Naujausios
Pirmoji pažintis su Marakešu
Lėktuvas leidosi Marakeše, jau matėme oro uostą, ruošėmės nusileidimui, tik staiga orlaivis ir vėl pakilo ir nuskrido tolyn nuo oro uosto. Apėmė nerimas, tačiau kapitonas paaiškino, kad viskas gerai, leisimės po 10 minučių.
Antrą kartą lėktuvas nusileido sėkmingai. Dar lėktuve supratome – reikia striukes ir šiltus megztinius pradėti slėpti. Oro uoste, prieš gaunant spaudą į pasą, pareigūnas paklausia, kokia mano profesija. Paaiškinu, kad esu žurnalistė, tuomet pažvelgia įtartinai. Paprašo ant popieriaus lapo užrašyti leidinio, kuriame dirbu, pavadinimą. Kitų keleivių klausia viešbučio, kuriame apsistos, pavadinimo. Tačiau prie atsakymų nesikabinėja, praleidžia mus visas.
Įsikūrus viešbutyje, jau vakarėjant, iškeliaujame apžiūrėti miestą. Kartu su beveik dviejų metrų ūgio gidu Khalidu jaučiamės saugiai. Greitai suvokiame, kad mūsų gidas supranta lietuvių kalbą ir ja visai neprastai kalba, nors ekskursijas veda angliškai. Jis prasitarė, kad yra vedęs lietuvę. Negana to – šiaulietę, ir porą kartų yra buvęs Šiauliuose.
Keliaujame beveik milijoninio miesto, buvusio Maroko sostine, gatvėmis, kol prieiname šalia garsiosios Jemaa El Fna aikštės esantį aukščiausią mieste statinį – Kutubijos mečetės minaretą. Ikoninio miesto simbolio aukštis – 77 metrai, ir jis yra matomas iš visų miesto pusių. Šiuo metu ten vyksta remonto darbai, nes mečetė nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Gidas paaiškino, kad mieste neleidžiama statyti aukštesnių nei šis minaretas pastatų, nors viena futbolo žvaigždė norėjo įrengti viešbutį-dangoraižį.
Pagrindinė miesto aikštė sutemus tampa didžiausia pramogų vieta. Joje susikuria daugybė žmonių ratelių, kurių centre – kažkas groja, dainuoja, pasakoja pasakojimus, užkalba gyvates. Parodęs į sėdintį vyruką priešais, pasidėjusį skaičiais išmargintą didžiulį popieriaus lapą, gidas šypteli: „Tai mūsų kazino.“
Žmonės ne tik savaip pramogauja, bet ir užkandžiauja prie įvairaus maisto pardavėjų palapinių. Didžiausias delikatesas – virta avies galva. Tiesa, mes jos paragauti nesiryžome.
Khalidas pasakojo, kad vaikystėje jam labiausiai patikdavo klausytis istorijų, kurias pasakodavo profesionalūs aktoriai. Pačioje įdomiausioje vietoje jie pasakojimą nutraukdavo ir liepdavo ateiti kitą dieną. O kitą dieną ir vėl reikėdavo mokėti pinigėlį.
Greitai susiduriame ir su unikalia žiemiška Maroko oro temperatūra. Dieną, dosniai šviečiant saulei, oras įšyla iki 20 laipsnių, o vos jai nusileidus, oro temperatūra ima sparčiai kristi. Vakare prisireikia ir mūsų lietuviškų megztinių bei striukių. Naktį oro temperatūra gali nesiekti ir 10 laipsnių. Gidas paaiškino, kad nusileidus saulei iš žiemiškų snieguotomis viršūnėmis Atlaso kalnų nusileidžia šaltas oras.
Pakeliui į aikštę dar užsukome į vaistinę. Ten mums surengė vietinių prieskonių, kosmetikos bei sveikatą stiprinančių priemonių pristatymą. Patikėjus jų nuostabiomis savybėmis, galima ir įsigyti, tačiau nepigiai – 10–50 eurų.
