Žydrūnas Savickas ragina siekti svajonių

Žyd­rū­nas Sa­vic­kas ra­gi­na siek­ti sva­jo­nių

Ar pa­kel­tu­mė­te for­te­pi­jo­ną? Kiek kiau­ši­nių per die­ną su­val­go­te? Dau­gy­be links­mų ir rim­tų klau­si­mų vai­kai ir suau­gu­sie­ji api­bė­rė stip­riau­sią pa­sau­lio žmo­gų Žyd­rū­ną Sa­vic­ką, at­vy­ku­sį į su­si­ti­ki­mą Šiau­liuo­se.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Jū­ri­nin­ku ne­ta­po, bet po pa­sau­lį ke­liau­ja

Ne kas­dien ga­li pa­ma­ty­ti ir pa­spaus­ti ran­ką pa­čiam stip­riau­siam pa­sau­lio žmo­gui, to­dėl vos į sa­lę įė­jus Žyd­rū­nui Sa­vic­kui, ma­žie­ji su­si­ti­ki­mo da­ly­viai ne­si­dro­vė­da­mi ėjo prie jo, spau­dė ga­lin­gą ran­ką ir kar­tu fo­tog­ra­fa­vo­si. Ga­liū­nas da­ly­va­vo su­si­ti­ki­me „Skai­tyk – būk as­me­ny­bė!“ Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Vai­kys­tė­je bir­žie­tis Ž. Sa­vic­kas skai­tė kny­gas apie ke­lio­nes, sva­jo­jo tap­ti jū­ri­nin­ku, o dar ge­riau – lai­vo ka­pi­to­nu ir ke­liau­ti po pa­sau­lį. Spor­ti­nin­ko vai­kys­tės sva­jo­nė iš da­lies iš­si­pil­dė – jis pa­bu­vo­jo per 100 ša­lių. Be to, daž­nai pa­plau­kio­ja ne­di­de­liu lai­ve­liu upe. Di­de­liu lai­vu pa­sku­ti­nį kar­tą plau­kė  maž­daug prieš 15 me­tų iš Klai­pė­dos į Stok­hol­mą.

„Lai­mė­jau tą ke­lio­nę ga­liū­nų var­žy­bo­se. Ke­lio­nė į Šve­di­ją man at­ro­dė toks nuo­sta­bus pri­zas! La­bai džiau­giau­si, bet kai įli­pau į kel­tą, pra­si­dė­jo di­de­lė aud­ra. Ry­te pus­ry­čiau­ti atė­jau vie­nas. Vi­sus py­ki­no ir nie­kas ne­no­rė­jo val­gy­ti. Aš val­giau ir man vis­kas la­bai pa­ti­ko“, – links­mai pa­sa­ko­jo stip­ruo­lis.

Mak­si­ma­lis­tas

Prieš tap­da­mas stip­ruo­liu, Ž. Sa­vic­kas iš­ban­dė ne vie­ną spor­to ša­ką. Net krep­ši­nin­ku ban­dė tap­ti.

„Bė­da, kad tre­ne­ris po sa­vai­tės lie­pė atei­ti į var­žy­bas. O aš, toks mak­si­ma­lis­tas, su­pra­tau, kad po sa­vai­tės ne­su pa­si­ruo­šęs var­žy­boms. Ta­da ne­ži­no­jau, kad grei­čiau­siai bū­čiau sė­dė­jęs ant at­sar­gi­nių suo­le­lio. Gal­vo­jau, kad man rei­kės lai­mė­ti tas var­žy­bas, ir aš ne­nuė­jau. O kai ne­nuė­jau į var­žy­bas, bu­vo ne­pa­to­gu ei­ti į tre­ni­ruo­tes“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si spor­ti­nin­kas.

Net­ru­kus Bir­žuo­se at­si­da­rė tre­ni­ruok­lių sa­lė, ir Žyd­rū­nas, bū­da­mas 13 me­tų, nuė­jo ten. „Čia ne­rei­kė­jo po sa­vai­tės į var­žy­bas. Pir­mo­se var­žy­bo­se da­ly­va­vau po tre­jų me­tų, tai tu­rė­jau už­tek­ti­nai lai­ko pa­si­ruoš­ti“, – šyp­so­jo­si Ž. Sa­vic­kas.

