Vasaros saulėgrįžos ir žolynų šventės palaikomos entuziastų

Va­sa­ros sau­lėg­rį­žos ir žo­ly­nų šven­tės pa­lai­ko­mos en­tu­zias­tų

Jau šį va­ka­rą švę­si­me va­sa­ros sau­lėg­rį­žos šven­tę, tu­rin­čią ne vie­ną var­dą – Jo­ni­nės, Ra­sos, Ku­po­li­nės.

Bė­gant am­žiams šios šven­tės pa­pro­čiai ir tra­di­ci­jos kei­tė­si, pa­si­pil­dė nau­jo­mis apei­go­mis, bet svar­biau­si ele­men­tai – žo­ly­nai, ug­nis ir van­duo –  iš­li­ko.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Nuo žem­dir­biš­kų tra­di­ci­jų iki Jo­nų pa­ger­bi­mo

„Auš­ros“ mu­zie­jaus Et­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Si­gi­ta Mil­vi­die­nė jau ne vie­ne­rius me­tus prie Šiau­lių Ža­liū­kių ma­lū­no ren­gia Ku­po­li­nių šven­tę, yra pri­si­dė­ju­si ren­giant Ra­sų šven­tes ir ant va­di­na­mo­jo Lu­bi­nų kal­no, ne­to­li Vi­jur­kų kai­mo, Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke. Nors pa­tir­ties ir ži­nių tu­ri daug, ta­čiau sa­ko kas­kart vis at­ran­dan­ti kaž­ką nau­jo.

Pa­sak S. Mil­vi­die­nės, Ku­po­li­nės – dau­giau ikik­rikš­čio­niš­kų tra­di­ci­jų pa­lai­ky­mas. Et­nog­ra­fi­nės šven­tės tra­di­ci­jo­je (tai kas bu­vo iki XX am­žiaus) yra ne­ma­žai ele­men­tų, bū­din­gų ir ki­toms žem­dir­biš­koms šven­tėms (Sek­mi­nėms, De­vin­ti­nėms). Tai – įvai­rios apei­gos, su­si­ju­sios su žo­ly­nais, gy­vu­lių ap­sau­ga nuo ne­lai­mių, pa­sė­lių lan­ky­mas.

Be­je, ši šven­tė, kaip ir dau­ge­lis ki­tų svar­biau­sių me­tų šven­čių, bu­vo šven­čia­ma be­veik sa­vai­tę.

XX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je et­nog­ra­fi­nė tra­di­ci­ja pra­dė­ta tai­ky­ti vi­suo­me­niš­kai.

„Šau­lių są­jun­ga ne­tgi iš­lei­do buk­le­tą, ku­ria­me bu­vo nu­ro­do­ma, kur rei­kė­tų švęs­ti Jo­ni­nes, ko­kie ele­men­tai jo­je tu­rė­tų bū­ti. Tuo­met iš­po­pu­lia­rė­jo ir šven­tės ren­gi­mas prie ar ant pi­lia­kal­nių, prie upių. Iki tol ši šven­tė bu­vo šven­čia­ma kai­mo su­si­bū­ri­mo, ge­gu­ži­nių vie­to­se“, – pa­sa­ko­ja et­nog­ra­fė.

Ta­ry­bi­niais me­tais, pa­sak S. Mil­vi­die­nės, Jo­ni­nių tra­di­ci­ja vėl ki­to – at­si­ra­do Jo­nų ir Ja­ni­nų pa­ger­bi­mas, vai­ni­ka­vi­mas gė­lių ar ąžuo­lo la­pų vai­ni­kais.

„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Jo­ni­nės, to­kios, ko­kias mes da­bar tu­ri­me – su Jo­nų pa­ger­bi­mu, lau­žo už­de­gi­mu, ama­ti­nin­kų tur­ge­liu, vi­suo­me­nės mai­ti­ni­mo įstai­go­mis ir po­pu­lia­rių gru­pių kon­cer­tu, – atė­jo iš ta­ry­bi­nio lai­ko­tar­pio. Vi­sos se­no­sios tra­di­ci­jos, su­si­ju­sios su žem­dir­biš­ka kul­tū­ra, yra nu­ny­ku­sios. Jos pa­lai­ko­mos to­se šven­tė­se, ku­rių neor­ga­ni­zuo­ja sa­vi­val­dy­bės. Tu­riu gal­vo­je ne tik Šiau­lius, bet vi­są Lie­tu­vą“, – sa­ko S. Mil­vi­die­nė.

