo­se ži­no­mo „ark­li­džių“ pa­va­di­ni­mu, di­rek­to­rius.

Do­na­tas: bai­gęs re­ži­sū­rą. Bū­na, o ne dir­ba gi­du.

Kor­ne­li­jus: gim­na­zis­tas. La­bai už­da­ras, int­ra­ver­tiš­kas.

Mo­ni­ka: re­ži­sie­riui ge­riau­siai pa­žįs­ta­ma – bu­vu­si stu­den­tė. Da­bar – bar­me­nė.

Kos­tiu­mus spek­tak­liui ku­ria di­zai­ne­rė Gab­rie­lė Ja­nuš­ke­vi­čiū­tė. Spek­tak­ly­je skam­bės BIX mu­zi­ka.

Gąs­di­na ir ža­vi

„Daug kas gal­voj, ka aš vi­sad var­tus trau­kiau, nes vi­si ma­ne Va­ra­ta­rium va­din. Bet ne. Ma­na klyč­ka su po­zi­ci­ja ne­tur nie­ka bend­ra. Var­tuo­se sto­vė­da­va tie, kat­rie dau­giau nie­kam ne­tik­da­va“, – kal­ba pa­grin­di­nis spek­tak­lio vei­kė­jas Va­ra­ta­rius.

Jis – „lū­ze­ris“, bu­vęs nar­ko­ma­nas, dir­ban­tis pa­stum­dė­lio dar­bą ne­di­de­lia­me pro­vin­ci­jos mies­te­ly­je. Ernsts (pra­var­de Va­ra­ta­rius) vai­kys­tė­je bu­vo lai­min­gas vai­kas, ta­čiau užau­gęs sun­kiai pri­si­tai­kė prie so­cia­li­nės ap­lin­kos.

Re­pe­tuo­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je tru­pė pra­dė­jo prieš mė­ne­sį. Re­pe­tuo­ja in­ten­sy­viai – ke­tu­rias die­nas per sa­vai­tę po 4–4,5 va­lan­das.

Tre­čia­die­nį su­tar­tu lai­ku su­si­ren­ka tik vy­rai. M. Geš­tau­tai­tė ir G. Ja­nuš­ke­vi­čiū­tė ner­šia po par­duo­tu­ves – ieš­ko tin­ka­mų kos­tiu­mų.

„Spek­tak­lio ak­to­riai kei­čia­si vaid­me­ni­mis, vi­si vai­di­na vi­sus per­so­na­žus. Va­ra­ta­rius, lū­ze­riai ar he­ro­jai ga­li bū­ti kiek­vie­nas iš mū­sų. Vis­kas kar­tu – pa­grin­di­niai, ant­rap­la­niai, epi­zo­di­niai vaid­me­nys“, – sa­ko A. Glus­ki­nas.

Ko­kie pri­va­lu­mai dir­bant su ne­pro­fe­sio­na­lais? „Ne­ži­nai, ko ti­kė­tis, – juo­kia­si A. Glus­ki­nas. – Eks­pe­ri­men­tas gąs­di­na, kartu ir ža­vi. Gąs­di­na, kad ga­li bū­ti „pra­vals“. Ža­vi tuo, kad ne­pro­fe­sio­na­lai ne­tu­ri ak­to­riams bū­din­gų štam­pų. Bet vis­kas – ant ri­zi­kos ri­bos.“

Va­kar es­ki­zas žiū­ro­vams pri­sta­ty­tas ka­vi­nė­je „Čin­Čin“, ba­lan­džio 12 die­ną spek­tak­lis bus pa­ro­dy­tas Vil­niu­je, kul­tū­ros ba­re „Kab­lys“, ba­lan­džio 15 die­ną – Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je.

Po spek­tak­lių Vil­niu­je ir Šiau­liuo­se su žiū­ro­vais dis­ku­tuos ver­tė­jai R. Kmi­ta ir M. Ro­du­ner. Jie pra­plės spek­tak­lio amp­li­tu­dę – su­teiks edu­ka­ci­nio prie­sko­nio.