Ta­da dar nie­kas apie ga­liū­nų spor­tą ne­bu­vo gir­dė­jęs. Ž. Sa­vic­kas spor­ta­vo dėl to, kad pa­ti­ko. Daug vė­liau su­ži­no­jo, kad vyks­ta to­kie pa­sau­lio stip­ruo­lių čem­pio­na­tai. Kar­tą sa­lė­je ­li­kęs vie­nas su tre­ne­riu pa­klau­sė, ar ir jis ga­lė­tų tap­ti stip­riau­siu žmo­gu­mi. Tre­ne­ris pa­sa­kė, kad taip.

„Tu­rė­jau ne tik sva­jo­nę, bet ir žmo­gų, ku­ris tuo pa­ti­kė­jo. Mes daug dir­bo­me, daug kal­bė­jo­mės. Iki sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mo rei­kė­jo daug me­tų, daug tre­ni­ruo­čių, daug trau­mų, daug nu­si­vy­li­mo, bet po 15 sun­kaus dar­bo me­tų pa­vy­ko tap­ti stip­riau­siu“, – sa­kė Ž. Sa­vic­kas.

In­ven­to­rių ga­mi­no­ pa­tys

Spor­ti­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad pra­dė­jus tre­ni­ruo­tis, bu­vo sun­ku, nes ne­tu­rė­jo jo­kio pa­vyz­džio, net ne­tu­rė­jo įran­gos tre­ni­ruo­tis. Pa­si­ga­mi­no pir­mą­jį rąs­tą tre­ni­ruo­tėms, nes dir­bo me­die­nos ga­myk­lo­je. Iš­sis­kap­ta­vo ir kil­no­da­vo va­ka­rais po dar­bo. Iš bė­gių pa­si­ga­mi­no "la­ga­mi­nus". Pa­ma­žu su­si­rin­ko vi­są įran­gą, ta­čiau var­žy­bo­se at­si­ras­da­vo vis nau­jų rung­čių, ta­da vėl rei­kė­da­vo ga­min­tis.

Ga­liū­nų spor­te daug rung­čių ir vi­sos jos rei­ka­lau­ja tam tik­ro in­ven­to­riaus, sve­rian­čio ke­lis šim­tus ki­log­ra­mų. Vien pa­si­ruo­ši­mas tre­ni­ruo­tei (in­ven­to­rių iš­si­neš­ti) už­trun­ka va­lan­dą ir tiek pat – su­si­tvar­ky­ti po jos.

„Jau iš­si­ne­šdamas pa­vargs­ti, tre­ni­ruo­da­ma­sis dvi va­lan­das vi­siš­kai pa­vargs­ti, o kai rei­kia vis­ką su­neš­ti, ne­re­tai ne­lie­ka jė­gų“, – sa­kė Ž. Sa­vic­kas.

Ga­liū­no spe­cia­li tre­ni­ruo­čių sa­lė dar ir da­bar šo­ki­ruo­ja už­sie­nie­čius, at­vyks­tan­čius pas lie­tu­vį į sve­čius. Jo­je šal­ta ir tam­su, ne­gro­ja mu­zi­ka. Sa­lė­je Ž. Sa­vic­kas tre­ni­ruo­ja­si vie­nas ir džiau­gia­si, kad nie­kas ne­truk­do ir ne­blaš­ko dė­me­sio.

Spor­ti­nin­ką įkvė­pė ir mo­ty­va­vo Ar­nol­do Švar­ce­ne­ge­rio pa­vyz­dys. „Kai ne­si­sek­da­vo, su­sto­da­vau ir pa­gal­vo­da­vau: „Jei­gu tu­riu sva­jo­nę ir da­bar nu­sto­siu jos siek­ti, tai kam ta­da gy­ve­nu?“ – sa­kė spor­ti­nin­kas.