XX am­žiaus 7 de­šimt­me­ty­je at­si­ra­dęs folk­lo­ri­nis ju­dė­ji­mas pri­si­dė­jo prie et­nog­ra­fi­nių Jo­ni­nių tra­di­ci­jų at­gai­vi­ni­mo.

„Šis ju­dė­ji­mas ne­prik­lau­so jo­kiai ins­ti­tu­ci­jai. Tai – sam­bū­ris žmo­nių, ku­riuos vie­ni­ja bend­ra pa­sau­lė­žiū­ra, po­mė­giai. Jie su­si­ren­ka ar prie upės, ar prie pi­lia­kal­nio ir šven­čia. Jie vis­ką da­ro kar­tu, ne­kvie­čia jo­kių po­pu­lia­rių gru­pių. Pa­tys šo­ka, dai­nuo­ja, pa­tys įsi­ren­gia šven­tės vie­tą. La­bai džiau­giuo­si, kad Ma­lū­ni­nin­ko so­dy­bo­je vyks­tan­ti šven­tė taip pat tu­ri dau­giau vi­suo­me­ni­nės, o ne ins­ti­tu­ci­nės šven­tės po­žy­mių“, – pa­žy­mi et­nog­ra­fė.

Žo­ly­nai, vai­ni­kai

Vie­nas iš pa­grin­di­nių Jo­ni­nių, Ra­sų, Ku­po­li­nių pa­pro­čių – ku­po­lia­vi­mas. Tai įvai­rių au­ga­lų, žo­le­lių rin­ki­mas, sky­ni­mas, vai­ni­kų py­ni­mas.

„Len­kų is­to­ri­kas Mar­ty­nas Kro­me­ris 16 am­žiu­je ra­šė, kad pa­gal se­ną prie­ta­rin­gą pa­pro­tį Lie­tu­vos kai­muo­se šal­ti­niai bu­vo kai­šo­mi gė­lė­mis ir me­džių ša­ko­mis, bu­vo ran­kio­ja­mos vi­so­kiau­sios žo­lės, tu­rė­ju­sios sau­go­ti nuo li­gų“, – ci­tuo­ja S. Mil­vi­die­nė.

Žo­li­nin­kai ži­no, kad šiuo me­tu dau­gu­ma vais­ti­nių au­ga­lų žy­di ir yra su­kau­pę dau­giau­siai gy­do­mų­jų ga­lių, to­dėl da­bar ge­riau­sias lai­kas juos rink­ti.

Pa­sak et­nog­ra­fės, vais­ti­niai au­ga­lai to­kiu lai­ku bu­vo ren­ka­mi nuo se­no, o maž­daug XX am­žiaus pra­džio­je ši tra­di­ci­ja pa­si­da­rė dau­giau mi­to­lo­gi­zuo­ta. At­si­ra­do pa­pro­tys su­si­rink­ti žo­ly­nų puokš­tę iš de­vy­nių lau­kų ir iš de­vy­nių skir­tin­gų au­ga­lų ar­ba ta­me pa­čia­me lau­ke nu­si­skin­ti skir­tin­gus de­vy­nis au­ga­lus žen­giant kas de­vy­nis žings­nius. Pa­gal su­rink­tus au­ga­lus bū­da­vo ga­li­ma iš­si­bur­ti atei­tį.

„Kiek­vie­nais me­tais pas mus (prie Ža­liū­kių ma­lū­no) bū­na vie­na ar dvi au­ga­lų reikš­mes ži­nan­čios žo­li­nin­kės, ku­rios spė­ja atei­tį iš to, ką žmo­gus su­si­rin­ko. Kar­tais su­si­da­ro ir ke­lias­de­šim­ties žmo­nių ei­lė. Gra­žu, kad žmo­nės ti­ki šiais pa­pro­čiais, nuo­šir­džiai klau­so­si, ką žo­li­nin­kė jiems sa­ko ir pa­ta­ria“, – sa­ko S. Mil­vi­die­nė.