Apskritai Marokas nėra pigi šalis. Patiekalai kavinėse kainuoja tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Pagrindinis jų nacionalinis patiekalas – tadžininas su įvairios rūšies mėsa, žinoma, išskyrus kiauliena. Galimas ir vegetariškas variantas. Tadžinas yra marokietiškas molinis indas: dubenėlis, uždengtas specifiniu į viršų siaurėjančiu dangčiu. Šiame inde troškinama mėsa. Skanu, tačiau mums pritrūko daržovių. Pavyzdžiui, vištienos gabalas patroškintas vos su keliomis alyvuogėmis.
Restoranai dažniausiai yra įkurti aukščiausiuose pastatų aukštuose, atvirose terasose.
Atlanto vandenyno bangose
Kitą dieną iškeliaujame į Esoairos (Essaouira) kurortą prie Atlanto vandenyno, kurio senamiestis – UNESCO paveldas. Mikroautobusu važiuojame apie 180 kilometrų.
Pakeliui stabtelime kooperatyve, kuriame gaminamas argano aliejus. Tai yra marokiečių pasididžiavimas. Vietinė darbuotoja mums pasakoja, kad argano medžiai auga tik pietvakarių Maroke pusdykumės sąlygomis. Jie auga tik natūraliai, įveisti dirbtiniu būdu nepavyksta. Mus nuveda prie argano medžio, kuriam jau per 500 metų. Šie medžiai šiek tiek panašūs į alyvmedžius.
Mums prieš akis išdygsta vietinių moterų manufaktūra, čia demonstruojama, kaip iš argano medžio kaulavaisių branduolių spaudžiamas vertingas argano aliejus: vienaip – kosmetikai, kitaip – maistui. Moterys mus pasveikina, berberų kalba sugiedodamos sveikinimo giesmelę.
Po pristatymo einame į parduotuvę, kurioje galime šio „skaidraus aukso“ įsigyti ir parsivežti į namus: nuo bekvapio iki dvelkiančio egzotiškais Rytų kvapais. 100 mililitrų buteliukas – 20 eurų. Tačiau esi tikras, kad čia įsigysi tikrą produkciją, o ne pamaloninsi padirbinėtojus.
Atvykusios į kurortą viešbutyje sušokame į maudymosi kostiumėlius, vasarines sukneles ir pradedame pažintį su Atlanto vandenynu. Kirtusios kelią bei dar visai naują promenadą atsiduriame vandenyno pakrantėje. Tiesa, vanduo šiek tiek atslūgęs, tenka paėjėti. Šokame į šniokščiančias bangas, kurios, palyginti su mūsų Baltija, gerokai stipresnės. Ir vandens trauka atgal į gelmę stipresnė. Vandens temperatūra – kaip mūsų jūroje vasaros pradžioje, tačiau besimaudančių daugiau nesimatė. Didelės vandenyno bangos šiame kurorte yra banglentininkų rojus, tačiau tokiu metu ir šių entuziastų matėsi nedaug.
80 tūkstančių gyventojų turinčio miesto trauka – Medina – tradicinis senamiesčio centras. Jį sudaro trys pagrindinės gatvės ir daugybė mažų gatvelių, kuriose įsipainiojus išėjimą rasti būtų nelengva. Vaikštinėjome įsidėmėdamos pagrindinę Medinos aikštę, kad vis į ją sugrįžtume. Medinoje įsikūrusiose kavinėse ir restoranuose taurės vyno išgerti nepavyks – čia alkoholiniais gėrimais neprekiaujama.
Kurorte į akis krenta daugybė puikiai gyvenančių nepriklausomų katinų. Gidas pasakojo, kad mieste esančiame uoste jie gausiai skanauja žuvies, todėl visai nepanašūs į liesus valkataujančius keturkojus. Khalidas paminėjo, kad Maroke net gyvuoja posakis: kad gyveni gerai, kaip Esoairos katinas.
Karališki rūmai ir Mažorelio sodas
Kitą dieną grįžtame į Marakešą. Keliaujame į Bahia rūmus, kuriuos vienas viziris pastatė savo mylimai žmonai. Jos vardu ir pavadinti rūmai – vietinių meistrų šedevras. Khalidas pasakoja painią meilės, aistros ir valdžios troškimo istoriją.