Pa­sak Ž. Sa­vic­ko, pa­tek­ti į ga­na už­da­rą Lie­tu­vos stip­ruo­lių eli­tą ne­bu­vo pa­pras­ta. Neuž­te­ko bū­ti stip­riau­siu, rei­kė­jo gau­ti ga­li­my­bę tai pa­ro­dy­ti. „Tai kai­na­vo daug ner­vų. Te­ko ko­vo­ti ne tik su svo­riais, bet ir įveik­ti įvai­rias pink­les. Tai už­grū­di­no“, – ga­liū­nų spor­to už­ku­li­sius at­sklei­dė spor­ti­nin­kas.

Ž. Sa­vic­kas spor­tuo­ja jau 25 me­tus. Yra da­ly­va­vęs ke­liuo­se šim­tuo­se var­žy­bų, dau­gy­bę jų lai­mė­jęs, aš­tuo­nis kar­tus ti­tu­luo­tas stip­riau­siu pa­sau­lio žmo­gu­mi.

„Vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas su­si­for­ma­vo spor­tuo­jant. Man sma­gu, kad ma­no sva­jo­nė iš­si­pil­dė“, – sa­kė ga­liū­nas.

Įsi­min­ti­nos per­ga­lės

Pa­sak spor­ti­nin­ko, kiek­vie­na per­ga­lė tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, vie­naip ar ki­taip yra įsi­min­ti­na. Vie­na iš la­biau­siai įsi­rė­žu­sių į at­min­tį – pir­mo­ji per­ga­lė. Tai bu­vo 1998 me­tais Ma­ri­jam­po­lė­je „Ga­liū­nų dir­žo“ tur­ny­re. La­bai sun­kio­je ko­vo­je vos dviem taš­kais jau­nam spor­ti­nin­kui pa­vy­ko įveik­ti pa­ty­ru­sį Lie­tu­vos čem­pio­ną ma­ri­jam­po­lie­tį Al­vy­dą Kirk­liaus­ką. Tai bu­vo pa­ska­ta to­liau siek­ti spor­to aukš­tu­mų.

Ki­ta ne ma­žiau įsi­min­ti­na per­ga­lė – 2003 me­tais pir­mą kar­tą iš­ko­vo­tas stip­riau­sio pa­sau­lio žmo­gaus ti­tu­las „Ar­nold Clas­sic“ tur­ny­re. Įsi­min­ti­na ši per­ga­lė spor­ti­nin­kui bu­vo ir tuo, kad var­žy­bas bai­gė su trū­ku­siais čiur­nos raiš­čiais.

„Pas­ku­ti­nė rung­tis bu­vo už­neš­ti 400 ki­log­ra­mų ren­ti­nį 12 met­rų ram­pa. Aš su­žeis­ta ko­ja net pri­min­ti ne­ga­lė­jau. Iš­gė­riau vais­tų nuo skaus­mo, su­tvars­tė man ko­ją, var­gais ne­ga­lais at­šlu­ba­vau į star­tą. Ma­no pa­grin­di­nis var­žo­vas pa­gal­vo­jo, kad aš trau­muo­tas, ir jis vie­nin­te­lis bus nu­ne­šęs svo­rį, ėmė džiaug­tis, nu­si­plė­šė marš­ki­nė­lius, po­za­vo, ro­dė vi­siems sa­vo rau­me­nis, taip pat ir Ar­nol­dui Švar­ce­ne­ge­riui.

O aš lau­kiau sa­vo išė­ji­mo, gal­vo­jau, gal ma­ne pa­mir­šo. Anks­ty­vas var­žo­vo džiaugs­mas ma­ne pa­ska­ti­no įro­dy­ti, kad ne­per­šo­kęs grio­vio, ne­sa­kyk op. Pa­kė­lęs svo­rį nu­bė­gau per 7 se­kun­des, o var­žo­vas bu­vo už­tru­kęs gal 20 se­kun­džių. Aš lai­mė­jau, o iš už­ku­li­sių iš­gir­dau daug keiks­ma­žo­džių ir dūž­tan­čias kė­des. Ten pyk­tį lie­jo ma­no var­žo­vas“, – pa­sa­ko­jo Ž. Sa­vic­kas.