„No­ri­si nu­va­žiuo­ti į ki­tus mies­tus, nes ten šiau­lie­tiš­ka kal­ba tam­pa eg­zo­ti­nė. Kar­tais feis­bu­ke pa­ra­šau iš­trau­kų iš pje­sės, drau­gai klau­sia, ką tu ten ra­šai, ko­kia kal­ba – nie­ko ne­sup­ran­ta!“, – A. Glus­ki­nas ir juo­kia­si, kad ir pa­ts pra­dė­jo kal­bė­ti šiau­lie­tiš­kai. Grį­žęs na­mo, pa­gau­na sa­ve trum­pi­nan­tį žo­džius, ati­trau­kian­tį kir­tį.

„Šne­ka­mo­ji kal­ba sce­no­je, teat­re yra nau­jas da­ly­kas, ypač lo­ka­li. Jau­ni­mo teat­re pa­sta­ty­tos „Trys my­li­mos“, bet tai – la­biau et­nog­ra­fi­nė, o ne mies­to kul­tū­rai pri­klau­san­ti kal­ba. „Va­ra­ta­rius“ bus pir­mas kar­tas“, – sa­ko re­ži­sie­rius.

Gra­žiau­sia kal­bi­kė

D. Jo­kū­bai­tis in­ter­viu me­tu kal­ba šiau­lie­tiš­kai. Šiau­liuo­se gy­ve­no iki 31 me­tų, ta­da iš­vy­ko į Vil­nių. Da­bar grį­žo į Šiau­lius. Ve­da eks­kur­si­jas. Jei ge­ra nuo­tai­ka, eks­kur­si­jų da­ly­viams kal­ba šiau­lie­tiš­kai – taip links­miau.

Bai­gęs re­ži­sū­ros stu­di­jas Klai­pė­do­je, Do­na­tas Šiau­liuo­se sa­va­no­ria­vo stu­di­jo­je „He­lias“. Vai­din­da­vo, re­ži­suo­da­vo. Pas­ku­ti­nis re­ži­sū­ri­nis dar­bas Šiau­liuo­se bu­vo drau­gi­jos „Var­pas“ šimt­me­čiui su he­li­jie­čiais su­kur­tas sce­ni­nis vei­ka­las. Do­na­tas tuo me­tu dir­bo „Auš­ros“ mu­zie­ju­je.

Vai­din­ti spek­tak­ly­je „Čia aš va­ra­ta­rius“ atė­jo su­lau­kęs A. Glus­ki­no skam­bu­čio: „Sa­ka, yra tuoks ro­mans, pa­skai­tyk. Pas­kai­čiau. Sa­ka, a nuo­ri vai­dint. Sa­kau, aiš­ku, ka no­riu.“

„Va­ra­ta­rius“ pa­trau­kė tuo, kad „čia yra gry­na tei­sy­bė“. Jam pa­tin­ka cha­rak­te­rin­gi, „la­bai krei­vi“ per­so­na­žai. Tik ne­leng­va greit per­si­kū­ny­ti iš vie­no į ki­tą.

Do­na­tas gi­ria ver­tė­jų nuo­pel­nus: „Skai­tau ir žven­giu iš to, kad vis­ką su­pran­tu.“ Tik ke­lio­se vie­to­se min­ty­se pa­dis­ku­ta­vo su ver­tė­jais. Pas­kui pa­gal­vo­jo: „Gal re­dak­to­rius pri­ki­šo ran­ki­kes prie gra­žiau­sias šiau­lie­tiš­kas kal­bi­kes.“

Su­gun­dė kal­ba ir smal­su­mas

K. Šal­tis at­vi­ro­mis teat­ro dirb­tu­vė­mis su­si­do­mė­jo pa­ma­tęs A. Glus­ki­no kvie­ti­mą in­ter­ne­te. At­va­žia­vo į at­ran­ką, pa­ban­dė ir ge­rai pra­lei­do lai­ką. Kai re­ži­sie­rius pa­klau­sė, ar ne­no­ri avan­tiū­ros pra­tęs­ti, su­ti­ko.

Mo­kyk­los va­do­vui dėl re­pe­ti­ci­jų ten­ka im­tis ato­sto­gų. Bet dar­bus vis tiek rei­kia at­lik­ti, tad pri­trūks­ta lai­ko mo­ky­tis teks­tą.

K. Šal­tis – Šiau­liuo­se gi­męs, užau­gęs, stu­di­ja­vęs, Šiau­liuo­se dir­ban­tis, iš Šiau­lių iš­va­žiuo­jan­tis tik išim­ti­nė­mis pro­go­mis ir il­giau­siai – 3–4 sa­vai­tėms.