Daž­nai su Jo­ni­nė­mis sie­ja­ma pa­par­čio ieš­ko­ji­mo tra­di­ci­ja at­si­ra­do maž­daug XX am­žiaus vi­du­ry­je, nors pa­sa­ko­ji­mų ir pa­sa­kų apie pa­par­čio žie­dą tau­to­sa­ko­je yra daug.

Tau­to­sa­ko­je pa­par­čio žie­do ra­di­mas daž­niau­siai yra su­si­jęs su pi­ni­gi­ne lai­me. Ra­dus pa­par­čio žie­dą rei­kia ap­si­brėž­ti ap­link sa­ve ra­tą šer­mukš­ni­ne laz­da ir iš­sto­vė­ti ja­me iki ry­to. Pa­sa­ko­ja­ma, kad tai ne­leng­va, nes šmėk­los slan­kio­ja ap­lin­kui ir gąs­di­na. Dar vie­na bū­ti­na są­ly­ga, kad tur­tai pa­si­pil­tų lyg iš gau­sy­bės ra­go, – nie­kam apie tai ne­pra­si­tar­ti.

Jo­ni­nės, Ku­po­li­nės, Ra­sos neį­si­vaiz­duo­ja­mos be vai­ni­kų py­ni­mo. Vai­ni­kų pluk­dy­mas su žva­ke­le vi­du­ry­je ga­na „jau­nas“ pa­pro­tys, at­si­ra­dęs XX am­žiaus pra­džio­je. Ir su kaž­ko­kio­mis apei­go­mis, pa­sak S. Mil­vi­die­nės, ne­su­si­jęs. Pap­ras­čiau­siai tai gra­žu.

Se­nes­nis pa­pro­tys bu­vo, kai mer­ge­lės pa­leis­da­vo vai­ni­kus plauk­ti upe, o už pus­ki­lo­met­rio lau­kian­tys vai­ki­nai juos steng­da­vo­si pa­gau­ti, iš­grieb­ti. Vė­liau vai­ki­nai už vai­ni­kus iš mer­ge­lių pra­šy­da­vo iš­pir­kos.

Dar se­nes­nė tra­di­ci­ja – vai­ni­kus mes­ti į Ku­po­li­nės me­dį. Šį bur­tą da­ry­da­vo tik jau­nos ne­te­kė­ju­sios mer­gi­nos. Nu­si­suk­da­vo nuo Ku­po­lės me­džio ir mes­da­vo vai­ni­ką. Jei jis už­kib­da­vo ant ša­kos, tar­kim, iš tre­čio kar­to, ves­tu­vių ga­li­ma ti­kė­tis po tre­jų me­tų, jei vai­ni­kė­lis ant me­džio pa­kib­da­vo iš pir­mo kar­to – ga­li­ma jau pra­dė­ti ruoš­tis ves­tu­vėms.

Pa­sak S. Mil­vi­die­nės, šis bur­tas ak­tua­lus ir šian­dien, o iš­si­bur­ti no­ri ne tik mer­gi­nos, bet ir vai­ki­nai.

Sau­gan­ti ug­nis

Dar vie­nas iš šven­tės ele­men­tų – ug­nis. Et­nog­ra­fi­nė­je tra­di­ci­jo­je šven­ti­nė ug­nis, pa­sak S. Mil­vi­die­nės, bu­vo skir­ta ap­si­sau­go­ti nuo pik­tų­jų dva­sių, šėls­tan­čių šią nak­tį, ir su­de­gin­ti iš­rau­toms iš pa­sė­lių lau­kų pikt­žo­lėms. Pas­ta­ra­sis mo­men­tas žem­dir­biš­ko­je tra­di­ci­jo­je yra la­bai svar­bus – kad der­lius bū­tų ge­ras.

„Ug­nis taip pat bū­da­vo už­de­ga­ma pa­lei ta­ką, ku­riuo gy­vu­liai ge­na­mi į ga­nyk­lą, kad ap­sau­go­tų juos nuo vi­so­kiau­sių ne­gan­dų. Dar vie­na gra­ži tra­di­ci­ja: jei­gu sta­to­me na­mą ir no­ri­me jį ap­sau­go­ti nuo per­kū­no ir gais­ro, rei­kia iš Jo­ni­nių lau­žo paim­ti pe­le­nų ir įpil­ti jų po na­mo pa­ma­tais“, – pa­sa­ko­ja et­nog­ra­fė.

