Naujausios
Verslininko tapyba vėl prasiveržė
Šiaulietis Saulius Leviška pristatė tapybos darbų parodą, pirmąją po beveik dvidešimties metų pertraukos. Vėl paimti į rankas teptuką verslininką pastūmėjo žmona.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Sugrįžimas
Saulius Leviška sako, kad per daug nuo meno niekada nebuvo atitrūkęs, jei ne paveikslus tapė, tai namų, aplinkos grožį kūrė. „Jeigu vieną kartą pradedi, visam laikui lieka. Matyt, reikėjo tik kažkokio postūmio, ir vėl išsiveržė“, – sako tapytojas.
Pirmieji bandymai po ilgos pertraukos buvo nedrąsūs, bet kūrybinių kančių neišgyveno. Žmona davė gana konkretų užsakymą, ko reikėtų namų interjerui.
Prisėdęs prie molberto dailininkas stebėjosi, kad jautėsi lyg nuo tapybos būtų atitrūkęs vos kelias savaites.
Menininkas įsitikinęs, kad visada pradėti reikia nuo paprastų dalykų, kad matytum, ar sekasi, ar ne. Tik vėliau gali sau išsikelti aukštesnius tikslus.
S. Leviška yra verslininkas. Versle kartu sukasi ir žmona Violeta. Jo dabartinė veikla beveik nieko bendro su menu neturi, tai daugiau gamybiniai, techniniai dalykai.
Sako, jog buvo priverstas užsiimti verslu, nes reikėjo iš kažko gyventi, o dirbti „už algą“ nesinorėjo.
Karti patirtis
Kas nutiko, kad menininkas buvo metęs tapybą? Pirmiausia – dirbtuvių apiplėšimas. Vieno namo rūsyje S. Leviška turėjo įsirengęs dirbtuves. Jas rado išplėštas. Vagys išsinešė viską, kas, jų nuomone, turėjo kažkokią vertę. Tačiau dailininkui ne nuostoliai buvo skaudžiausi, o tai, kad kažkas čia šmirinėjo. Po šio įvykio S. Leviška net nebenorėjo kelti kojos į dirbtuves.
Šiaulietis šypteli, vieną įvykį gali palaikyti atsitiktinumu, bet antras – jau ženklas.
„Pasitaikė sutikti žmogų iš Anglijos, kuris dėjosi smarkiu verslininku, mecenatu, meno žinovu. O mes, po sovietmečio išsiilgę Vakarų pasaulio, įsivaizdavome, kad visi yra geri, malonūs ir draugiški, pasiruošę padėti. Jis pamatė mano paveikslus, tuomet tapiau impresionistinius peizažiukus, ir pasiūlė padaryti apie 40 darbų parodą, atvykti į Londoną, kur turįs beveik nuosavą galeriją“, – prisimena dailininkas.
Kolekcijos tapybai S. Leviška paskyrė metus, nuvežė darbus į Londoną, tačiau namo grįžo ir be paveikslų, ir be pinigų.
Negana to, prasidėjo blokada. „Visiška biednystė, kombinavimai, ant tos išgyvenimo bangos ir ėmiausi veiklos“, – sako menininkas, sėkmingai pastaruosius du dešimtmečius besisukantis versle.
Nemėgsta terminų ir grafikų
Dabar S. Leviška dirbtuvių neturi, namuose antrame aukšte paskyręs tam kampelį. Atskiros dirbtuvės su geru apšvietimu būtų gal ir gerai, tačiau į studiją eitų kaip į darbą, o namuose gali bet kada prisėsti ir padirbėti.
Prie lango stovi molbertas, greta – muzikinis centras. Tapydamas visada leidžia muziką, kad pašaliniai garsai neblaškytų dėmesio. Dailininkas rodo plonučius teptukus, kuriais kuria savo preciziškus paveikslus.
S. Leviška nemėgsta jokių grafikų: nei darbe, nei tapyboje. „Gyvenime taip pasisekė, kad gyvenu gan laisvai, pagal savo nustatytas taisykles. Būti verslininku – vienas iš didžiausių privalumų. Jeigu, žinoma, netampi savo verslo vergu.“
Prie vieno paveikslo dailininkas praleidžia maždaug du mėnesius ir nemano, kad tai yra ilgai. Su pirmo numeriu teptuku nepaskubėsi. Vertina kruopštumą ir atlikimo kokybę. Jei atsirastų didelė motyvacija, gal pavyktų laiką sutrumpinti perpus, tačiau dirbtinai savęs neskubina.
„Per dieną galima nutėkšti ir du paveikslus. Kartais dėl smagumo pasitaškau. Įsitikinu, kad tai ne man, ir vėl grįžtu prie savo“, – sako dailininkas.
Paklaustas, kada geriau dirbti, S. Leviška neabejodamas atsako: „Aš ne rytinis paukštis. Ryte man reikia susikaupti, susidėlioti mintis, paskaityti. Iki pietų aš imu, o po pietų jau atiduodu. Nueinu miegoti viską baigęs.“
Kūriniai – jaudinti, o ne problemoms kelti
S. Leviška savo kūrinius eksponuoja be pavadinimų. Sako, jeigu norisi literatūros, tuomet geriau eilėraščius rašyti. Dailininkas kategoriškai nesutinka, kad menas – tai kažkokių problemų iškėlimas, sprendimo, afišavimo būdas.
„Manau, kad meno kita paskirtis. Aš tiesiog perduodu savo emociją, būseną. Pavadinimų neduodu, nes žiūrovas gal ras tai, ko aš nenorėjau perduoti. Nuo to tik geriau. Žmogų gali praturtinti ne vien suprantamais ir įvardijamais dalykais. Jei žmogus, pamatęs paveikslą, jaučiasi geriau ne prieš tai, vadinasi, aš atlikau savo funkciją“, – sako menininkas.
Tuos dešimtmečius, kai netapė, minčių, vaizdinių būdavo, tačiau dailininkas sako jas „išbrokuodavęs“ kaip nepakankamai geras. „Mano mokytojas B. Šaltis, kuris ne tik piešimo technikos mokė, bet ir šiaip daug davė, sakė, kad nėra blogų istorijų, yra tik blogi pasakotojai“, – sako S. Leviška. Pripažįsta, kad kvaila atmesti mintis, nepabandžius jų įgyvendinti. Kartais tas „pasakojimas“ gali tapti didesne vertybe už pačią mintį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮRANKIAI: „Kartais ir šis man atrodo per storas“, – rodydamas patį ploniausią teptuką šypsosi dailininkas Saulius Leviška.
DARBAI: Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu S. Leviška dažniausiai tapydavo peizažus, dabar kuria portretus. Ne tokius, kuriuose atsispindi konkretaus žmogaus vidus, čia veidas, dažniausiai moters, yra tik medžiaga kūriniui.
KŪRYBA: Saulius Leviška mėgsta visa, kas meniška: muziką, dailę, poeziją. Kartais ir pats kažką parašo, tačiau sako, kad tai visiškai nekontroliuojamas procesas. Parodos anotacijai parašė haiku: „Bandau suprast būtį,/ Kaip ją suprasi.../ Bilda krintanti rasa.“