Šiau­lie­čiams jis re­ko­men­duo­ja per­skai­ty­ti P. Len­co kny­gą ir pa­si­džiaug­ti kal­ba, nes skai­tant at­gims­ta pri­si­mi­ni­mai. Kai va­ra­ta­rius sa­ko „už jo­ji­mo aikš­tės bu­vo fut­bo­lo aikš­te­lė“, K. Šal­čiui daž­nai iš­sprūs­ta as­me­ni­nė pa­tir­tis – „už lentp­jū­vės bu­vo...“

K. Šal­tis pa­gal spe­cia­ly­bę – dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas. Vai­din­ti su­gun­dė smal­su­mas. Stu­di­jų me­tais jis pri­klau­sė stu­den­tų klu­bui, vai­din­da­vo hu­mo­ris­ti­nes mi­nia­tiū­ras, va­do­vau­da­vo kū­ry­bi­niam stu­den­tų me­nų die­nų pro­ce­sui. Tad sce­na bai­mės ne­ke­lia.

„Kuo to­liau, tuo la­biau ma­tau, kad ta­py­ti ant dro­bės ir teat­re vai­din­ti yra tam tik­ra iš­raiš­ka, tik ki­to­kia plokš­tu­ma. Ak­to­rys­tė nė­ra ma­no duo­na, nė­ra tai, su kuo sie­čiau atei­tį. Man tai – la­biau eks­pe­ri­men­tas, pa­si­žai­di­mas ir pa­si­žiū­rė­ji­mas, kaip sek­sis. Sma­gi kom­pa­ni­ja, ma­lo­niai pra­leis­tas lai­kas ir nau­jos pa­tir­tys.“

Nau­ja pa­tir­tis bus ir vil­kė­ti tre­nin­gus, nes Kęs­tu­tis tik po 4 kur­so nu­si­kir­po il­gus plau­kus. Kad tap­tų pa­na­šes­nis į for­są, nu­siims aki­nius – su jais at­ro­dy­tų per daug in­te­lek­tua­lus.

Bū­na sa­vi­mi

K. Stuč­kus – jau­niau­sias ko­man­dos na­rys. Kor­ne­li­jus sa­ko, kad jo kar­tos šiau­lie­tiš­kas kal­bė­ji­mas ski­ria­si nuo vy­res­nių­jų ko­le­gų: kal­bo­je dau­giau ang­liz­mų, jie pa­kei­tė ru­siz­mus.

Pa­vyz­džiui, K. Šal­čio duk­ra ne­sup­ra­to, ką reiš­kia žo­dis „va­ra­ta­rius“. Kor­ne­li­jus to­kio žo­džio ir­gi ne­var­to­jo, bet jo pra­smę ži­no iš vy­res­nių­jų.

Gim­na­zis­tas atei­ties su ak­to­rys­te ne­sie­ja: „Aš – šiau­lie­tis, ir kaip vi­si šiau­lie­čiai, ne­mėgs­tu vai­din­ti. Čia mes bū­na­me sa­vi­mi, o ne kaž­ką vai­di­na­me.“ Ir timp­te­li bliu­zo­no skver­ną – taip ap­si­ren­gęs jis vai­dins spek­tak­ly­je.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

EKS­PE­RI­MEN­TAS: Re­ži­sie­rius An­ta­nas Glus­ki­nas sa­ko, kad dar­bas su ne­pro­fe­sio­na­liais ak­to­riais yra eks­pe­ri­men­tas, ku­ris ir ža­vi, ir gąs­di­na.

PO­LĖ­KIS: Do­na­tas Jo­kū­bai­tis yra bai­gęs re­ži­sū­ros stu­di­jas, da­bar dir­ba gi­du ir už­sii­ma „vi­sais lais­vai­siais me­nais“.

KAL­BA: Kor­ne­li­jus Stuč­kus sa­ko, kad jo kar­tos šiau­lie­tiš­kas kal­bė­ji­mas ski­ria­si nuo vy­res­nių­jų ko­le­gų.

ŠIAU­LIE­TIS: Kęs­tu­tis Šal­tis – Šiau­liuo­se gi­męs, užau­gęs, stu­di­ja­vęs, Šiau­liuo­se dir­ban­tis, iš Šiau­lių iš­va­žiuo­jan­tis tik išim­ti­nė­mis pro­go­mis.

RE­PE­TI­CI­JA: Spek­tak­lio „Čia aš va­ra­ta­rius“ re­pe­ti­ci­jos vyks­ta Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je.