Bū­ta ir juo­kin­gų nu­ti­ki­mų. Vie­ne­rio­se var­žy­bo­se bu­vo rung­tis už­kel­ti tris skir­tin­go svo­rio mai­šus. Prieš var­žy­bas stip­ruo­lis pa­ki­lo­jo juos, tik pa­sku­ti­nio nie­kaip ne­ga­lė­jo at­kel­ti. Tuo­met bu­vo to­kia sis­te­ma, jei neuž­ke­li vie­no mai­šo, pri­de­da vie­ną bau­dos mi­nu­tę. Ž. Sa­vic­kas pa­gal­vo­jo, kad grei­tai su­mes du leng­ves­nius mai­šus ir, net ne­ban­dęs kel­ti tre­čio­jo, fi­ni­šuos. Jo pa­skai­čia­vi­mu, bet ko­kiu at­ve­ju tu­rė­jo bū­ti grei­tes­nis už var­žo­vus.

Pla­nas pui­kiai pa­vy­ko, ta­čiau tik po var­žy­bų paaiš­kė­jo, kad jis už­kė­lė du sun­kes­nius mai­šus, o leng­viau­sią pa­li­ko gu­lė­ti. „Tai dar kar­tą įro­do, kad per var­žy­bas ga­li pa­da­ry­ti kur kas dau­giau nei tre­ni­ruo­tė­se“, – šyp­so­jo­si ga­liū­nas.

Vers­las – tik ho­bis

„Ar pa­kel­tu­mė­te for­te­pi­jo­ną?“ – pa­klau­sė mer­gi­na iš sa­lės. Ga­liū­nui klau­si­mas ne­bu­vo ne­ti­kė­tas: „Man daž­nai skam­bi­na žmo­nės, ku­rie tu­ri for­te­pi­jo­ną, ir sa­ko: „Mes per­si­kraus­to­me, per­kraus­ty­mo įmo­nė at­si­sa­ko per­neš­ti for­te­pi­jo­ną, gal jūs ga­lė­tu­mė­te?“ Ir tai ne juo­kas – man tik­rai daž­nai skam­bi­na. Da­bar jau pu­sę me­tų ne­su­lau­kiu to­kio skam­bu­čio ir net pa­siil­gau. Gal­vo­ju, kad rei­kė­tų „už­suk­ti“ per­si­kraus­ty­mo vers­lą ir, ma­nau, jis bū­tų sėk­min­gas.“

Iš tik­rų­jų Ž. Sa­vic­ko vers­las su­si­jęs su spor­tu ir svei­ka­tin­gu­mu. Jis – ke­lių spor­to klu­bų Lie­tu­vo­je šei­mi­nin­kas. Ta­čiau pu­siau juo­kau­da­mas, pu­siau rim­tai sa­ko, kad vers­las – tai tik ho­bis, nes są­ži­nin­gai mo­kant mo­kes­čius, o pel­ną in­ves­tuo­jant į ge­res­nę įran­gą, pra­gy­ve­ni­mui be­veik ne­lie­ka.

Lais­vą lai­ką spor­ti­nin­kas pra­lei­džia skai­ty­da­mas ar­ba ke­liau­da­mas po Lie­tu­vą. „Nors esu bu­vęs per 100 ša­lių, bet dar ne­su bu­vęs kai ku­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Dar ko­kie 5–6 neap­lan­ky­ti.“

Kai ne­ke­liau­ja, skai­to kny­gas. Mėgs­ta de­tek­ty­vus, is­to­ri­nius ro­ma­nus. Daug ten­ka skai­ty­ti li­te­ra­tū­ros apie spor­tą. „Kai daug spor­tuo­ji, tuo la­biau su­pran­ti, kad ma­žai ži­nai“, – sa­kė ga­liū­nas.

Val­gy­ti – ir­gi dar­bas

Vai­kai ga­liū­no tei­ra­vo­si, kiek jis per die­ną su­val­go kiau­ši­nių.