Viziris beprotiškai mylėjęs savo žmoną, tačiau, kadangi buvo turtingas ir įtakingas, savo padėtį turėjo pabrėžti keturiomis žmonomis ir dideliu haremu. To reikalavusi ir Bahia. Einame apžiūrėti visų keturių žmonių kambarius, kurie turėjo būti visai vienodi. Vienas – išpuoštas labiausiai, jame daugiausia mėlynos spalvos, reiškiančios prabangą. Nekyla klausimų, kieno šis kambarys. Įdomiausia, žinoma, pamatyti haremą. Su kiemeliu, fontanu, kur kiekvienas langas su ažūrine medžio drožyba, kiekviena siena – su geometriškai tobulu ir nesikartojančiu mozaikos raštu ar net poezijos posmais. Kiemeliuose – sodai, žydintys krūmai.
Pasimėgavusios karališka prabanga, keliaujame į kitą nuostabaus grožio oazę – Mažorelio sodą. Tai unikalus botanikos sodas, kurį dar 1924 metais pradėjo kurti prancūzų dailininkas Žakas Mažorelis. Tuo metu Marokas buvo Prancūzijos protektoratas. Sode gausu mėlynų ir geltonų statinių, kontrastuojančių su nuostabia žaluma. Mėlyna spalva čia ypatinga, vadinama Mažorelio vardu – tai ryški, truputį turinti violetinio atspalvio, mėlyna spalva.
Mažorelio sode į nuostabius augalų peizažus susipina bambukai, palmės, kaktusai, vandens augalai ir induose augančios gėles, tarp kurių įsiterpia vandens telkiniai.
Nuo 1980 metų sodas priklausė dizaineriui Ivui Sen Loranui ir jo partneriui Pjerui Berže. Sode galima pamatyti dizaineriui skirtą atminimo paminklinį akcentą.
Kupranugariais – po dykumą
Porą valandų pasimėgavusios žaluma ir jos grožiu, keliaujame į kitą unikalią gamtos vietą – Sacharos dykumą. Dykuma šalia Marakešo nėra smėlėta. Tai daugiau uolienų ir akmenų dykuma, tolumoje įrėminta Atlaso kalnais.
Dykumoje galima rasti daug komercinių objektų. Jojimas kupranugariais ir pasivažinėjimas keturračiais – pagrindinės dykumos pramogos. Į vieną tokį objektą keliaujame ir mes.
Kupranugariai surišti į vieną karavaną. Paeiliui po vieną ropščiamės ant parklupdytų kupranugarių balnų, šie stojasi. Pirma pakyla užpakalinėmis kojomis, po to – priekinėmis. Tai nėra malonus momentas, kai atrodo, kad nulėksi kūlversčiu nuo to keturkojo. Bet viskas gerai. Vietinis karavano „vairininkas“, atsigręžęs man pasako, kad mano kupranugarės vardas Šakira, ir uždainuoja: „Vaka vaka ė ė...“
Po dykumą jodinėjame apie valandą. Vaizdai gražūs, tačiau ima šalti rankos, pavargsta kūnas. Visai apsidžiaugiame, kai karavanas suklumpa, kad mes galėtume nulipti. Toliau mūsų laukia rytietiškais akcentais išpuoštame restorane. Ragaujame vietinių patiekalų, žiūrime į pilvo šokėjas, ugnies fakyrus, klausomės vietinių muzikantų.
Spalvingas arabiškas turgus
Grįžtame į viešbutį jau vėlai. Išaušus vidurdienį jau turėsime vykti į oro uostą.
Na, iki vidurdienio turime laiko paklajoti po vietinį senamiesčio turgų. Iš pradžių akys raibo nuo kalnų prieskonių, kvapų, įspūdingų arabiškų papuošalų, drabužių, odos gaminių, pintų daiktų... Žinoma, nemažai prekių fiktyviais žinomų tarptautinių brendų pavadinimais. Jei turi kantrybės, gali nulygti kainą perpus.
Prekeiviai teiraujasi, iš kur mes atvykome ir spėlioja: Austrija, Vokietija, Čekija, Lenkija... Kai pasakome, kad iš Lietuvos, daugelis mūsų šalį žino, jau buvo sutikę turistų iš Lietuvos.
Įsigijusios rytietiškų suvenyrų grįžtame į viešbutį ir 10 minučių mikroautobusu keliaujame į oro uostą. 5 valandų skrydis – ir mes Rygoje. Keliaujame į šaltą ir drėgną lietuvišką žiemą.
