Naujausios
Jerzy Pilcho sąsiuvinis
Mėgstu anekdotus, bet nemėgstu anekdotų rinktinių. Skaitai skaitai ir vos vieną kitą anekdoto vardo vertą kūrinėlį randi. Kaip tie anekdotų rinkėjai ir sugeba tiek prastų anekdotų vienon vieton surinkti? O štai pasiilgęs intelektualių linksmų istorijų iš lentynos traukiu populiaraus lenkų rašytojo Jerzy Pilcho apsakymų rinkinį „Mano pirmoji savižudybė“ – dešimt graudžiai lyriškų, elegantiškų ir iki ašarų juokingų istorijų. Pakartotinai perskaitau ir kitus jo romanus, kaip „Kiti malonumai“ bei „Stiprusis angelas“.
Jerzy Pilchą vadinu lietuviškuoju Kunčinu ar Gaveliu. Be to, žavi rašytojai, kurie pažįsta moteris, nors tai yra ir labai sunku: „Moterys dažnai sako: ne, ir dažnukart – kaip visiems žinoma – tai mažai ką reiškia“; „Kai aplanko didžioji meilė, žmogui visuomet atrodo, kad pamilo gražiausią pasaulio moterį. Bet kai žmogus iš tiesų pamilsta gražiausią pasaulio moterį – tada gali papulti į bėdą“; „Gerai žinome, kad tylinti moteris – tai idealas. Tačiau nelygu kaip tylinti. Būna tylėjimas geranoriškas ir būna tylėjimas priešiškas. Tiksliau sakant: moterys, kurios tyli, skirstomos į tas, kurios tyli geranoriškai, ir tas, kurios tyli priešiškai“. Netikėtas rašytojų ir kvapų palyginimas: „Tikrai garsūs, tikrai artimi ir tikrai intensyvūs rašytojai turi kvapą. Nabokovas kvepia jūros druska, Jerofejevas – sausmedžiu, Marquezas – salietra, Zweigas – lapkričio dangumi, Iwaszkiewiczius – pušų spygliais, Brochas – slėniais srūvančiu ledyno vandeniu, Platonovas – įkaitusia kalve. Tolstojus neturi kvapo. Nebent proza turėtų mirimo kvapą, o mirtis būtų kaip oras“.
Jei man reikėtų išskirti, kurį Jerzy Pilcho apsakymą, pirmenybę atiduočiau „Skyriui apie sustingusį sėdintį siluetą“. Pasakojimas apie vienatvę. Kaip ją jaučia subtilų humoro jausmą turintis rašytojas? O pasirodo jis gali iš tiesų pasakyti, ką reiškia jaustis vienam. Vienatvė jam – ir skausmas, ir palaima.
Kalbant apie Jerzy Pilchą, tenka kalbėti ir apie humoro jausmą. Rašytojas – pavyzdys žmogaus, turinčio šį jausmą aukščiausios prabos. Autorius drąsiai prisipažįsta: „Tik šiandien suprantu, kad istorija apie mano pirmąją savižudybę yra ir pasakojimas apie tai, kaip alkoholis pirmą kartą gyvenime atėmė iš manęs laisvę“ (paskutinis „Mano pirmosios savižudybės“ sakinys). Visi literatūros kritikai išskiria, jog humoro jausmas pas Pilchą švelnus, šiek tiek graudus, ironija – ne gelianti, bet nutaikyta į save. Jerzy Pilcho pasaulis tragikomiškas, kuriame herojai jaučiasi ne visai tvirtai, kažkiek pasimetę ir vis ieškantys atsakymų į egzistencinius ar elementarius gyvenimiškus klausimus. Tiesa, nežinia, kas kada rašytojui toptels galvon. Prisiminiau, kad ir jo pasisakymus bei 2008 m. Lenkijos teismo priimtą sprendimą, kad šalies prezidentą Lechą Kaczynskį antinu pavadinęs Jerzy Pilchas prezidento vis dėlto neįžeidė. Gerai išstudijavau jo veido nuotraukas ir tikėjausi gal kuomet, kaip kelionių vadovas, lydėdamas ekskursijas į Varšuvą ar Krokuvą, sutiksiu jį tų miestų gatvėse ar pamatysiu sėdintį kokioje lauko kavinėje (rašytojas gyveno Varšuvoje, o į savo gimtąją Krokuvą dažnai grįždavo). Maniau, ryšiuosi prieiti šnektelti. Deja, prieš ketveris metus, gegužės 29 d., rašytojas mus paliko.
Mėgstu trumpus anekdotus. Juos kartais užsirašau į sąsiuvinį, kurį vadinu Jerzy Pilcho sąsiuviniu, nes rašytojas buvo trumpų anekdotų meistras. Įrašydamas naują anekdotą vis pagalvoju ar rašytojui jis patiktų. Tad keletas iš to sąsiuvinio.
Žmona jau norėjo nurimti, bet vyras jai pasakė: „Nurimk!“
Vaikinas kreipiasi į nuostabaus grožio merginą:
– Kodėl mes vis dar nepažįstami?
– Dievas tave saugo, – atsakė mergina.
Draugė draugei:
– Kaip tu pastorėjai.
– Klysti. Aš kaip tik suplonėjau. Dar prieš mėnesį buvau tokia stora kaip tu dabar.
Apie du žydus teatre. Vienas kitam:
– Ar tau patogu sėdėti?
– Taip.
– Ar nepučia vėjelis?
– Ne.
– Ar priešais sėdintysis neužstoja?
– Ne.
– Tai gal pasikeičiam vietomis.
Apie kaimynus daug anekdotų, bet šis gal vienas trumpiausių. Pas kaimyną – perforatorius, pas mane – pianinas. Remontas baigėsi, o muzika amžina.
Ir pabaigai. Senas balandis prieš mirtį pasikviečią jauniausią savo atžalą:
– Na, o tau, mano sūnau, testamentu palieku žymiausią mūsų miesto paminklą.