„Su­val­gau še­šis kiau­ši­nius. Re­kor­das – 30 kiau­ši­nių per die­ną, bet tai bu­vo, kai da­ly­va­vau kul­tū­riz­mo var­žy­bo­se ir rei­kė­jo val­gy­ti kiau­ši­nių bal­ty­mus. Po to net per Ve­ly­kas kiau­ši­nių ne­val­giau. Ir da­bar ne­la­bai juos mėgs­tu, bet val­gau, nes tai – ge­ras mais­tas“, – sa­kė spor­ti­nin­kas.

Ga­liū­nas pa­sa­ko­jo, kad ruo­šian­tis var­žy­boms ten­ka daug val­gy­ti, net jei­gu ir ne­si­no­ri, pa­vyz­džiui, va­sa­rą, kai bū­na karš­ta. Val­gy­mas, kaip ir tre­ni­ruo­tės, spor­ti­nin­kui yra dar­bas.

Ž. Sa­vic­kas val­go svei­ką, su­ba­lan­suo­tą mais­tą. Pus­ry­čiams val­go ko­šės, kep­tų ar vir­tų kiau­ši­nių, varš­kės. Mėgs­ta kok­tei­lį, ku­rį ga­mi­na iš ke­fy­ro, ba­na­nų, braš­kių ir bal­ty­mų. Pie­tums, va­ka­rie­nei val­go žu­vies ar mė­sos su dar­žo­vė­mis ir gri­kiais ar ry­žiais. Val­go 5–6 kar­tus per die­ną.

Kar­tais pa­si­le­pi­na ir sal­du­my­nais, bet tik svei­kais. Jei­gu py­ra­gas, tai tik varš­kės su džio­vin­tais vai­siais, rie­šu­tais ir iš­kep­tas su spel­tos mil­tais. Ret­kar­čiais pa­ts pa­si­ga­mi­na le­dų iš vai­sių ir me­daus. No­rė­tų iš­mok­ti ge­rai kep­ti stei­ką ir daž­niau kaž­ką ska­naus pa­si­ga­min­ti, ta­čiau trūks­ta lai­ko.

Var­žo­vai – drau­gai

Pa­sak Ž. Sa­vic­ko, stip­ruo­lių spor­te var­žo­vai pa­kan­ka­mai drau­giš­ki vie­nas ki­tam. Vie­na iš prie­žas­čių – tie­siog ga­liū­nų nė­ra daug. Pap­ras­tuo­se tur­ny­ruo­se da­ly­vau­ja 10–12 stip­ruo­lių, pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se – 30. Vi­si jie gy­ve­na vie­na­me vieš­bu­ty­je, kar­tu val­go, kar­tu lei­džia lais­va­lai­kį. Var­žy­bo­se tam­pa var­žo­vais, ta­čiau net ir ta­da mie­lai pa­sko­lins dir­žą ar ba­tus, jei­gu pri­reiks.

Be­je, į var­žy­bas stip­ruo­liai ve­ža­si 4–5 po­ras ba­tų, mat skir­tin­gos rung­tys, skir­tin­ga dan­ga, tad ir ava­ly­nės rei­kia skir­tin­gos.

„Var­žy­bo­se kiek­vie­nas no­ri bū­ti stip­riau­sias, bet bent jau aš var­žau­si ne su var­žo­vais, o pa­ts su sa­vi­mi ir su svo­riu“, – sa­kė stip­ruo­lis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GA­LIŪ­NAS: 191 cen­ti­met­ro ūgio ir 168 ki­log­ra­mus sve­rian­tis 40-me­tis spor­ti­nin­kas Žyd­rū­nas Sa­vic­kas ga­lė­tų pa­kel­ti ir for­te­pi­jo­ną.

DĖ­ME­SYS: Į Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šą­ją bib­lio­te­ką at­vy­ku­siam stip­riau­siam pa­sau­lio žmo­gui Žyd­rū­nui Sa­vic­kui vai­kai drą­siai spau­dė ran­ką ir kar­tu fo­tog­ra­fa­vo­si.