Bu­vo ti­ki­ma, kad per­šo­kęs per lau­žą pa­si­sem­si svei­ka­tos ir jė­gų, o ja­vai bus der­lin­gi.

Van­duo nau­dai ir pa­kenk­ti

Et­nog­ra­fi­nė­je tra­di­ci­jo­je dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas ir van­de­niui. Šu­li­niai ir šal­ti­niai bu­vo kai­šo­mi gė­lė­mis ir me­džių ša­ke­lė­mis, kad žmo­nės ir gy­vu­liai bū­tų svei­ki.

„19 am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je kraš­to­ty­ri­nin­kas Liud­vi­kas Ado­mas Ju­ce­vi­čius ap­ra­šė Jo­ni­nių šven­ti­mo vie­tas ir apei­gas. Jis ra­šė, kad tai daž­niau­siai kal­vos ir upių kran­tai, ant ku­rių ku­ria­mi lau­žai ir per juos šo­ki­nė­ja­ma, o upė­se mau­do­ma­si no­rint ap­si­va­ly­ti nuo nuo­dė­mių ir ap­si­sau­go­ti nuo li­gų“, – ci­tuo­ja S. Mil­vi­die­nė.

Bu­vęs pa­pro­tys ir iš­si­vo­lio­ti ry­to ra­so­je. Pa­sak et­nog­ra­fės, vie­ni ti­kė­ję, kad dėl to bū­sią gra­žūs, ki­ti – kad svei­ki.

Ta­čiau su Jo­ni­nių ry­to ra­sa ga­li­ma ir pa­kenk­ti. „Jei no­ri, kad kai­my­nui ne­si­sek­tų, gy­vu­liai pra­sti bū­tų, rei­kia su rankš­luos­čiu per­brauk­ti per ry­to ra­są jo lau­ke. La­bai ti­kiuo­si, kad šiais lai­kais taip ne­bū­na ir žmo­nės vie­ni ki­tiems tik ge­ro lin­ki“, – sa­ko et­nog­ra­fė.

Da­li­ji­ma­sis vie­ni­ja

Ko ge­ro, da­bar daž­niau per Jo­ni­nes ke­pa­me šaš­ly­kus, o se­nie­ji šios šven­tės tra­di­ci­niai val­giai bu­vo alus ar­ba gi­ra, sū­ris, py­ra­gas, kiau­ši­niai.

„Vis sva­jo­ju apie tai, kad ki­tais me­tais rei­kės iš anks­to pa­skelb­ti ir at­gai­vin­ti se­ną, gra­žią su­neš­ti­nio sta­lo tra­di­ci­ją. Kvie­sim lan­ky­to­jus at­si­neš­ti sa­vo vai­šių.

Žmo­nes vie­ni­ja tai, kad kaž­kuo ga­li da­lin­tis. Da­bar prie už­deg­to au­ku­ro da­li­ja­mės mū­sų kep­ta duo­na, nuo ke­pa­lo lau­žiam po ga­ba­lė­lį, lei­džiam ap­link per ran­kas me­di­nį kau­šą su duo­nos gi­ra“, – apie Ku­po­li­nių prie Ža­liū­kių mu­zie­jaus tra­di­ci­jas pa­sa­ko­ja S. Mil­vi­die­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

ŽI­NIOS: Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Et­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Si­gi­ta Mil­vi­die­nė jau daug me­tų or­ga­ni­zuo­ja et­nog­ra­fi­nes Ku­po­li­nių šven­tes, ta­čiau sa­ko, kad dar ne vis­ką ži­no apie se­ną­sias šios šven­tės tra­di­ci­jas.

„Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.

KU­PO­LĖ: Ku­po­lė – ne tik žo­ly­nų puokš­tė, bet ir me­dis ar­ba api­pin­ta ir vai­ni­kais pa­puoš­ta ša­ko­ta kar­tis, žy­min­ti šven­tės vie­tą. Tra­di­ciš­kai mer­gi­nos bu­ria­si atei­tį mes­da­mos vai­ni­kus ant ku­po­lės me­džio ir skai­čiuo­da­mos me­tus, ka­da iš­te­kės.

ŠVEN­TĖ: Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ma­lū­ni­nin­ko so­dy­bo­je Ku­po­li­nės šven­čia­mos pa­gal et­nog­ra­fi­nes tra­di­ci­jas.