Žvilgs­nis iš šo­no

Ryš­kus ta­pa­tu­mo bruo­žas

Teat­ro­lo­gė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Menų ka­ted­ros do­cen­tė dak­ta­rė No­me­da ŠAT­KAUS­KIE­NĖ:

– Teat­re nuo se­niau­sių lai­kų iš­nau­do­ja­mos įvai­riau­sios kal­bos ga­li­my­bės. Ne vel­tui Aris­to­te­lis kal­bą lai­kė vie­na svar­biau­sių dra­mos me­no su­de­da­mų­jų da­lių gre­ta fa­bu­los, cha­rak­te­rių, sce­nos reik­me­nų.

Kal­ba, pa­sak Aris­to­te­lio, glau­džiai su­si­ju­si su mąs­ty­mu, tai yra su ge­bė­ji­mu kal­bė­ti įti­ki­na­mai, at­si­žvel­giant į si­tua­ci­ją. Jau tuo­met pa­ste­bė­ta, kad tar­my­bės, kaip ir me­ta­fo­ros ar ki­tos „kal­bos puoš­me­nos“, pri­si­de­da prie dra­mi­nės kal­bos įtai­gu­mo.

XVI am­žiu­je tar­miš­kai bu­vo vai­di­na­mi imp­ro­vi­za­ci­niai com­me­dia dell'ar­te vai­di­ni­mai.

Kal­bė­ji­mo spe­ci­fiš­ku­mas ne­re­tai tam­pa ryš­kiu per­so­na­žo ta­pa­tu­mo bruo­žu. Pir­mo­je lie­tu­viš­ko­je ko­me­di­jo­je Ke­tu­ra­kio „Ame­ri­ka pir­ty­je“ vi­sa­da di­de­lės žiū­ro­vų reak­ci­jos su­lau­kia la­bai taik­liai per­teik­ta žy­do Faib­či­ko kal­bė­ji­mo ma­nie­ra.

Lie­tu­vo­je iš šiuo­lai­ki­nių lie­tu­vių dra­ma­tur­gų ypač iš­ra­din­gai kal­bos ga­li­my­bes iš­nau­do­ja Ma­rius Ivaš­ke­vi­čius. Po­pu­lia­rio­sios pje­sės „Ma­da­gas­ka­ras“ sėk­mė di­de­le da­li­mi sly­pi pje­sės kal­bo­je, žais­min­gai „imi­tuo­jan­čios“ tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos kal­bė­se­ną.

Šne­ka­mo­sios kal­bos da­lis yra vi­so­kiau­si bar­ba­riz­mai ar net keiks­ma­žo­džiai, ku­rie vis daž­niau pa­ten­ka į šiuo­lai­ki­nio teat­ro sce­ną.

Keiks­ma­žo­džių, kal­bos „per­ver­si­jų“ ir ki­tų šne­ka­mo­sios kal­bos at­ri­bu­tų ap­stu ir šiais me­tais Auk­si­nį sce­nos kry­žių pel­niu­sio­je M. Ivaš­ke­vi­čiaus dra­mo­je „Di­dis blo­gis“.

Tu­ri­me su­si­tai­ky­ti, kad tai, kas eg­zis­tuo­ja žmo­nių gy­ve­ni­me, vie­naip ar ki­taip ga­li at­si­dur­ti ir teat­ro sce­no­je, kal­bė­ji­mo ypa­tu­mai – ne išim­tis.

Ir jei kaž­kur žmo­nės sa­ko, kad „žiau­riai šalt, i ma­na šir­dis sun­ki kaip sens, per­mir­kęs sku­durs“, yra ti­ki­my­bė, kad to­kie žo­džiai nu­skam­bės ir sce­no­je iš kaž­ku­rio per­so­na­žo lū­pų.

Aris­to­te­liui at­ro­dė, kad su tar­my­bė­mis svar­bu „jaus­ti sai­ką“, o šian­dien, sa­ky­čiau, la­bai svar­bu ži­no­ti, ko to­kio­mis iš­raiš­kos prie­mo­nė­mis yra sie­kia­ma, koks tiks­las, ko­kius žmo­giš­ko­sios eg­zis­ten­ci­jos pa­ri­bius toks kal­bos pa­nau­do­ji­mas už­ka­bi­na ir iš­ke­lia į pa­vir­šių.